Apsilankiusi Lietuvoje visada grįžtu nuliūdusi. Ne dėl to, kad palieku gimtąjį kraštą, o todėl, kad tas kraštas kaip buvo sovietinės dvasios persmelktas, taip ir liko. Kad valdžioms keičiantis nei požiūris į žmogų, nei valdymo principai nekinta. Mano manymu, per pastarąjį dešimtmetį sovietinis raugas Lietuvoje tik sustiprėjo. Ypač to raugo pilni tie, kas sovietmetį labiausiai keikia.

Lankydamasi Vilniaus knygų mugėje, kur tikrai susirenka ne varguoliai ir ne gyvenimo atstumtieji, mane stebino, kad dažniausiai žmonės teiravosi – turbūt ten, tai yra Anglijoje, žmonės nėra taip baisiai niekinami.

Aš dar prisimenu laikus, kai kolūkių pirmininkai ar įmonių direktoriai galėdavo nebaudžiami tyčiotis iš savo pavaldinių. Bet juk praėjo daugiau kaip dvidešimt metų. Nejaugi ta dvasia, kad aukščiau stovintis visada teisus, tebėra gyva?
Ir baisiausia, kad tąja panieka užsikrėtė net tie, kurie sovietmečiu atrodė laisvės šaukliai. Neseniai teko skaityti vieno gerbiamo filosofijos profesoriaus pasisakymą, kad visi emigrantai – parazitai. Ir išspausdinta tai ne kokiame nors bulvariniame laikraštyje, o prestižiniame žurnale.

Tėvynė viena, - kaip mėgsta vograuti Lietuvos patriotai, ypač tie, kurie savo pinigus laiko Šveicarijos bankuose. Bet gyvenimas irgi vienas. Ir reikalauti, kad neturtingieji turi aukotis, nes Lietuvos darbdaviams reikia pigios darbo jėgos – neetiška.

Beje, turtingųjų moralę labai aiškiai parodė Ukrainos situacija – oligarchai gynė dabar jau pabėgusį prezidentą, nes tik valdžios dėka jie išlaikė ir gausino savo turtus. O jei kas nors panašaus Lietuvoje? Su kuo būtų turtingieji? Aišku, ne su liaudimi, o su valdžia, šaukdami apie destabilizuojamą padėtį, apie sukilusias padugnes, Rusijos užmačias, ir panašiai. Jau dabar žiniasklaidoje kuriamas mitas, kad visi žmonės, išskyrus elitą ir būrelį prisiplakėlių, yra kvaili, lengvai mulkinami, lengvai valdomas įrankis priešiškų jėgų rankose.

Tiesiog neįtikėtina, kad taip greit įsigalėjo elitizmas, kuris Lietuvoje neturi šaknų, nes tikro elito Lietuvoje niekada nebuvo, tik paskubomis sukurpta ponų klasė. Elitas nuo ponijos skiriasi tuo, kad didžiuojasi ne pinigais ir prabanga, o iš kartos į kartą perduodamos vertybėmis ir idealais. Kuo didžiavosi 1918-1940 metais sukurta ponija? Kas daugiau balių gali iškelti ir prabangesnį dvarą pasistatė. Kuo puikuojasi šiuolaikiniai ponai?

Lietuvoje paikai viliamasi – užaugs nauja karta, gimusi po 1990 m., ir ta jaunoji politikų karta bus kitokia. Nereikia savęs apgaudinėti ir kitiems į akis pūsti miglą – jaunoji karta perima tas taisykles ir įpročius, kurie vyrauja aplinkoje. Pirmiausia, tas taisykles, kurios neša sėkmę. Akivaizdus pavyzdys – Landsbergio anūkas. Jei į senelio pastangas pratempti jį į Europos parlamentą jis būtų pasakęs – ačiū už pastangas, bet aš viską noriu pasiekti savo jėgomis, sakyčiau, nuostabu, tikrai atėjo nauja karta. Deja, ta naujoji karta ateina su senąja sovietmečio dvasia.

Bet nebijokit. Aš turiu kuo tikėti ir tuo tikėjimu pasidalinsiu su jumis. Aš tikiu, kad Lietuvos ateitis užaugs emigracijoje. Užaugs iš tų, kurie šiandien vadinami parazitais. Būsimi prezidentai, verslininkai, kūrėjai ir politikai jau gimė. Ir gimė jie emigrantų šeimose. Ir nesvarbu, kad grįžę į Lietuvą jie galbūt kalbės su akcentu. Nieko tokio, kad jų lietuvių kalba nebus tobula. Ne kalbos įgūdžiai yra svarbiausi, kad Lietuva išliktų. Lietuvos išlikimui gyvybiškai reikalingi garbingi, sąžiningi ir laisvi žmonės.

Zita Čepaitė