Neseniai lankydamasi Lietuvoje išgirdau įdomų klausimą – ar bendrauju su emigrantų elitu? Atsakiau, kad kaip Lietuvoj taip ir Anglijoj bendrauju su žmonėmis, su kuriais man įdomu, nežiūrėdama, kokiai klasei jie priklauso ar patys save priskiria. Tačiau klausimas apie emigracijos elitą privertė susimąstyti. Ar toks reiškinys išties egzistuoja?

Prisimenat posakį – pasakyk, kas tavo draugai, pasakysiu, kas tu? Vadovaujantis šia logika išeitų, kad jeigu bendrauji su elitu, vadinasi irgi esi beveik elitinė vertybė, su kuria apsimoka turėti reikalų. Tačiau kaip tą emigracijos elitą atpažinti?

Galbūt tai Londono Sityje dirbantys bankininkai, su kuriais susitikti veržiasi visi iš Lietuvos atvykę politikai? Gal čia verslą sukūrę ir neblogai prasigyvenę mūsų tautiečiai, kurių ne tiek daug bet yra? O gal tie, kurie dirba arba studijuoja Oksforde ar Kembridže. Gal modeliais dirbančios gražuolės lietuvaitės? O gal tos, kurios ištekėjo už turtingų užsieniečių ir kurių gyvenimo kokybės bei aplinkinių vertinimo standartai staiga šovė į nepasiekiamas aukštumas.

Lietuvoje diagnozuoti elitą daug paprasčiau. Elitu paprastai laikomi žmonės, kurie iškilo virš kitų dėl to, kad pirma - pateko į valdžią, antra - uždirbo ar kokiu kitu būdu sukaupė daug pinigų ir trečia – dėl talento ar išvaizdos tapo pramogų pasaulio žvaigždėmis. Išsiaiškinti, kas konkrečiai priklauso Lietuvos elitui, irgi nesunku – užtenka pavartyti spalvotų žurnalų puslapius ar pažiūrėti gyvenimo būdo televizijos laidas.

Emigracijoje tokios galingos žiniasklaidos mašinos, žmones be didelio vargo išrūšiuojančios į elitą ir ne elitą, nėra. Vienas kitas lietuviškas leidinys tos funkcijos atlikti nepajėgia. Be to, emigracijoje atsidūrę lietuviškosios žiniasklaidos skaitytojai domisi nebent tuo elitu, kurį paliko Lietuvoje, nes nenutrūkstamu srautu pasiekiančios žinios, kaip sekasi Bunkei ar Bosų šeimynai nemažai kam yra vienintelis dar likęs ryšys su palikta tėvyne. O čia ilgiau pagyvenę ir angliškai pramokę puola ryti paskalas apie vietines įžymybes.

Esu girdėjusi šnekant, kad emigracinis elitas yra tie, kurie kviečiami į Lietuvos ambasados organizuojamus renginius ir priėmimus ir pažįstu nemažai emigrantų, kurie kažin ką padarytų, kad tik tame kviestinių sąraše atsirastų, kad prieš kitus pasididžiuoti galėtų. Bet vargu ar Lietuvos ambasada Londone yra pajėgi suformuoti emigrantų elitą. Ir ne vien todėl, kad tie priėmimai reti ir britų ten būna daugiau nei lietuvių. Pagrindinė priežastis - fotoreportažai apie ten susirinkusius neatsiduria spaudos puslapiuose, o lietuviškojo elito esmė yra būti žinomiems ir matomiems.

Ir nors, mano galva, sąlygų emigraciniam elitui atsirasti beveik nėra, tikrai egzistuoja tegu neafišuojama, bet labai stipri tendencija pabrėžti, kad aš ne toks ar tokia, kaip ta sunkiai dirbanti, mažai uždirbanti juodadarbių dauguma. Bet savęs iškėlimas kitus suniekinant nėra elito požymis. Arba aš ko nors nesuprantu.

Zita Čepaitė