Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Pagyvenusi pora Lietuvoje nebesuduria galo su galu ir galvoja apie atvykimą į Angliją, kur gyvena jų sūnus. Tačiau dar labiau, negu skurdo Lietuvoje, pensininkai bijo tapti našta sūnui. „Ar galime važiuoti pas sūnų ir susitvarkius viską gyventi atskirai ir neapsunkinti sūnaus?“, – klausia jie.
Gal esi susidūręs su panašiomis problemomis? Ką patartum?

Mūsų vienas sūnus gyvena Anglijoje. Mes Lietuvoje – su daugybe problemų. Nutariau Jums parašyti, kadangi čia mes jų išspręsti negalime ir kiekvieną dieną su siaubu laukiame naujų skriaudų.

Pirmiausia parašysiu apie savo žmoną, su kuria kartu gyvename jau 40 metų. Žmoną ištiko širdies smūgis, buvo atlikta sudėtinga operacija. Išgyveno. Tačiau po kelerių metų patyrė dar vieną širdies smūgį – ir ką jus galvojate – ogi infarktas. Po antrojo infarkto gavo tik 3 invalidumo grupę. Metus visur rašėme, atsakymas vienas – viskas teisingai.
Praėjus metams, ištiko trečias infarktas – nuvežė į Kauno klinikas ir ten ištiko klinikinė mirtis. Pasisekė atgaivinti. Įdėjo į širdį stimuliatorių. Sveikata dabar visai bloga, bet svarbiausia liko gyva. Tačiau invalidumo grupę skyrė tik antrą.

Aš pats po -H-formos didelio infarkto, bet laikausi. Man prieš 16 metų protezuoti abu klubo sąnariai. Šiemet dešinės kojos sąnarys protezuotas antrą kartą – ir dar laukia kitos kojos protezavimas – pakartotinis. Taip pat turėjau ir mikro insultą.

Mes su žmona neturime dantų jau daugelį metų, neturime akinių taip pat daug metų. Pripratome. Jau 10 metų kaip mes atsisakę buto šildymo. Taip. Nes negalime mokėti tūkstančio. Neseniai atsisakėme ir dujų. Na, neišeina mokėti! Daug reikia mokėti už vaistus, be kurių mes negalime. Teko parduoti ir dalį baldų. Anksčiau kas 6 metus Sodra skirdavo 4 000 litų mašinai įsigyti, kaip judėjimo negalią turinčiam asmeniui. Dabar nesikreipiau, nes pasakė, kad gali atimti 2-ą invalidumo grupę. O kas tada?! Tada tik 270 litų pensijos.

Tiesa, man netrukus bus 60 metų, o žmonai – 59. Mums kas mėnesį tenka badauti. Mes nieko neišgalime sumokėti. Mums baisu.

Turime mamą, kuriai bus 86 metai. Jai keisti abiejų kojų kelio sąnariai. Labai sunkiai vaikšto. Būna, kad eidama į tualetą nukrenta, o mes su žmona negalime jos pakelti. Kažkur atiduoti į senelių prieglaudą jokiu būdu negalime – juk tai mama. Tad taip ir vargstame trise.

Nenorime apsunkinti savo vaikų. Apie šį laišką nerašiau net sūnui – pas jį du maži vaikai ir tik sūnus dirba. Mes negalime jų vis maldauti paramos.

Mano klausymas būtų toks: ar mes galime tikėtis Anglijoje turėti geresnį gyvenimą? Ar galime važiuoti pas sūnų ir susitvarkius viską gyventi atskirai ir neapsunkinti sūnaus? Kokių išmokų mes galime tikėtis? Ar būtų taip galima?
Mes labai liūdime be anūkų, ir mūsų gyvenimas labai sunkus.

Atsiprašau, kad kreipiausi, trukdžiau jus.
Tiesa, mes esame visiški abstinentai – jokio alkoholio. Dar kartą atleiskite už šį laišką, bet jau nebėra jėgų būti elgeta.
Mums baisu sulaukti žiemos ir vėl pildyti karštu vandeniu butelius, kad sušiltų kojos. Atleiskite dar kartą. Mano laiške tik teisybė ir ne vieno melo žodžio – galiu jums atsiųsti visas mūsų ligų istorijas. Atsiprašau, kad sutrukdžiau, bet man palengvėjo, kai išsipasakojau.

Anglija.lt skaitytojas
[vardas ir pavardė redakcijai žinomi]

PAPILDYTA:
Laiško tęsinys - čia:
http://www.anglija.lt/straipsniai/emigrantas/esame-neigalus-lietuvoje-badaujame-ar-vaziuoti-i-anglija-pratesimas-13215

Ką patartum šioje situacijoje, rašyk komentaruose!