Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Ką teko išgyventi nelegaliai dirbantiems emigrantams? Kokie likimai atginė tautiečius į JK? Ar tikrai čia lietuvis lietuviui – vilkas? Apie visą tai - neseniai pasirodžiusioje Julijos Miliūtės knygoje, kurios ištrauką siūlome Jūsų dėmesiui.
Ši ištrauka - apie sunkų apsisprendimą vykti į Angliją ir palikti vaikus Lietuvoje.

Viskas prasidėjo nuo braškių…
Julija į Angliją iškeliavo ne iš gero gyvenimo. Vieniša trijų vaikų motina, vos sudurianti galą su galu, 2000 metais nusprendė įsidarbinti Anglijoje, kuri atrodė lyg pažadėtasis rojus. Nelegaliai. Išvyko tik dviem mėnesiams skinti braškių ir užsidirbti pusės metų algos, nė neįtardama, kad tie mėnesiai virs metais ir visam laikui pakeis jos gyvenimą. Tuomet ji nežinojo, ką reikės patirti dėl sotesnio duonos kąsnio...

...tai buvo 2000-ųjų metų gegužės pradžia. Karštis svilino visu pajėgumu. Kartais atrodydavo, kad nėra net kuo kvėpuoti. Aš daugiau nepamenu tokio alsaus pavasario. Daugiau nebuvo ir tokio aitraus džiūstančio šieno kvapo, ir iš kamino rūkstančio dūmo, kutenančio šnerves ir pripildančio visą krūtinę prisiminimų – savo kaimo, savo Tėviškės. Netgi spengiančios tylos nebuvo, kuri tokia ryški artėjant audrai. Daug ko jau nebuvo. Tada dar nesupratau, kad visa tai – paskutinį kartą. Aišku, bus tų kartų dar daug, bet tik prabėgom, tik su nostalgija, tik skubant įkvėpti, įrašyti į atminties knygą, ko nors nepraleisti, prisiminti kuo daugiau, pasimėgauti kažkuo labai artimu, pažįstamu. Visa tai sunaikina mintis, kad rytoj jau išvažiuoju. Tiesa, ir ten šviečia saulė, bet ne tokia ryški, ir ne toks gilus žvaigždėtas dangus, ir dūmo kvapas visai prėskas.

Atėjo sunkus apsisprendimo metas. Labai trumpas ir skausmingas. Reikėjo per keletą dienų pasitarti su vaikais ir nuspręsti: ar vykti į Angliją dirbti, ar likti čia, Lietuvoje – gal kaip nors išgyvensim, gal sumąstysiu dar kokį darbelį. Baisu, neramu ir skausmas plėšia širdį į keletą gabalų. Išvykstu tik dviem mėnesiams skinti braškių ir užsidirbti pusės metų algą. Pasiūlymas viliojantis. Esu trečios grupės invalidė, galiu dirbti tik lengvą darbą. Na, braškes skinti, tada taip maniau, nesunku, o ir užsidirbsiu pinigėlių mokesčiams už butą. Juk šildymo sezonas ne už kalnų, o dar ir dukrytė išvyksta studijuoti į Vilnių. Taigi, prisideda išlaidos mergaitės studijų reikmėms ir už dar vieno buto nuomą.

Mano vyriausioji dukra Ditė – labai išprususi, ne pagal amžių rimta ir protinga panelė. Džiaugiuosi Ditės pasiekimais. Ji ruošiasi išvykti į Ameriką vasarai. Anglų kalbą išmoko savarankiškai.
Nerimas dar stipriau spaudžia – kaip jai pasiseks? Bet jaučiu, mano pirmagimė daug stipresnė už mane. Ji tikisi Amerikoje užsidirbti, todėl guodžia mane:
– Bus jums lengviau, Mama, stengsiuosi pati save išlaikyti ir mokslams užsidirbti.

Na, dėl jos gal ramiau: pakeliaus, kalbą patobulins, aplankys savo tėtį. Kiti du mano padaužos laikosi vyriškai. Jeigu jiems ir neramu, tai man to neparodo, nors aš matau jų akyse baimės šešėlius. Ypač liūdnos akys mažylio:
– Mama, jeigu jau jums taip baisu, tai gal nevažiuokit.

Mano jauniausiajam Gučui dar nėra 15 metų. Jam dar reikia tėvų globos, oi, kaip reikia gero žodžio, stipraus peties atsiremti suklupus. Vyresnėliui Irmantui jau 17 metų. Lyg suaugęs, protingas... Bet, Dieve mano, jie juk vienui vieni lieka namuose. Kaip bus? Guodžia mintis, kad tuoj vasaros atostogos: gal kiek kaime pas Mamytę pabus, kiek namus pasaugos. Dėl jųdviejų neramiausia. Juk pats tas amžius, kai norisi išbandyti tai, kas labiausiai draudžiama. Ar nenueis šuniui ant uodegos visas mano auklėjimas, visos įdėtos pastangos dėl jų tobulėjimo, įskiepytos sampratos, kas gera, kas bloga? Minčių daug. Ar turės vaikai iš viso kokių nors siekių? Ar kada nors supras, ką aš jaučiu dabar, kokia man sunki ir svarbi ši apsisprendimo diena? O gal vienpusiškai pasmerks: „Mama, kam tu mus vienus palikai?“ O gal net nesvarstys kam, kodėl?.. Et, gyvenime, koks tu sudėtingas esi! Užgriuvai mane visu savo svoriu. Bedarbę, invalidę, su trim vaikais, kurie dar tik pradeda pažinti gyvenimo sunkumus. Dieve, kaip sunku! Padėk man priimti sprendimą, dėl kurio vėliau nesigailėčiau.

Kalbėjau su seserimi Meda. Lyg ir pritaria, kad vykčiau, žada pasaugoti vaikus, jiems padėti, jeigu reikės. Aišku, iš pradžių nustemba:
– Tu ruošiesi palikti vienus vaikus?! Ar tau galvoj negerai?!

Na, man galvoj lyg ir viskas gerai, netgi, sakyčiau, kaip niekad šviesi galva, tik pilna sunkių minčių. Ji iš karto išsakė tai, kas mane kamavo ištisą dieną. Beliko tik liūdnai atsidusti. Ji mano sunkų atodūsį suprato, juk ne veltui mes viena kita iš pusės žodžio suprantam. Ką daryti? Neturiu pasirinkimo finansiniu atžvilgiu. Juk taip nesinori skolintis pinigėlių pragyvenimui. Brrr, kaip nesinori. Mamytė griežtai pasipiktinusi:
– Aš likau su penkiais vaikais ir neprapuoliau. Išgyvenau, ir valgyti visad turėjau. Kad ir kaip sunku buvo, visus į gyvenimą išleidau, visiems vestuves iškėliau. Gyvenimo pradžiai daviau. Ir man turtų nieks nesukrovė, pati savo kruvinu prakaitu uždirbau. Dienos pritrūkdavo, dirbdavau naktimis, kad tik jūs turėtumėt, kuo apsirengti, pavalgę būtumėt. Išgyvensi ir tu su trim vaikais. Nėra reikalo po svetimą pasaulį blaškytis.

Vilniuje gyvenantys brolis Vidmantas ir sesuo Aidutė pataria važiuoti:
– Tuoj ir mes bėgsim iš Lietuvėlės, nes vos galą su galu suduriam. Šildymo sezono baugu ir laukti. Atlyginimai nedidėja, o viskas brangsta... Nežinom, kaip vaikus į studijas išleisti.

Visai nakčiai lieku su savo mintimis. Nerandu, visiškai nerandu privalumų: nei Anglijos, kurios visiškai nepažįstu, nei Lietuvos, kurią myliu, bet darbo negaunu dėl sveikatos. Viltis ir tikėjimas, kad aš neprapulsiu ir mano vaikai išgyvens, padeda priimti sprendimą. Vis dėlto vykstu į Angliją skinti braškių. Ar pajėgsiu, nesvarstau, nes čia, Lietuvoje, jau susigyvenau su savo negalia ir išmokau dirbti taip, kad stuburui tektų kuo mažesnis krūvis. Pasitikiu savimi, savo jėgomis.

Prieš išvykdama namuose atlieku generalinę tvarką: peržiūriu vaikų drabužius, viską išskalbiu, išlyginu, išvalau langus, spintas ir visus kitus baldus, perkabinu užuolaidas, kad vaikai bent čia nepajustų mamos trūkumo. Priperku pilną šaldytuvą maisto. Palieku pinigų būtiniausioms reikmėms. Atsisveikinu su vaikais tarsi vykčiau į karą. Per ašaras nematau jų veidų, jausmų, nematau, kad giliai širdyje jie irgi bijo, jiems irgi neramu. Tai supratau daug vėliau. O tada, atsisveikinant, man atrodė, kad jie lyg ir džiaugiasi: štai išvyksta griežtoji mama, – valio! – mums laisvė, darysim, ką norėsim, juo labiau, kad tuoj atostogos. Bet jų mintys, pasirodo, buvo visai kitokios: baimė dėl ateities, nesaugumo jausmas, neramus gyvenimas be tėvų. Kaip bus toliau? Koks laukia rytojus? O jeigu ir mama negrįš?

Nėra tinkamų žodžių išreikšti atsisveikinimo jausmui. Neviltis, pyktis, kad reikia išvykti, ir tikėjimas tuo, ką darai. Daug ašarų ir meilus atsisveikinimo žvilgsnis. Lėktuve vėl savęs klausiu: „Ar gerai darau?“ Raminu save: „Dabar būk tvirta ir tikėk tuo, ką darai. Nesidairyk atgal. Būk atsakinga už priimtą sprendimą.“ Įgaunu kažkokios tvirtybės, juo labiau, kad mano bendrakeleivė irgi skrenda skinti braškių. Ji be jokios sąžinės graužaties paliko savo vaikus prižiūrėti vyrui, dar turinčiam šiokį tokį darbą. Na, jis pažadėjo, bet... žinau, kad ir jai giliai širdy neramu: juk vyras mėgsta ir taurelę pakilnoti, ir su draugais užsibūti... Ji atrodo tvirta ir gerai nusiteikusi.

Skrydis greitas, dar greitesnė Migracijos tarnybos patikra. Mano alibi – vykstu į Edinburgą tvarkyti a. a. dėdės kapo. Jis iš tiesų miręs prieš metus, aš buvau atvykusi jo slaugyti ir buvau šalia jo mirties valandą. Mano pase pažymėta, kad lankiausi Anglijoje ir nepažeidžiau vizų režimo. To pakako. Su manimi kartu vykusi Nada užstringa. Jos pretekstas ne toks įtikinamas, bet, matyt, sugraudino Migracijos tarnybos (toliau MT – aut. past.) atstovą, tad netrukus per garsiakalbį pasigirsta:
– Asmenį, atvykusį pasitikti Nadą, prašome užeiti į MT biurą.
O, Dieve brangus, kas gi eis josios iš ten vaduoti? Niekas nenori bereikalingų klausimų ar įkliūti su netikrais dokumentais, o dar ta anglų kalba... Et, ką daryti? Juk gali ką nors ne taip suprasti, kai klaus, ne taip interpretuoti ir sugadinti visą reikalą.

Mūsų pasitikti iš Kornvalio atvyko Mantas ir Arnas. Būtent Mantas ir pasiūlė skinti braškes Anglijoje. Mūsų šeimą jis puikiai pažinojo. Daug esam jam padėję morališkai ir finansiškai. Jis nesiryžta eiti šnekėti su MT pareigūnu. Arno dokumentai geri. Jis turi pabėgėlio statusą.

Nors Arnas turi dokumentus, kurie leidžia jam legaliai dirbti ir gyventi Anglijoje bei jaustis užtikrinčiau, jis visiškai netrykšta optimizmu ir džiaugsmu, kad reikės kalbėti su MT pareigūnu ir laiduoti už Nadą:
– Eina nach..i, ką aš ble.. sakysiu ten, juk nestumsiu vėjų, kad ji mano draugė, aš juk nach..i negaliu, juk jos visai nepažįstu. Sakyk, ar ji bent graži, ar jauna?

Antrą kartą per paskutines 10 minučių meluoju:
– Taip, ji jauna graži moteris ir verta nuodėmės. Būk geras, meldžiu, Arnai, padėk.

Arnas norom nenorom pasiduoda įkalbinėjimams – eina vaduoti Nados. Aš, jų laukdama, nulendu kuo nuošaliau, kad nesipainiočiau po kojomis visur šmirinėjantiems policijos ir apsaugos pareigūnams. Baimės daug ir visi čia man įtartini atrodo, net nežinau, ko bijoti. Bijau, ir tiek. Taip liūdna ir nyku šiame dideliame ir man svetimame oro uoste. Pasijuntu tokia maža ir beverte visatos dalele... Tik sugebu paklausti savęs: „Kodėl aš čia? Ką dabar veikia mano vaikai?“ Ir vėl ašarų gumulas smaugia gerklę. Kad tik nepravirkčiau, kad tik susitvardyčiau...

Julija Miliūtė,
"Emigrantai. Ar braškės virsta ferariais?"