Londonas – Vilnius – Londonas... autobusu (2006-02-15)

Gal kam pasirodytų keista važiuoti kur nors ilgą kelią autobusu, kai yra toks didelis avialinijų ir skrydžių pasirinkimas. Tačiau tikrai yra nemažai žmonių vis dar keliaujančių šiuo „senoviniu“ lėtesniu būdu.

Viena iš priežasčių – kainų skirtumas. Galbūt ne toks didelis, jei lyginsime sausio, vasario, kovo mėnesius, taip pat – rugsėjo, spalio, lapkričio, tačiau labai pastebimas vadinamaisiais „piko“ laikotarpiais – Kalėdų, Velykų ir vasaros metu. Tada, kai kiekvienas norime atostogauti. O mūsų, lietuvių, Londone yra jau tikrai daug. Tai ypač buvo galima pajusti artėjant Kalėdoms ir bandant užsisakyti lėktuvo bilietą. Jei neklystu, jau net 5 avialinijos (LAL, „Air Baltic“, „RyanAir“, „Wizz Air“) skrenda tiesiogiai iš Londono į Lietuvą (Vilnių, Kauną ir Palangą). Kad ir kaip būtų keista, kai kurios jų jau gruodžio pradžioje buvo išpardavusios visus bilietus į Lietuvą 15–24 dienoms. Tada buvo paskirti papildomi reisai, tačiau jų kainos „kandžiojosi“ – bilietas į abi puses vienam žmogui kainavo nuo 400 iki 1000 svarų... Brangiau nei į tolimąją Australiją!

Dėl tokios nedėkingos situacijos pasiryžome su vyru keliauti autobusu. Pagal laiką mums labiausiai tiko „Ecolines“, latvių autobusų kompanijos, siūlomas maršrutas: Londonas – Marijampolė – Kaunas – Vilnius – Panevėžys – Ryga. Bilietus užsisakėme vos prieš porą savaičių iki kelionės pradžios. Kaina – 130 svarų vienam žmogui (atgalinis bilietas). Palyginkite su aukščiau minėtomis skrydžių kainomis. Dar vienas pliusas – galima vežtis maždaug dvigubai daugiau bagažo nei lėktuvu. Skirtumą, manau, pastebės kiekvienas.

Kaip ir dauguma kelionių iš Londono, ši prasidėjo Viktorijos stotyje. Buvome nustebinti lietuviškai, rusiškai, lenkiškai kalbančių žmonių spūsties ankstyvą rytą. Pasirodė, kad tuo pat metu iš Viktorijos išvyko 4 autobusai į Lenkiją ir tiek pat į Latviją per Lietuvą.

Dar viena maloni staigmena – autobuse buvo galima užsisakyti karšto maisto ir gėrimų. Kainos: už tą pačią sumą, kurią sumokėtumėte stotyje už anglišką sumuštinį, buvo galima nusipirkti karštą karbonadą su garnyru, porciją kotletukų ar medžiotojų dešrelių. Keleiviai – daugiausia lietuviai, nors maršruto tikslas – Latvija. Autobuso palydovė (labai miela mergina) skaitė pranešimus latviškai ir rusiškai. Buvo gana griežtai pasakyta: „jei netinkamai elgsitės – būsite išlaipinti“. Kažin ar kas išdrįstų pasipriešinti trims tvirtai sudėtiems vairuotojams.

Pajudėjome link Doverio. Ten – pusvalandis pasivaikščiojimams prekybos centre ir – į Lamanšo tunelį. Autobusas įvažiavo į specialaus traukinio uždarą vagoną, kuriame praleidome apie 40 minučių (maždaug tiek trunka kelionė tuneliu). Sergantiems klaustrofobija šio nuotykio nerekomenduočiau. (Beje, kai kurios autobusų kompanijos, pvz., „Eurolines“, šį atstumą įveikia keltu. Trunka ilgiau, bet kai kuriems keleiviams galbūt taip maloniau.) Kadangi tarp autobuso keleivių neatsirado negaluojančių, visi sėkmingai pasiekėme Prancūzijos uostą Kalė. Vėliau – Belgija, Olandija, Vokietija ir Lenkija. Sustojimai – kas 4–4,5 valandos. Kad kertame sieną, pajutome tiktai kaimyninėje Lenkijoje, kur buvo patikrinti visų pasai. Tas pats – ir Lietuvos muitinėje. Procedūra greita ir „neskausminga“, jei visi keleiviai legalūs ir nesiveža jokių neleistinų prekių (Lietuvos pasienyje buvo peršviesti lagaminai).

Kad 30 kelionės valandų į Lietuvą neprailgtų, rusų kalba buvo rodomi filmai (išskyrus ramybės laiką nuo 21 iki maždaug 9 val. ryto). Anglakalbiams, kurių buvo keletas, tai, turbūt, nebus pats maloniausias kelionės prisiminimas. Akivaizdžiai orientuotasi į keleivius lietuvius ir latvius, kurie, kaip žinome, dažniausiai tarpusavyje bendrauja rusiškai. O gal latviai nesitikėjo, kad konservatyvūs anglai keliaus jų autobusu? Šito nebandžiau aiškintis, tačiau buvau nustebinta, kai kelionės į Londoną metu palydovė pranešimus jau skaitė trimis kalbomis: latvių, rusų ir anglų. Ir net vienas (iš penkių ar šešių) rodytų filmų buvo su angliškais subtitrais. Vienas, beje, buvo lietuviškas. Įdomu, ar kaimynai latviai suprato bent pusę. Na, bet negali viskas būti tobula.

Tiesa, sienų kirtimas grįžtant į Didžiąją Britaniją pasijuto labiau, nei iš jos išvykstant. Lagaminus jau tikrino ir vokiečiai, ir anglai. Kalė anglų muitinė – labai panaši į esančias oro uostuose. Teko iškrauti visus daiktus ir iškęsti oro uostuose įprastą procedūrą – pokalbį su Vidaus reikalų ministerijos atstovu ir visų lagaminų peršvietimą specialiais spinduliais.

Pabaigoje žodis skeptikams. Visada maniau, kad tik lėktuvu galima patogiai nukeliauti ilgus atstumus, tačiau dabar įsitikinau, kad ir kitoks transportas nėra labai blogas būdas tai padaryti.

Norėčiau paminėti, kad šis rašinys nėra reklama kokiai nors pervežimų kompanijai. Jo tikslas – remiantis rašinio autorės patirtimi, pateikti šiek tiek svarbios ir naudingos informacijos skaitytojams.

Rima Zavickaitė – McMahon