Lietuvį reikia mušti. Ir anglą. Ir pabėgėlį. [nuomonė] - Anglija.lt
 

Lietuvį reikia mušti. Ir anglą. Ir pabėgėlį. [nuomonė] 

Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Kaltinti valdžią dėl visų nesėkmių populiaru jau nuo senovės. Tokią tendenciją galima laisvai pastebėti tarp Lietuvoje gyvenančių žmonių, emigrantai irgi nesiskiria. Anglija.lt skaitytojas Valdas valdžios atžvilgiu taip pat kritiškas, tačiau subtiliai.
Apie šiandienines valdžios ir visuomenės santykius skaitykite jo straipsnyje.

Valdžios santykis su pavaldiniais buvo, yra ir bus aktuali tema. Ir tikrai valdančiųjų sprendimai kartais verčia susimąstyti, ką jie iš tikrųjų galvoja apie visuomenę – ar laiko ją sąmoningų piliečių grupe, ar minia debilų. O gal iš tikrųjų taip yra, su mažuma pirmųjų ir dauguma antrųjų arba atvirkštinėmis proporcijomis.

Čia reikia užbėgti už akių ir priminti, kad kalbama ne tik apie Lietuvą. Nes mes juk mėgstame lyginti savo namus su užsieniu, ar ne? Neįvardytu užsieniu. Dažniausiai Vakarais. "Ten taip nebūtų" kartoja net tie, kurie niekada nebuvo išvažiavę toliau savo kiemo, tą patį kartoja ir visuomenės atstovai – gyventojų išrinktieji, kuriems patikėtas tų pačių rinkėjų valdymas.

O kaip tai padaryti – valdančiojo fantazijos reikalas. Vieni, cituodami partinius principus, sako, kad piliečiai yra sąmoningi ir atsakingi ne tik už save, bet ir aplinką, kurioje gyvena. "Dalyvauk valdyme" - deklaruoja vieni ir siūlo miesto gyventojams pasisakyti – reigalingas jiems dujų terminalas namų pašonėje ar ne. Kai jau seniausiai dar aukštesni valdantieji nusprendė, kad tas terminalas čia bus, ir taškas, sakyk nesakęs, kad nereikia.

Na gerai, tada kaip vadinti per miestą tekančią upę?

Kiti gi jaučiasi auklėmis ir rodo, kad pavaldiniai nėra tokie išmintingi, jiems reikia nuolat rodyti, ką ir kaip daryti. Nes anie kaip maži vaikai, nepasakysi – nepadarys teisingai. "Sieros rūgštis – negerti", "Katino negalima kišti į mikrobangų krosnelę", "Pareigingai mokėk mokesčius". Deja, sunkiai sekasi kontroliuoti, kaip laikomasi taisyklių. Atsiranda šešėlis. O šešėlyje ir nuodai geriami, ir katinai kepami, ir mokesčių niekas nemoka.

Žodžiu, žmonės elgiasi kaip laukiniai. Kaip deramai išauklėti plebėjus dar nesuprato niekas.

Lietuvos eurointegracijai tik įsivažiuojant, apie 1995 metus, apie gyventojų auklėjimą įvairių personažų lūpomis prakalbo ir juodojo humoro projekto "Radioshow" kūrėjai. Mano nuomone, tai pats geriausias lietuviško humoro projektas iki šiol; puikiai pasijuokta iš savęs, iš tautos ydų, parodyta nuoga tiesa. Nešvankiai, bet negi klastosi realybę? Žinoma, kai kas girdėjo tik keiksmažodžius ir juokėsi iš jų, nesuprasdamas, kad juokiasi iš kaimyno ar net savęs.

Taigi, vienas iš personažų, policininkas Zbignevas, teigė neabejojantis, jog mums reikia keistis jau vien dėl to, kad "einam į Europą". Ir, anot jo, lietuvį reikia mušti (sakė ne taip, cenzūros sumetimais originalaus teksto necituosiu), nes kitaip šis nepasitaisys.

Laikas eina taip greitai ir jokia čia naujiena – dvidešimtmetis pralėkė greičiau nei pusė minutės prie užimto viešojo tualeto reikalui rimtai prispaudus.

Ir tada mes suprantame, koks įžvalgus buvo Zbignevas. Kaip pavyzdį pasirinkime Klaipėdą. Ilgai gyventojams buvo primenama apie įvairiausias tvarkos taisykles, bet vieną dieną miesto valdžios kantrybė trūko ir ji pareiškė – užteks prevencijos, gana gražiuoju, "reikia šlubo vokiečio su lazda".

Tada Viešosios tvarkos skyrius buvo išplėstas keliasdešimt kartų ir tvarkdariai jau nesicackino – ėmė bausti už viską: už ne vietoj pastatytą automobilį, neišluotą kiemą, už nepakeltą šuns kakutį.

Taigi, ėmė mušti, atsirado tvarka. Europa kažin ar atsirado. Gegužės 9-oji – Europos diena, bet pusė miesto tądien geria už pergalę. Negalim su vakariečiais lygintis ir kaip vartotojai: neuždirbama tiek, juk dažnas mielai pirktų du už vieno kainą ir išleistų daugiau, nors reklama sako, kad sutaupytų, net jei ir sąskaitoje liktų mažiau pinigų.

Anądien Londono centre, prie šviesoforu reguliuojamos pėsčiųjų perėjos, pamačiau ryškiai geltonos spalvos, apie metro skersmens kelio ženklą, ant kurio buvo parašyta "Pėstieji kerta gatvę, kai rodomas žalias žmogeliukas".

Ir tada prisiminiau 2009 metus, kai Lietuva minėjo savo tūkstantmetį - mes tikrai buvome arti Europos, kaip niekada. Tais metais Klaipėdos miesto visuomenės sveikatos biuro specialistės (specialìstas – žmogus, išmanantis kokią nors sritį, dalyką; mokantis kurį nors darbą – „Wikipedia“) prie sankryžų žmonėms aiškino, ką reiškia šviesoforo spalvos.

Ką tai reiškia? Ar eiliniai gyventojai laikomi debilais, ar tiesiog perdėtai jais rūpinamasi?

Manau, kad siunčiamos abi žinios. Juk jeigu ką, bus galima nusiplauti rankas – ar mes nesakėme?

Tačiau verta priminti, kad akciją Klaipėdoje ir visoje Lietuvoje reikės greitai pakartoti, kai čia atsikraustys pabėgėliai: kas jau kas, bet jie tai žino savo teises ir moka jas pakreipti savo naudai net pastatydami save į visiško kvailio vietą. Tokia yra Vakarų Europos patirtis, gal dėl to ten ir daugiau absurdiškų perspėjimų ("Balkonas nėra tame pačiame lygyje, kaip žemė").

Todėl naujiesiems gyventojams reikės būtinai išsaiškinti, kad degant raudonai šviesoforo spalvai per gatvę eiti negalima. Kad negalima valstybės suteiktame būste į mikrobangų krosnelę kišti katino.

Taisyklės galioja visiems vienodai, jų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.

Nesilaikys – teks mušti kaip savus.

Valdas Pryšmantas

Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Kaltinti valdžią dėl visų nesėkmių populiaru jau nuo senovės. Tokią tendenciją galima laisvai pastebėti tarp Lietuvoje gyvenančių žmonių, emigrantai irgi nesiskiria. Anglija.lt skaitytojas Valdas valdžios atžvilgiu taip pat kritiškas, tačiau subtiliai.
Apie šiandienines valdžios ir visuomenės santykius skaitykite jo straipsnyje.

Valdžios santykis su pavaldiniais buvo, yra ir bus aktuali tema. Ir tikrai valdančiųjų sprendimai kartais verčia susimąstyti, ką jie iš tikrųjų galvoja apie visuomenę – ar laiko ją sąmoningų piliečių grupe, ar minia debilų. O gal iš tikrųjų taip yra, su mažuma pirmųjų ir dauguma antrųjų arba atvirkštinėmis proporcijomis.

Čia reikia užbėgti už akių ir priminti, kad kalbama ne tik apie Lietuvą. Nes mes juk mėgstame lyginti savo namus su užsieniu, ar ne? Neįvardytu užsieniu. Dažniausiai Vakarais. "Ten taip nebūtų" kartoja net tie, kurie niekada nebuvo išvažiavę toliau savo kiemo, tą patį kartoja ir visuomenės atstovai – gyventojų išrinktieji, kuriems patikėtas tų pačių rinkėjų valdymas.

O kaip tai padaryti – valdančiojo fantazijos reikalas. Vieni, cituodami partinius principus, sako, kad piliečiai yra sąmoningi ir atsakingi ne tik už save, bet ir aplinką, kurioje gyvena. "Dalyvauk valdyme" - deklaruoja vieni ir siūlo miesto gyventojams pasisakyti – reigalingas jiems dujų terminalas namų pašonėje ar ne. Kai jau seniausiai dar aukštesni valdantieji nusprendė, kad tas terminalas čia bus, ir taškas, sakyk nesakęs, kad nereikia.

Na gerai, tada kaip vadinti per miestą tekančią upę?

Kiti gi jaučiasi auklėmis ir rodo, kad pavaldiniai nėra tokie išmintingi, jiems reikia nuolat rodyti, ką ir kaip daryti. Nes anie kaip maži vaikai, nepasakysi – nepadarys teisingai. "Sieros rūgštis – negerti", "Katino negalima kišti į mikrobangų krosnelę", "Pareigingai mokėk mokesčius". Deja, sunkiai sekasi kontroliuoti, kaip laikomasi taisyklių. Atsiranda šešėlis. O šešėlyje ir nuodai geriami, ir katinai kepami, ir mokesčių niekas nemoka.

Žodžiu, žmonės elgiasi kaip laukiniai. Kaip deramai išauklėti plebėjus dar nesuprato niekas.

Lietuvos eurointegracijai tik įsivažiuojant, apie 1995 metus, apie gyventojų auklėjimą įvairių personažų lūpomis prakalbo ir juodojo humoro projekto "Radioshow" kūrėjai. Mano nuomone, tai pats geriausias lietuviško humoro projektas iki šiol; puikiai pasijuokta iš savęs, iš tautos ydų, parodyta nuoga tiesa. Nešvankiai, bet negi klastosi realybę? Žinoma, kai kas girdėjo tik keiksmažodžius ir juokėsi iš jų, nesuprasdamas, kad juokiasi iš kaimyno ar net savęs.

Taigi, vienas iš personažų, policininkas Zbignevas, teigė neabejojantis, jog mums reikia keistis jau vien dėl to, kad "einam į Europą". Ir, anot jo, lietuvį reikia mušti (sakė ne taip, cenzūros sumetimais originalaus teksto necituosiu), nes kitaip šis nepasitaisys.

Laikas eina taip greitai ir jokia čia naujiena – dvidešimtmetis pralėkė greičiau nei pusė minutės prie užimto viešojo tualeto reikalui rimtai prispaudus.

Ir tada mes suprantame, koks įžvalgus buvo Zbignevas. Kaip pavyzdį pasirinkime Klaipėdą. Ilgai gyventojams buvo primenama apie įvairiausias tvarkos taisykles, bet vieną dieną miesto valdžios kantrybė trūko ir ji pareiškė – užteks prevencijos, gana gražiuoju, "reikia šlubo vokiečio su lazda".

Tada Viešosios tvarkos skyrius buvo išplėstas keliasdešimt kartų ir tvarkdariai jau nesicackino – ėmė bausti už viską: už ne vietoj pastatytą automobilį, neišluotą kiemą, už nepakeltą šuns kakutį.

Taigi, ėmė mušti, atsirado tvarka. Europa kažin ar atsirado. Gegužės 9-oji – Europos diena, bet pusė miesto tądien geria už pergalę. Negalim su vakariečiais lygintis ir kaip vartotojai: neuždirbama tiek, juk dažnas mielai pirktų du už vieno kainą ir išleistų daugiau, nors reklama sako, kad sutaupytų, net jei ir sąskaitoje liktų mažiau pinigų.

Anądien Londono centre, prie šviesoforu reguliuojamos pėsčiųjų perėjos, pamačiau ryškiai geltonos spalvos, apie metro skersmens kelio ženklą, ant kurio buvo parašyta "Pėstieji kerta gatvę, kai rodomas žalias žmogeliukas".

Ir tada prisiminiau 2009 metus, kai Lietuva minėjo savo tūkstantmetį - mes tikrai buvome arti Europos, kaip niekada. Tais metais Klaipėdos miesto visuomenės sveikatos biuro specialistės (specialìstas – žmogus, išmanantis kokią nors sritį, dalyką; mokantis kurį nors darbą – „Wikipedia“) prie sankryžų žmonėms aiškino, ką reiškia šviesoforo spalvos.

Ką tai reiškia? Ar eiliniai gyventojai laikomi debilais, ar tiesiog perdėtai jais rūpinamasi?

Manau, kad siunčiamos abi žinios. Juk jeigu ką, bus galima nusiplauti rankas – ar mes nesakėme?

Tačiau verta priminti, kad akciją Klaipėdoje ir visoje Lietuvoje reikės greitai pakartoti, kai čia atsikraustys pabėgėliai: kas jau kas, bet jie tai žino savo teises ir moka jas pakreipti savo naudai net pastatydami save į visiško kvailio vietą. Tokia yra Vakarų Europos patirtis, gal dėl to ten ir daugiau absurdiškų perspėjimų ("Balkonas nėra tame pačiame lygyje, kaip žemė").

Todėl naujiesiems gyventojams reikės būtinai išsaiškinti, kad degant raudonai šviesoforo spalvai per gatvę eiti negalima. Kad negalima valstybės suteiktame būste į mikrobangų krosnelę kišti katino.

Taisyklės galioja visiems vienodai, jų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.

Nesilaikys – teks mušti kaip savus.

Valdas Pryšmantas

 (Komentarų: 1)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: