Prieš porą trejetą metų, kai maisto kainos augo, piniginė į tą augimą sureagavo greit ir tuoj pat palengvėjo. Dabar girdžiu – maistas pinga, tačiau kišenė nuo to nesunkėja. Nejaugi viskas atpigo tik teoriškai?

Britanijoje taikomas vartojimo kainų indeksas rodo, kad kainos nukrito 0,1 proc. Tai reiškia, kad prieš metus 100 sv. kainavęs būtinųjų pirkinių ir paslaugų krepšelis dabar kainuoja tik 99 sv. 90 centų. Tačiau panašu, kad tie sutaupyti 10 centų šeimos biudžetui daug reikšmės neturi, nes apklausos rodo, kad net 75 proc. pirkėjų maistui išleidžia tiek pat kaip anksčiau.

Aš irgi maistui išleidžiu nė kiek ne mažiau, negu prieš metus. Gal kažkiek sutaupyčiau apsipirkdama Lidl, Aldi ar Asda parduotuvėse, tačiau einu į tas, kurios arčiausia – Tesco arba Sainsbury‘s. Ir nors nuolat girdžiu, jog maisto kainas ką tik išvardytose parduotuvėse žemyn muša kainų karas, mano mėgstamų produktų kainos dėl to karo anaiptol nemažėja, o kai kurių net auga. Pavyzdžiui Sainsnbury‘s šviežiai kepta ruda duona su grūdais pabrango penkiais centais. Šiek tiek brango ir jautiena bei aviena. Sūris irgi kainuoja nė kiek ne mažiau. Tai kas atpigo?

Atrodo, kad atpigo tai, ką žmonės ėmė mažiau vartoti. Pirmiausia – įvairūs pasaldinti, paspalvinti ir kokiu nors žemuoges ar avietes primenančiu skoniu pagardinti gėrimai, kurių kainos nukrito beveik 4 procentus. Vienoje parduotuvėje mačiau dviejų litrų Coca Colos butelį, kainuojantį 90 centų.

Mano galva, tas gaiviaisiais vadinamų gėrimų atpigimas yra jau gerą pusmetį varomos prieš persaldintus gėrimus nukreiptos žiniasklaidos kampanijos pasekmė. Regis, žmonės galiausiai suprato, kad tie plačiai išreklamuoti gėrimai troškulio nė kiek nemalšina ir kenkia sveikatai.
Ne ką mažiau, negu gaiviųjų gėrimų, krito ir alkoholio kainos. Nors ne taip seniai Anglijos politikai rėkavo, kad svaiginantys gėrimai čia labai pigūs, todėl žmonės daug geria, ir žadėjo tuoj įvesti įstatymą, kuriuo bus nustatyta minimali alkoholio vieneto (unit) kaina, tačiau to neįvyko. Atvirkščiai, alkoholis pinga, politikai nebesipiktina.

Britanijos statistiniai duomenys teigia, kad daugiau kaip trimis procentais sumažėjo ir šviežios mėsos, žuvies ir paukštienos kainos. Tačiau kainų kritimas nepalietė jautienos ir ėrienos, bet daniškos kiaulienos ir paukštienos kainos pastebimai smuko. Kiaušinių – irgi.

Pagal statistiką turėjo pigti ir kepiniai, tačiau nepastebėjau, kad kas būtų atpigę. Tiesa, pyragų, sausainių, spurgų ir kitokių bandelių nevalgau, tad kiek jie kainuoja, man nelabai rūpi.

Kalbėdami apie kainų kritimą rinkos analitikai teigia, kad taip atsitiko dėl sumažėjusių naftos bei degalų kainų. Bet aš nesuprantu logikos – jeigu lemiamą reikšmę turi sumažėjusios degalų kainos tai mano mėgstama ėrienos sprandinės, atgabentos iš Naujosios Zelandijos, kaina turėtų kristi labiausiai.

Juk iš toliau vežant, didesnės degalų sąnaudos, ir jeigu atpigę degalai lemia maisto kainų kritimą, tai toji produkcija, kurios savikainą sudaro didesnės degalų sąnaudos, turėtų pigti labiau. Tokia būtų normali logika. Rinkos logika, matyt, yra visiškai priešinga tam, kas normalu, nes labiausiai atpigo ne tai, kas atgabenama iš toli, o tai, kas iš arti - t.y. fermoje už 100 mylių nuo Londono pagaminta paukštiena.

Spėju, kad tas vadinamasis „atpigimas“ yra susijęs ne tiek su degalų kainomis ar kitais rinkos savireguliacijos mechanizmais, kiek su noru žūt būt išjudinti buksuojančią vartojimo rinką. Kitu atveju Britanijos ekonomikai vėl gresia krizė.
O sutaupyti gali nebent tie, kas geria daug gaiviųjų gėrimų bei alkoholio ir užsikanda viščiukų kulšelėmis.

Zita Čepaitė