Karalius Artūras gyvas ir šiandien (2008-05-16)

Nuostabi legenda apie karalių Artūrą yra britų literatūros ir istorijos pasididžiavimas. Tačiau kiek šioje legendoje yra tiesos? Pabandykime atspėti.

Nemaža dalis senovinių keltų pasakojimų sukasi būtent apie šį mitinį personažą – karalių Artūrą. Dažnai tose istorijose dabartinė Britanija vaizduojama tarsi rojaus kampelis Europos vakaruose. Istorinis karalius Artūras yra nenugalimas V amžiaus karys, vadovavęs kovoms su saksų užkariautojais. Ir nors rašytinių šaltinių apie šį šalies didvyrį nėra daug, legenda iki šių dienų keliauja iš lūpų į lūpas.

Senieji įrašai
Legenda susikūrė ne iš karto. Pirmieji įrašai apie karalių Artūrą buvo rasti 830 metų Nenniuso „Britų istorijoje“. Ten jis buvo pavaizduotas kaip didvyriškas krikščionių karys, narsiai kovojantis su anglosaksų gentimis už šalies laisvę. Nenniusas rašė, kad Artūras kovėsi net dvylikoje didžių mūšių. Kaip tik šį „faktą“ istorikai laiko legendos užuomazga, nes vargu ar koks mirtingasis gali atlaikyti tiek karų.

XI amžiuje Angliją užgrobė normanų gentys. Tačiau vietiniai keltai nepasidavė ir šlovingų kovų pagrindiniu herojumi vėl tapo karalius Artūras. Velsiečiai ir anglai negailėjo pagyrų jo narsai išaukštinti ir Artūras netrukus tapo tarsi tų dienų „supermenu“. Vienas autorius – Geoffrey iš Monmoutho teigė, kad visi įrašai apie didvyrį yra tikri, nes jie paremti medžiaga iš slapto keltų rankraščio. Tačiau klausimas, kaip mirtingasis galėjo nugyventi kelis šimtmečius, lieka neatsakytas...

Artūras ir Šventoji Gralio taurė
Legendos ir pasakojimai apie karalių Artūrą pamažu išplito ir Šiaurės Prancūzijoje. Tai atsitiko po to, kai Anglijos karalius Henris II vedė nuostabiąją prancūzę kunigaikštytę Eleonorą iš Akvitanijos regiono. Dėl šios santuokos ne tik politika, bet ir anglų – prancūzų literatūra persipynė. Tuomet įvairiausi poetai ir rašytojai pradėjo pasakoti apie „naująjį“ karalių Artūrą – riteriškos romantikos įsikūnijimą.

Vienas iš žymiausių viduramžių rašytojų Chretienas de Troyesas tarnavo Eleonoros ir Henrio II dukteriai Marijai iš Šampanės (Marie de Champagne). Jis ir sukūrė karaliaus Artūro romantišką įvaizdį poemoje „Suvokimas arba šventojo Gralio istorija“. Čia aptinkame įspūdingą šventosios Gralio taurės aprašymą: „Štai, įėjo skaisti mergelė, lankose ji laikė taurę. Kai ji nešė tą taurę, visos žvakės salėje prigeso kaip kad žvaigždžių ir mėnesio šviesa nublanksta, patekėjus saulei. Taurė buvo padaryta iš nuostabiausio gryno aukso su įvairiausiais brangakmeniais, pačiais brangiausiais iš žemės ir jūros gelmių...“ Tikima, kad Šv.Gralio taurė yra Jėzaus naudotas indas Paskutinės vakarienės metu ir turi stebuklingų galių. O karalius Artūras buvo pavaizduotas kaip riteris, ieškojęs to, kas trokštama, bet nepasiekiama. Istorinis veikėjas tapo legenda.

Iš mito – vėl į politiką ir valdžią
Vis didėjant garsui apie legendinį karalių Artūrą, kurį prancūzų rašytojai su C.de Troyesu priešakyje išgyrė dėl jo riteriškumo ir vadovavimo „apskritajam geriausių riterių stalui“ (šiek tiek primenančiam „Paskutiniąją vakarienę“), anglų plunksnos mėgėjai irgi nesėdėjo sudėję rankų. 1485 metais pradėjus valdyti Henriui VII, karalius Artūras vėl tapo geriausiai žinomu ir pačiu šlovingiausiu britų didvyriu. Thomaso Malory knyga „Artūro mirtis“ buvo ir viena pirmųjų Anglijoje išspausdintų knygų. Rašytojas, iki šiol žinomas Cameloto vardu, Artūro pilį atrado Vinčesteryje. O vyriausias Henrio VII sūnus būtent toje pilyje buvo pakrikštytas Artūro vardu.

XVI amžiaus kilmingi anglai visais būdais stengėsi išlaikyti Artūro legendą gyvą, kad turėtų kuo pasididžiuoti prieš įtakingus užsienio karžygius. Ypač prieš šventosios Romos imperatorių Charlesą V, su kuriuo kovojo dėl politinės galios Europoje. Legendinė su šventuoju Graliu susijusi Anglijos karalių istorija galėjo tapti įtikinama priežastimi kovai su Šventuoju sostu.

Deja, jaunasis princas Artūras nesulaukė tos dienos, kada būtų tapęs karaliumi. Ta situacija pasinaudojo jaunesnysis Henrio VII sūnus – garsusis Henris VIII. Jis netgi pakeitė “Vinčesterio apskritojo stalo” portretinę kompoziciją, pačiame riterių viduryje užsakęs nutapyti save. Taip Henris VIII bandė susitapatinti su tų dienų Artūru – legendiniu krikščionių riteriu.

Nemirtingas ir karalienės Viktorijos laikais
XIX amžius Britanijai buvo didžiulių pasikeitimų metas. Industrijos revoliucija sukėlė ne tik džiaugsmą, bet ir daugelio žmonių nepasitikėjimą neaiškia ateitimi ir žmogaus galimybėmis. Todėl karaliaus Artūro legenda vėl tapo populiari nostalgiška atrama, simbolizuojanti stiprybę ir stabilumą.

Galbūt todėl po 1834 metų gaisro atstatant Parlamento rūmus, Lordų rūmų dekoracijose buvo naudojama ir karaliaus Artūro tema – politikoje jis visiems laikams tapo niekad nesugriūvančios Britų imperijos centro, nostalgišku stiprios dvasios pasaulio prisiminimo, gerovės trapumo, valdžios pareigos simboliu. Visos šios temos buvo itin aktualios to meto moderniesiems riteriams, lordams, baronams ir džentelmenams.

Vienintelis visų laikų karalius
Net ir moderniaisiais laikais karaliaus Artūro legenda neprarado nė lašelio savo žavesio. Ne viena šiuolaikinė knyga rašė, kad garsioji karaliaus Artūro Cameloto pilis 1960 metais buvo surasta Karburyje (Somersete). Vėliau sekė Artūro tema ir jo istorija paremti kino filmai „Excaliburas“ (1981), „Lancelotas“ (1972), „Pirmasis riteris“ (1995). Galiausiai 2004 metais ekranus išvydo Holivudo kino epopėja „Karalius Artūras“.

Šių dienų istorikai teigia aptikę „tikrąjį“ Artūrą – princą ir drąsų karį, gyvenusį V amžiuje, kuris žuvo kovodamas su „piktaisiais škotais“. Tačiau argi tikra šio visų laikų „supermeno“ gyvenimo istorija svarbiausia? Greičiausiai ne. Magiškasis karaliaus Artūro vaiduoklis gyveno ir gyvens britų istorijoje. Jis tapo neatskiriama istorijos dalimi, suvienijančia britų stiprybę simbolizuojančius karžygius ir svarbiausias kultūrines vertybes. Nemirtinga karaliaus Artūro dvasia įamžino tūkstančius britų istorijos metų.