Nei apie vieną mūsų tautietį, net apie garsųjį A. Sabonį, nebuvo tiek kalbėta kaip apie Marijų Adomaitį-Ten Walls. Deja, ne dėl jo muzikos, o dėl nepalankaus komentaro apie gėjus. Ir visur pabrėžiama, kad jis lietuvis.

Aš nesidomiu elektronine muzika, bet kilęs skandalas privertė ir mane internete susirasti ir pasiklausyti jo garsiosiojo hito „Walking With Elephants“. Gera daina, nežinodama nebūčiau pagalvojusi, kad tai lietuvio sukurta. Tad nė kiek nenuostabu, kad praeitais metais pateko į Jungtinės Karalystės populiariausių dainų dešimtuką, o pats atlikėjas kviečiamas muzikuoti madinguose muzikos klubuose ar dalyvauti garsiuose šiuolaikinės muzikos festivaliuose.

Ir viskas griuvo kaip kortų namelis. Užteko poros dienų, kad būtų atšaukti ne tik visi 2015 m. sudaryti koncertų kontraktai, jo pavardė išimta iš jau išreklamuotų festivalių programų, o agentas atsisakytų jam atstovauti, o muzikos įrašų platintojai tiek pasiaukotų, kad nepaisytų nuostolio ir grąžintų pinigus net už išankstinius užsakymus.

Kas galėjo lemti tokį nuopuolį? Pirmoji man į galvą atėjusi mintis buvo, kad vaikinas padarė didžiausią nuodėmę, kokia tik įmanoma kūrybos pasaulyje – nuplagijavo kieno nors kito dainą ir išplatino ją kaip savo.

Pasirodo – ne. Paaiškėjo, kad jo kaip muzikos atlikėjo karjerai koją pakišo su muzika visiškai nesusiję dalykai. Atlikėjas Facebooke paatviravo, ką jis galvoja apie įtakingas mažumas, kurioms ta nuomonė labai nepatiko.

Netrukus gėjus, biseksualus, transeksualus ir kitas seksualines pakraipas atstovaujantis leidinys „Gay Star News“ (Gėjų žvaigždžių naujienos) išplatino pareiškimą, kuriame piktinosi, kad klubinės muzikos padangėje sužibusi žvaigždė iš Lietuvos gėjus palygino su pedofilais ir pavadino juos kita veisle. To užteko, kad svaigiai kylanti M. Adomaičio karjera būtų sugriauta.

Ką ši situacija rodo? Pirma, kad M. Adomaitis tikrai ryški figūra šiuolaikinės muzikos pasaulyje, kitu atveju jo pasisakymai nebūtų taip plačiai ištransliuoti ir nebūtų turėję tokio poveikio.

Antra, kad sutelktai ir kryptingai veikianti žmonių grupė gali tapti labai įtakinga.

Ir trečia, kad vadinama nuomonių ir pažiūrų laisvė yra sąlygiškas dalykas ir laisvajame pasaulyje, kaip ir anais sovietiniais laikais, kurių Adomaitis jau neatsimena, jei nori ko nors pasiekti, pravartu laikyti liežuvį už dantų. Skirtumas tik tas, kad prie sovietų žmonės žinojo, kad to, ką galvoji, garsiai sakyti negalima, nes atsirūgs. Dabar – nežino.

Beje, muzikos pasaulyje tų „atsirūgimų“ jau būta. 2014 m. vasarą dėl bjauraus komentaro apie gėjus, nes pavadino juos „fekalijų stumdytojais“, panašiai kaip Adomaitis nukentėjo ir garsi Gruzijos operos dainininkė Tamara Iveri, kurios paslaugų atsisakė daugybė prestižinių operos teatrų, nesvarbu, kad viskas buvo suplanuota, kontraktai pasirašyti, ir teatrai patyrė nemenkus nuostolius.

Tais pačiais metais panašiai nutiko ir rusų kilmės operos solistui Valerian Ruminski – užteko jam pasišaipyti iš gėjų parade dalyvavusio garsaus Londono transeksualo blizgučiais inkrustuotų nagų (tas komentaras kažkam pasirodė homofobiškas), kad karjera būtų ilgam sugadinta.

Man gaila M. Adomaičio. Niekam nelinkėčiau atsidurti jo vietoje. Kita vertus, tikiu, kad jo pavyzdys bus pravartus į platųjį pasaulį iškeliavusiam ir ten savo talentu ir darbu prasimušti siekiančiam naiviajam Lietuvos jaunimui, kad įsikaltų galvon, jog reikia arba pritarti vyraujančiai nuomonei, arba prikąsti liežuvį, nes kitu atveju kyla grėsmė ne tik pačiam karjerą susigadinti, bet ir Lietuvos įvaizdžiui pakenkti.

Zita Čepaitė