Kadaise Vytautas Didysis iš pietinių kraštų atgabeno po keletą dešimčių karaimų ir totorių, kurie ir papročiais, ir religija, ir išvaizda buvo labai nepanašūs į vietinius, tačiau asimiliavosi. Tad kodėl dabar gąsdina tie keli šimtai afrikiečių, kuriuos ketinama atkelti į Lietuvą?

Svetimtaučiais, kurie gerai prisitaikė bei davė daug naudos Lietuvos kultūriniam, politiniam ir visuomeniniam gyvenimui, mūsų tėvynę praturtino ne tik Vytautas Didysis. Vienas pirmųjų, kvietęs iš Ispanijos išvarytus žydus į Lietuvos Didžiąją Kunigaištystę ir suteikęs jiems nemažai privilegijų, buvo kunigaikštis Gediminas.

Taigi, Lietuva turi paveldėtą tradiciją ne tik priimti atvykėlius, bet ir su jais sugyventi. Tad kodėl toks pasipiktinimas kyla dėl tų kelių šimtų afrikiečių, kodėl manoma, kad jie turi tik blogus kėslus? Juk daugelis į JK atvykusių emigrantų iš Lietuvos vietiniams irgi atrodo kaip pašalpų ieškotojai, o iš tikrųjų tokių vienetai. Kodėl iš anksto manyti, kad afrikiečiai bus tik našta ir neatneš nieko gero?

Neseniai Europos komisijos atliktame tyrime skelbta, kad Lietuva traukiasi ir iki 2060 m. gyventojų skaičius joje sumažės 38 procentais, o didžioji dalis bus pagyvenusio amžiaus. Dėl to afrikiečiai, kurie nesibodi gimdyti ir auginti vaikus, nykstančią ir senstančią Lietuvos populiaciją pagausintų ir atjaunintų.

Tiesa, vietinei bendruomenei reikėtų pasistengti, kad atvykėliai ir jų vaikai išmoktų lietuviškai, taip pat suteikti jiems nemažai privilegijų, kad nepabėgtų iš Lietuvos vos apšilę čia kojas. Lietuva nėra afrikiečių svajonių žemė, nes norint padoriai įsikurti reikalinga ir geresnė ekonominė padėtis bei šiltesni, atjauta ir supratimu, o ne priešiškumu ir agresija grįsti tarpusavio santykiai. Tačiau jei Lietuvoje taip atsitiktų, joje mielai apsigyventų ne tik afrikiečiai, grįžtų ir dauguma į kitas šalis emigravusių lietuvių.

Nepaisant to, žmonių nerimą suprasti galima ir reikia. Pirma, akivaizdu, kad keliais šimtais pabėgėlių iš Afrikos nebus apsiribota. Aišku, Lietuvai nebūtų didelė našta nei tūkstantis ar keli tūkstančiai afrikiečių, bet jei ta pati tendencija tęsis ir migrantų kasdien gausės po vidutiniškai 1 tūkstantį naujų atvykėlių, kurių skaičius jau perkopė 100 tūkst., visa Europa, o ir Lietuva gali smarkiai patamsėti. Dar blogiau – socialinė įtampa tarp vietinių ir atvykusiųjų, kuri gali kilti, jei atvykėlių bus daug ir jie bus atkeliami prieš vietinių valią.

Tačiau Lietuvoje vietoj to, kad būtų viešai diskutuojama iškilusi problema, aptariami visi pliusai ir minusus, regis, žingsniuojama pramintu keliu, teigiant, kad taip liepė Europos Sąjunga, arba graudenant liaudį, kad reikia būti geraširdžiais ir suteikti pagalbą pabėgėliams. Taip pat primenama, kad lietuviams, kuriems teko bėgti nuo sovietų represijų, kitos valstybės ištiesė pagalbos ranką.

Geraširdiškumas ir kito supratimas – didžiulės vertybės. Bet jos nyksta. Ir ne todėl, kad žmonės gimsta blogesni, bet todėl, kad sunku išlaikyti geraširdiškumą tada, kai kas nors juo ima sąmoningai piktnaudžiauti.

O ir dabartinių pabėgėlių iš Afrikos palyginimas su pokario laikų pabėgėliais iš Lietuvos nėra visiškai tikslus. Mat, pokario metais pabėgėliais tapo tie, kam reikėjo sprukti nuo persekiojimų ir kiekvienas sukosi taip, kaip išmanė. Bet, kalbant apie afrikiečius, nemažai jų pabėgėliais tapo dėl to, kad vertelgų suvilioti nerealiais pažadais apie nepaprastą gėrį Europoje, sumokėję didžiulius pinigus buvo susodinti į valtis ir išplukdyti į Viduržemio jūrą.

Dar visai neseniai panašiai nutikdavo ir lietuvaičiams, kurie būdavo sugundomi pažadais aprūpinti geru darbu ir būstu Anglijoje. Sumokėję už tuos pažadus pinigus ir atvykę į šią šalį tautiečiai nerasdavo nei būsto, nei darbo.

Mano galva, pirmiausias politikų rūpestis turėtų būti suardyti iš pabėgėlių lobstančių vertelgų tinklą. Tik tada pavyktų šiek tiek nuraminti ne tik lietuvaičius Lietuvoje, lietuvaičius gyvenančius Anglijoje bei visus kitus europiečius, kad į Europą nebus perkelta pusė Afrikos.

Zita Čepaitė