Mano draugas vardu "Aš" [skaitytojų kūryba] - Anglija.lt
 

Mano draugas vardu "Aš" [skaitytojų kūryba] 

Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Vis dažniau mūsų skaitytojai atsiunčia mums savo kūrybos vaisius:) Prieš kelias dienas publikavome skaitytojos eilėraštį, šį kartą – skaitytojo parašytą, kaip jis pats apibūdino šį kūrinį, „nuotaikingą CV“.
O gal tu irgi turi parašęs ką nors įdomaus? Siųsk mums el. paštu info@anglija.lt

*Kalba netaisyta

Mano draugas vardu "Aš"

Turiu draugą. Sakosi esąs "senas, kvailas ir ligotas", bet nesispjaudo, nesikeikia, viešai gumos nekramto ir pasirėmęs į "Juodą obeliską", kęsdamas "Badą" beveik visą namų biblioteką perskaitė, nuo "Metamarfozių" iki Raskolnikovo su kirviu rankoje.

Nors mokykloje diktante darė tiek klaidų, kad užtekdavo visai klasei, bet raides pažinti išmoko ir senatvėje rašyti pradėjo. Kai visus užkniso savo smulkiais niekais, pradėjo knygą rašyti. Pareiškė, kad pagal pirmą knygą Kameronas filmą sukurs, o pagal antrą pats Michalkovas. Graži nesamonė, net aš supykau. Jo žmonos gaila. Negana to, kad jos pečius visas namų ūkis užgulė, tai ji vargšelė vakarais jo kūrinius į žmonių kalbą verčia. Sako, tai jai vietoje meilės laiškų, kurių neparašė per ilgą vedybinį gyvenimą. Skaito ir verkia, verkia ir vėl skaito. Nebūtu pikta, jei jis tuos savo "šizofreninius kirminus" tik savam būrokų darže augintu, bet kur tau. Kai mūza paklaikus laikinai pabėgo, tai jis atsistojęs prie kaimyno puodžiaus tvoros tarė - "statysime baibokyno krosnį. Tu dirbsi". Nežinau ar dėl neaiškios krosnies, ar jos pavadinimo, bet puodienė stipriai žagtelėjo ir kartu su puodžium valandą tylėjo. Po to kočėlu uždarė vyrui burną ir užrakino puodų dirbtuvėlėje.

Mano draugas, kuris nežino, kad milimetrinis popierius naudojamas ne tik kepurių darymui, pieštukas yra skirtas ne ausim krapštyti, logoritminė liniuoti ne vinim kalti, betonas tai ne košė, plyta ne suoliukas,nors gyvena žmonos rankų darbo name-, pasišovė stebuklingą pečių pastatyti. Gerai, kad ne važinėjantį, kaip kvailio Emelios. Matyt senatvėje protas į rytų pusę pasisuko. Kitą rytą išplatino būsimo pečiaus pagaminto produkto naudojimo instrukciją ir jo naudojimo pasekmes. Pagrindinis darbininkas, dar "puodinėje" užrakintas puodus žiedžia, o jis jau instrukcijas platina. Galvojom duoną keps, na blogiausiu atveju "samanę" varys, o jis....arbatą virs, lyg virdulio neturėtu. Ir nepaprastą, o kaip ir viskas jo galvoje- stebuklingą. Reikės ją gerti vieną kart metuose. Atsigėrus metų bėgyję padaryti nors vieną neįprastą gerą darbą ir tada garantuotai išgyvensi iki sekančio gėrimo. Ir taip šimtą metų! Tik ne žemiškų, o dieviškų. Kiek tai, niekas nežinojo, bet visi patikėjo.

Puodžiaus kieme derlingos žemės būta, todėl permestos per tvorą idėjos lengvai prigijo ir procesas prasidėjo, o žmonos gavo asmeninę ramybę. Viena nuo vertėjavimo, kita nuo puodų pardavinėjimo. Mėnesį laiko ant kelių su anūkais po kiemą ropojo, kalė, virino, mūrijo (net valgė kartais!!!), o svarbiausia - vienas nerašė, o kitas puodų nelipdė.

Niekas iš mūsų netikėjo, bet mano draugas gražiai pasakė ir kaimynų žmonos plikom rankom, basom kojom, išpuoselėtais nagais minkė molį, nes būsimų arbatinukų ir puodukų molyje turėjo būti moterų rankų šilumos ir karštų motinišku širdžių dalelių. O šaltagalviai vyrai, jo nurodymu, už tvoros stovėjo ir karštai ritmą mušė. Gražus vaizdas buvo.

"Statėme, statėme" tarė kulverstukas ir jo aukso žodžiai tapo tvariniu. Užkūrė, parūko. Vaikai po laukus išsilakstė, kaimynai su gesintuvais subėgo. Po valandos, su šių laikų technologijomis!!!!!, pagrindinis puodas užvirė, antrasis su spec. vandeniu užkaito, trečiajame arbatžolės pakvipo, ketvirtajame kažkoks "stebuklas" sušilo. Kylančių į kosmosą raketų pakopos ne visada taip sklandžiai atsiskiria, kaip kad viskas įvyko puodžiaus kieme. Visas kaimas šoko ir tą "baibokyno krosnies" arbatą gėrė. Skani, keisto skonio, bet niekuom ypatinga, nors.....vis dėlto stebuklinga. Po kelių dienu prie parduotuvės miegantį pijoką radau. Jūs nepatikėsite!!! Tyliai įkišau jam į kišenę "absoliuto" butelį ir rūkytos lašišos. Niekad anksčiau to nedariau. Žmogus prabudęs pagalvos, kad į rojų pateko ir man sveikatos palinkės. Dar po mėnesio kaimynas skambino. Sako- "nuo tos arbatos vaikams protas pasimaiše. Sudaužė "kiaulę taupyklę", nupirko maximoj gyvą erškėtą ir paleido į Nemuną. O aš ....skruzdelę su visu jos nešuliu iki skruzdėlyno nunešiau. Abu labai laimingi buvom".

Svetimi, na ir aš kartais, pyksta ant mano draugo. Bara, negražiai vadina, siūlo į vasaros 5 nuvažiuoti pailsėti, o jis nieko. Neįsižeidžia, šypsosi ir "Idioto" žodžius cituoja "Atleiskite, kad aš laimingesni už jus ir praeikite pro šalį".

Nepraeikite. Draugas su puodžium vėl krosnį kuria. Eikime gert arbatos. Savo kūrinius skaitysim, o po to gerus darbus darysime. Skubėkime daryti, nes tas šimtas metų, kad ir dieviškų, ne taip jau ir daug....

Kęstutis Grubliauskas

Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Vis dažniau mūsų skaitytojai atsiunčia mums savo kūrybos vaisius:) Prieš kelias dienas publikavome skaitytojos eilėraštį, šį kartą – skaitytojo parašytą, kaip jis pats apibūdino šį kūrinį, „nuotaikingą CV“.
O gal tu irgi turi parašęs ką nors įdomaus? Siųsk mums el. paštu info@anglija.lt

*Kalba netaisyta

Mano draugas vardu "Aš"

Turiu draugą. Sakosi esąs "senas, kvailas ir ligotas", bet nesispjaudo, nesikeikia, viešai gumos nekramto ir pasirėmęs į "Juodą obeliską", kęsdamas "Badą" beveik visą namų biblioteką perskaitė, nuo "Metamarfozių" iki Raskolnikovo su kirviu rankoje.

Nors mokykloje diktante darė tiek klaidų, kad užtekdavo visai klasei, bet raides pažinti išmoko ir senatvėje rašyti pradėjo. Kai visus užkniso savo smulkiais niekais, pradėjo knygą rašyti. Pareiškė, kad pagal pirmą knygą Kameronas filmą sukurs, o pagal antrą pats Michalkovas. Graži nesamonė, net aš supykau. Jo žmonos gaila. Negana to, kad jos pečius visas namų ūkis užgulė, tai ji vargšelė vakarais jo kūrinius į žmonių kalbą verčia. Sako, tai jai vietoje meilės laiškų, kurių neparašė per ilgą vedybinį gyvenimą. Skaito ir verkia, verkia ir vėl skaito. Nebūtu pikta, jei jis tuos savo "šizofreninius kirminus" tik savam būrokų darže augintu, bet kur tau. Kai mūza paklaikus laikinai pabėgo, tai jis atsistojęs prie kaimyno puodžiaus tvoros tarė - "statysime baibokyno krosnį. Tu dirbsi". Nežinau ar dėl neaiškios krosnies, ar jos pavadinimo, bet puodienė stipriai žagtelėjo ir kartu su puodžium valandą tylėjo. Po to kočėlu uždarė vyrui burną ir užrakino puodų dirbtuvėlėje.

Mano draugas, kuris nežino, kad milimetrinis popierius naudojamas ne tik kepurių darymui, pieštukas yra skirtas ne ausim krapštyti, logoritminė liniuoti ne vinim kalti, betonas tai ne košė, plyta ne suoliukas,nors gyvena žmonos rankų darbo name-, pasišovė stebuklingą pečių pastatyti. Gerai, kad ne važinėjantį, kaip kvailio Emelios. Matyt senatvėje protas į rytų pusę pasisuko. Kitą rytą išplatino būsimo pečiaus pagaminto produkto naudojimo instrukciją ir jo naudojimo pasekmes. Pagrindinis darbininkas, dar "puodinėje" užrakintas puodus žiedžia, o jis jau instrukcijas platina. Galvojom duoną keps, na blogiausiu atveju "samanę" varys, o jis....arbatą virs, lyg virdulio neturėtu. Ir nepaprastą, o kaip ir viskas jo galvoje- stebuklingą. Reikės ją gerti vieną kart metuose. Atsigėrus metų bėgyję padaryti nors vieną neįprastą gerą darbą ir tada garantuotai išgyvensi iki sekančio gėrimo. Ir taip šimtą metų! Tik ne žemiškų, o dieviškų. Kiek tai, niekas nežinojo, bet visi patikėjo.

Puodžiaus kieme derlingos žemės būta, todėl permestos per tvorą idėjos lengvai prigijo ir procesas prasidėjo, o žmonos gavo asmeninę ramybę. Viena nuo vertėjavimo, kita nuo puodų pardavinėjimo. Mėnesį laiko ant kelių su anūkais po kiemą ropojo, kalė, virino, mūrijo (net valgė kartais!!!), o svarbiausia - vienas nerašė, o kitas puodų nelipdė.

Niekas iš mūsų netikėjo, bet mano draugas gražiai pasakė ir kaimynų žmonos plikom rankom, basom kojom, išpuoselėtais nagais minkė molį, nes būsimų arbatinukų ir puodukų molyje turėjo būti moterų rankų šilumos ir karštų motinišku širdžių dalelių. O šaltagalviai vyrai, jo nurodymu, už tvoros stovėjo ir karštai ritmą mušė. Gražus vaizdas buvo.

"Statėme, statėme" tarė kulverstukas ir jo aukso žodžiai tapo tvariniu. Užkūrė, parūko. Vaikai po laukus išsilakstė, kaimynai su gesintuvais subėgo. Po valandos, su šių laikų technologijomis!!!!!, pagrindinis puodas užvirė, antrasis su spec. vandeniu užkaito, trečiajame arbatžolės pakvipo, ketvirtajame kažkoks "stebuklas" sušilo. Kylančių į kosmosą raketų pakopos ne visada taip sklandžiai atsiskiria, kaip kad viskas įvyko puodžiaus kieme. Visas kaimas šoko ir tą "baibokyno krosnies" arbatą gėrė. Skani, keisto skonio, bet niekuom ypatinga, nors.....vis dėlto stebuklinga. Po kelių dienu prie parduotuvės miegantį pijoką radau. Jūs nepatikėsite!!! Tyliai įkišau jam į kišenę "absoliuto" butelį ir rūkytos lašišos. Niekad anksčiau to nedariau. Žmogus prabudęs pagalvos, kad į rojų pateko ir man sveikatos palinkės. Dar po mėnesio kaimynas skambino. Sako- "nuo tos arbatos vaikams protas pasimaiše. Sudaužė "kiaulę taupyklę", nupirko maximoj gyvą erškėtą ir paleido į Nemuną. O aš ....skruzdelę su visu jos nešuliu iki skruzdėlyno nunešiau. Abu labai laimingi buvom".

Svetimi, na ir aš kartais, pyksta ant mano draugo. Bara, negražiai vadina, siūlo į vasaros 5 nuvažiuoti pailsėti, o jis nieko. Neįsižeidžia, šypsosi ir "Idioto" žodžius cituoja "Atleiskite, kad aš laimingesni už jus ir praeikite pro šalį".

Nepraeikite. Draugas su puodžium vėl krosnį kuria. Eikime gert arbatos. Savo kūrinius skaitysim, o po to gerus darbus darysime. Skubėkime daryti, nes tas šimtas metų, kad ir dieviškų, ne taip jau ir daug....

Kęstutis Grubliauskas

 (Komentarų: 0)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: