Emigranto duonos paragavus... [1 dalis] - Anglija.lt
 

Emigranto duonos paragavus... [1 dalis] 

Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Kol lietuviai masiškai emigruoja iš Lietuvos su didžiulėmis ambicijomis svetur atrasti neregėtąją žemę, anksčiau emigravę tautiečiai jau ragauja vietinę duoną. Vieni dar tik ragauja, kiti pajėgūs nupasakoti jos skonį. Anglija.lt skaitytojas Valdas vienas iš tų, kuris taip pat išvyko svetur ieškoti geresnio gyvenimo.
Apie įspūdžius Didžiojoje Britanijoje ir tai, kas laukia daugelio lietuvių, atvykusių į šią šalį, skaitykite jo laiške.

*Kalba netaisyta.

P. S. Jie vis tebeišvažiuoja

Prieš keletą metų su viena mergina kalbėjom, kad niekada neišvažiuosim iš Lietuvos. Jauni savo sričių profesionalai, neprispausti įsipareigojimų bankams, finansiškai nepriklausomi, netiesiantys rankos valstybės biudžeto link, kad gautume išmaldą. Žodžiu, veikiantys, ne sugedę, laisvi. Šiek tiek nusivylę, kad mūsų, trisdešimtmečių karta – gimusi vienoje, o savarankiškus gyvenimus pradėjusi jau kitoje sąjungoje, veikia mažiau, nei galėtų vardan geresnio rytojaus, bet nepraradę optimizmo ir pasiryžę likti, kad ir kas benutiktų.

Šiandien abu dirbame užsienio valstybėse. Aš jau pusmetį esu Didžiojoje Britanijoje, ji – ne jūsų reikalas. Faktas kaip blynas: mes – emigrantai. Gal daugumai apie tai jau pabodo kalbėti, bet ir tylėti nereikia. Emigracija nesustojo. Ir tik nereikia aiškinti, kad Lietuvoje liko dviem nevykėliais mažiau. Atsargiau su žodžiais, niekada nesakyk niekada.

Kiekvieno patirtis unikali. Manoji rodo, kad nėra lengva. Iš pradžių namo norisi kiekvieną dieną, vėliau – kas antrą, dabar tik pirmadienio rytais. Žodžiu, mažėjanti progresija, bet tėvynės ir kai kurių žmonių ilgesys išlieka. Juk tai žmogiška. Todėl, jeigu kada išgirsite emigrantą kalbant „dėjau ant tos Lietuvos, nėr tę ko grįžt“, siūlyčiau laikytis nuo jo atokiau. Tai gali būti gyvulys, o gyvulio elgesys neprognozuojamas, tad derėtų laikytis saugaus atstumo.

Išvažiavus gali laukti nusivylimas, realybė neatitikti mintyse nupieštų lūkesčių. Ir man taip nutiko. Na, bet jeigu taip yra, vadinasi, taip ir turėjo būti. O jeigu turėtų būti kitaip, tai kitaip ir būtų.

Negavau svajonių darbo, tačiau radau kitą darbą ir dabar jau turiu šiek tiek supratimo apie logistikos verslą. Nauja patirtis netrukdo. Be to už jį, mano manymu, teisingai atlygina. Iš pradžių – laikinai ir už minimalų atlyginimą. Na, šioje šalyje šis apibrėžimas turi prasmę, mat uždirbamos pinigų sumos pakanka minimaliems pragyvenimo poreikiams užtikrinti. Ir dar daugiau – gali fantazuoti, kaip juos išleisti. Todėl galima nuskristi į Europos pakraštį, aplankyti seniai matytus draugus ir savaitgalį pas juos paviešėti. Kitą savaitgalį galima nuvažiuoti dar kur nors, nes kitaip nuvažiuos stogas.

Lietuvoje už minimalų atlyginimą dirbau prieš 12 metų, būdamas studentu. Todėl, remiantis asmenine patirtimi, sudėtinga lyginti pragyvenimą už MMA Lietuvoje ir Didžiojoje Britanijoje. Be to, lietuvis studentas yra atskira gyvybės rūšis, sugebanti išgyventi beveik be maisto. Dietos besilaikantis žaliavalgis, palyginus su Lietuvos studentu, yra netikęs apsirijėlis.

Vis dėlto Lietuvoje MMA, mano nuomone, yra neteisingas atlyginimas už darbą. Komercinių bankų analitikai ne kartą viešai pareiškė savo nuomones, jog tauta yra finansiškai neraštinga, nemoka tvarkytis su savo pinigais ir dėl to gyvena prastai. Aš manau priešingai – skaičiuoti, ypač po euro įvedimo, paprasta net darželinukui: vienas, du, trys. 300 eurų (MMA). Pensininkui nereikia net tiek matematinių žinių, dažno mėnesinėms pajamoms įvardyti daug mokslo nereikia, užtenka mokėti skaičiuoti iki dviejų su puse (vidutinė senatvės pensija, 2015 m. 04 mėn., Sodra).

Na, o apie finansų tvarkymą analitikams reikėtų patylėti – kam kalbėti apie tvarkymą to, ko nėra? Ar girdėjot kada pasiūlymą benamiui apsitvarkyt namus?

Aš esu lietuvis, ne rumunas ar lenkas. Dėl to Anglijoje pasiaiškinti teko ne kartą, nes su žmonėmis, o ne su robotais dirbu. Dėl to darbas yra pakenčiamas, kartais jį net mėgstu. Kolektyvas puikus, britai turi puikų humoro jausmą. Kurį laiką dirba dar vienas lietuvis. Todėl galima objektyviai vertinti dviejų tautų atstovus, pavyzdžiui, jų reakciją į kokį nors įvykį. Kai vadovas kolektyvui pranešė, kad su Valdu bus pasirašytas kontraktas, britai mane sveikino ir spaudė ranką – juk tai visomis prasmėmis geriau, pradedant didesniu atlyginimu, baigiant įvairiomis garantijomis. Lietuvis gi susimąstęs ištarė: „bet dabar bus sunkiau išeit iš darbo“.

Apskritai, tik atvykęs gavau patarimą vengti kontaktų su vietos lietuviais.

Nepaklausiau. Nesigailiu. Ne tokie jie baisūs, kaip piešia. Bijai lietuvio, nevažiuok į Londoną.

Valdas Pryšmantas

2a laiško dalis - rytoj, birželio 3 d.!

Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Kol lietuviai masiškai emigruoja iš Lietuvos su didžiulėmis ambicijomis svetur atrasti neregėtąją žemę, anksčiau emigravę tautiečiai jau ragauja vietinę duoną. Vieni dar tik ragauja, kiti pajėgūs nupasakoti jos skonį. Anglija.lt skaitytojas Valdas vienas iš tų, kuris taip pat išvyko svetur ieškoti geresnio gyvenimo.
Apie įspūdžius Didžiojoje Britanijoje ir tai, kas laukia daugelio lietuvių, atvykusių į šią šalį, skaitykite jo laiške.

*Kalba netaisyta.

P. S. Jie vis tebeišvažiuoja

Prieš keletą metų su viena mergina kalbėjom, kad niekada neišvažiuosim iš Lietuvos. Jauni savo sričių profesionalai, neprispausti įsipareigojimų bankams, finansiškai nepriklausomi, netiesiantys rankos valstybės biudžeto link, kad gautume išmaldą. Žodžiu, veikiantys, ne sugedę, laisvi. Šiek tiek nusivylę, kad mūsų, trisdešimtmečių karta – gimusi vienoje, o savarankiškus gyvenimus pradėjusi jau kitoje sąjungoje, veikia mažiau, nei galėtų vardan geresnio rytojaus, bet nepraradę optimizmo ir pasiryžę likti, kad ir kas benutiktų.

Šiandien abu dirbame užsienio valstybėse. Aš jau pusmetį esu Didžiojoje Britanijoje, ji – ne jūsų reikalas. Faktas kaip blynas: mes – emigrantai. Gal daugumai apie tai jau pabodo kalbėti, bet ir tylėti nereikia. Emigracija nesustojo. Ir tik nereikia aiškinti, kad Lietuvoje liko dviem nevykėliais mažiau. Atsargiau su žodžiais, niekada nesakyk niekada.

Kiekvieno patirtis unikali. Manoji rodo, kad nėra lengva. Iš pradžių namo norisi kiekvieną dieną, vėliau – kas antrą, dabar tik pirmadienio rytais. Žodžiu, mažėjanti progresija, bet tėvynės ir kai kurių žmonių ilgesys išlieka. Juk tai žmogiška. Todėl, jeigu kada išgirsite emigrantą kalbant „dėjau ant tos Lietuvos, nėr tę ko grįžt“, siūlyčiau laikytis nuo jo atokiau. Tai gali būti gyvulys, o gyvulio elgesys neprognozuojamas, tad derėtų laikytis saugaus atstumo.

Išvažiavus gali laukti nusivylimas, realybė neatitikti mintyse nupieštų lūkesčių. Ir man taip nutiko. Na, bet jeigu taip yra, vadinasi, taip ir turėjo būti. O jeigu turėtų būti kitaip, tai kitaip ir būtų.

Negavau svajonių darbo, tačiau radau kitą darbą ir dabar jau turiu šiek tiek supratimo apie logistikos verslą. Nauja patirtis netrukdo. Be to už jį, mano manymu, teisingai atlygina. Iš pradžių – laikinai ir už minimalų atlyginimą. Na, šioje šalyje šis apibrėžimas turi prasmę, mat uždirbamos pinigų sumos pakanka minimaliems pragyvenimo poreikiams užtikrinti. Ir dar daugiau – gali fantazuoti, kaip juos išleisti. Todėl galima nuskristi į Europos pakraštį, aplankyti seniai matytus draugus ir savaitgalį pas juos paviešėti. Kitą savaitgalį galima nuvažiuoti dar kur nors, nes kitaip nuvažiuos stogas.

Lietuvoje už minimalų atlyginimą dirbau prieš 12 metų, būdamas studentu. Todėl, remiantis asmenine patirtimi, sudėtinga lyginti pragyvenimą už MMA Lietuvoje ir Didžiojoje Britanijoje. Be to, lietuvis studentas yra atskira gyvybės rūšis, sugebanti išgyventi beveik be maisto. Dietos besilaikantis žaliavalgis, palyginus su Lietuvos studentu, yra netikęs apsirijėlis.

Vis dėlto Lietuvoje MMA, mano nuomone, yra neteisingas atlyginimas už darbą. Komercinių bankų analitikai ne kartą viešai pareiškė savo nuomones, jog tauta yra finansiškai neraštinga, nemoka tvarkytis su savo pinigais ir dėl to gyvena prastai. Aš manau priešingai – skaičiuoti, ypač po euro įvedimo, paprasta net darželinukui: vienas, du, trys. 300 eurų (MMA). Pensininkui nereikia net tiek matematinių žinių, dažno mėnesinėms pajamoms įvardyti daug mokslo nereikia, užtenka mokėti skaičiuoti iki dviejų su puse (vidutinė senatvės pensija, 2015 m. 04 mėn., Sodra).

Na, o apie finansų tvarkymą analitikams reikėtų patylėti – kam kalbėti apie tvarkymą to, ko nėra? Ar girdėjot kada pasiūlymą benamiui apsitvarkyt namus?

Aš esu lietuvis, ne rumunas ar lenkas. Dėl to Anglijoje pasiaiškinti teko ne kartą, nes su žmonėmis, o ne su robotais dirbu. Dėl to darbas yra pakenčiamas, kartais jį net mėgstu. Kolektyvas puikus, britai turi puikų humoro jausmą. Kurį laiką dirba dar vienas lietuvis. Todėl galima objektyviai vertinti dviejų tautų atstovus, pavyzdžiui, jų reakciją į kokį nors įvykį. Kai vadovas kolektyvui pranešė, kad su Valdu bus pasirašytas kontraktas, britai mane sveikino ir spaudė ranką – juk tai visomis prasmėmis geriau, pradedant didesniu atlyginimu, baigiant įvairiomis garantijomis. Lietuvis gi susimąstęs ištarė: „bet dabar bus sunkiau išeit iš darbo“.

Apskritai, tik atvykęs gavau patarimą vengti kontaktų su vietos lietuviais.

Nepaklausiau. Nesigailiu. Ne tokie jie baisūs, kaip piešia. Bijai lietuvio, nevažiuok į Londoną.

Valdas Pryšmantas

2a laiško dalis - rytoj, birželio 3 d.!

 (Komentarų: 13)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: