Statistiniais duomenimis vien 2014 m. į Lietuvą gyventi grįžo 26 tūkstančiai žmonių. Emigrantų grįžimo tendencija kelia rimtą iššūkį, nes nuo to, kaip grįžusieji bus priimti gimtojoje šalyje, priklausys kuri kryptis – į Lietuvą ar iš Lietuvos – ateityje taps vyraujanti.

Kad išaugo į Lietuvą grįžtančiųjų srautas rodo ne tik statistiniai duomenys. Tai gali paliudyti ir tarp Lietuvos ir Anglijos kursuojantys vežėjai, nes perkraustymo į Lietuvą paslaugų paklausa pastaruoju metu smarkiai padidėjo.

Vienas pakalbintas vairuotojas teigė, kad išsikrausto ne tik pavieniai asmenys, atvažiavę čia trumpam padirbėti; išvyksta net tie, kurie Anglijoje praleido po dešimt ir daugiau metų, sukūrė šeimas, užgyveno turto. Jis pats prisipažino svarstąs grįžti, Londono pakrašty įsigytą namą parduoti arba išnuomoti, o savąjį perkraustymo paslaugų verslą perkelti į gimtąjį Kauną. Emigracijoje praleidęs net penkiolika metų vyras nepaliovė ilgėtis lietuviško gyvenimo būdo, draugų, artimųjų. Be to, dukrai laikas pradėti lankyti mokyklą ir jis nori, kad mergaitė mokytųsi lietuviškai.

Tačiau ar Lietuva laukia grįžtančių emigrantų?

Keletas neseniai atliktų tyrimų rodo, kad Lietuvoje požiūris į grįžtančius emigrantus yra gana neigiamas – į juos žiūrima kaip į nevykėlius, kuriems užsienyje nepasisekė. Net darbdaviai, kurie nuolat virkauja dėl darbo jėgos trūkumo ir spaudžia vyriausybę įsileisti kuo daugiau imigrantų iš trečiųjų šalių, iš užsienio grįžusių tautiečių nepageidauja, o užsienyje įgytos patirties nevertina.

Ar iš tikrųjų į gimtinę grįžę lietuviai yra mažiau patikimi negu baltarusiai ar kinai?
O gal Lietuvos darbdaviai yra pernelyg įpratę prie nuolankių, dėl savo darbo vietos drebančių, net ir neteisėtiems reikalavimams paklūstančių darbuotojų ir paprasčiausiai bijo iš emigracijos grįžusių tautiečių?

Ir gerai, kad bijo. Grįžę emigrantai tikrai nebus ta liaudis, kurią lengva stumdyti ir ūdyti. Emigracijos patirtį turintis žmogus reikalaus, kad su juo būtų skaitomasi, nes jam užteks drąsos ir ryžto emigruoti dar kartą. Nesvarbu, kokioje srityje patirtį įgiję, nesvarbu, kokios kvalifikacijos darbus dirbę, grįžusieji iš užsienio gali tapti ta jėga, kuri privers pereiti prie labiau civilizuotų darbo santykių.

Turbūt nieko nenustebinsiu pasakiusi, kad ne vargšai samdomi darbuotojai, kurie labai greitai sugeba prisitaikyti prie vienokių ar kitokių sąlygų, bet nepaslankūs, ne į verslo plėtrą, o į trumpalaikį pelną orientuoti Lietuvos darbdaviai yra stabdis kuriant konkurencingą ekonomiką.

Į Lietuvą grįžę emigrantai labai dažnai kakta kakton susiduria su sustabarėjusia, sovietiškai viršininkiška, kolūkio direktorių lygio darbdavių mąstysena, pasijunta nepriimti, neįvertinti ir vėl susiruošia atgal į užsienį. O Lietuvos politikai bei verslininkai gali smagiai grįžti prie įprastų virkavimų apie augančią emigraciją ir darbo jėgos stygių.

Tačiau ką daryti, kad grįžę emigrantai Lietuvoje pasijustų kaip namie, žinotų esą laukiami ir reikalingi? Gal jiems suteikti išskirtines sąlygas? Gal apie juos šokinėti ir žarstyti pagyras? To tikrai nereikia. Pradžiai užtektų paprasto dalyko – nustoti niekinti grįžusiuosius kaip nevykėlius, išmokti vertinti svetimose šalyse įgytus įgūdžius ir perimti gerąją patirtį. Į tėvynę grįžtantys emigrantai suteikia Lietuvai gerą progą ir būtų gaila, jei nepavyktų tuo pasinaudoti.

Zita Čepaitė