Valstybinės šventės – tai metas, kai net labiausiai užkietėjusios emigrantų širdys vieną kitą viltingą dūžį nukreipia Tėvynės link. Kai nepaisant apmaudo dėl prastų ekonominių sąlygų, kurios nepaliko kitos išeities, kaip tik emigruoti, lietuvis prisimena Lietuvą. Tokios akimirkos – tai akistata su savimi, kai sprendžiamos didelės dilemos – patriotizmo, ekonominės naudos ir individualios bei šeiminės laimės.

Kiekvienas tą laimę suvokia savaip, tačiau šiandien norėtųsi pasveikinti visus lietuvius su artėjančia Vasario 16-ąja ir pateikti šešiolika priežasčių, kurios mane, o galbūt ir kai kuriuos kitus emigrantus, vieną dieną būtinai iš Anglijos parves namo – į Lietuvą:

1) Lietuva – gražiausia šalis pasaulyje. Pamenu studijų metais kartais kaltai nudelbdavau akis, kai draugai užsieniečiai girdavosi jų šalyse stūksančiais neįveikiamais kalnais, bekraščiais paplūdimiais ar palmių giraitėmis. O mes? Mąstydavau. Lygumų kraštas su penkiais piliakalniais ir pustrečios pilies? Šiandien, kai pamatyta nemažai pasaulio, galiu tvirtai pasakyti: Lietuva – nuostabi!

Išdidžiai linksiu į taktą su užsieniečiais, pirmą kartą atvykusiais į Lietuvą: „Ak, kaip čia žalia“, „taigi čia šveicarų pensininkų rojus“, „o ką, čia galima uogauti ir grybauti?“ Galima. Galima netgi sustoti šalikelėje pakeliui iš taško A į tašką B, nemokamai prisiskinti lauko gėlių ir judėti toliau. Tai – neįtikėtina prabanga anglui, seniai atkirstam nuo žemės ir gamtos. Įpratęs visą gyvenimą spaustis tamsiame pelių urvelį primenančiame kotedže su mažyčiais langeliais ir kambarėliais, aplankęs lietuvį jo namuose Vilniaus priemiestyje ar kaimiškoje sodyboje, britas įsitikinęs, kad tas lietuvis – tikras aristokratas. Tokio dydžio privatų kiemą britas pamato pirmą kartą savo gyvenime. Jei netyčia per kiemą Jūsų sodyboje takelis veda į ežero pakrantę – anglo akyse kylate iki grafo, o dėl nuosavos valties bei sodybą supančios ramybės – iki hercogo lygio.

2) (Beveik) nemokamas istorinis kultūrinis paveldas. Sakote, Anglija – pilių kraštas? Nagi, kiek pilių aplankėte šįmet? O kiek sumokėjote už bilietą? 15 svarų? Su nuolaida? Tikiu. O kiek kartų, pamatę užrašą, skelbiantį apie šalimais esantį dvarą, atsitrenkėte į akliną krūmų ar mūrinę sieną, kuri saugo turtingųjų paveldėtojų privatumą? Dažnai taip ir būna, sakote? Tikiu. Skamba neįtikėtinai, tačiau šiais laikais paprasčiausiai MATYTI šalies paveldą – prabanga, kurios neturi anglai. Jei nenorite mokėti kelių eurų už bilietą į Trakų pilį Lietuvoje – tai ir nemokate. Iškilmingai apeinate ją ratu ir keliaujat kibinų. O kiek pas mus dar neištyrinėtų lobių – apgriuvusių dvarų, piliaviečių. Karstomės sau autentiškais griuvėsiais kaip kokiose statybose vaikystėje – anei bilieto, anei fiksuotų lankymo valandų.

3) Lietuvos žmonių dar nekankina vadinamosios Pirmojo pasaulio problemos. Lietuviai – išvarginti sunkių ekonominių sąlygų, šiek tiek sukiršinti tarpusavyje, bet vis dar „tikri“. Juos dar retai aplanko tokios bėdos, kaip nenumaldomas nerimas dėl to, kad gali pasibaigti traškučių pagardas, nespėjus suvalgyti visų traškučių. Lietuviai turi rimtesnių rūpesčių. Ir vis dėlto jie kažkokiu būdu sugeba išlaikyti dėmesingumą tam, kas vyksta aplinkui. Pripažinkime, kritinėje situacijoje Anglijoje pagalbos vis tik dažniau sulaukiame ne iš amžinai besišypsančio Džono, o iš to Algirdo „surūgusiu“ veidu. Nors ir nepatenkintas, Algirdas veža Jus į ligoninę sekmadienio rytą aplankyti močiutės ar draugo, kai Džonas visada maloniai praleidžia pro duris ir nesistumdo eilėje, tačiau prireikus pagalbos sekmadienio ryte arba nekelia ragelio, arba sakosi turįs neatidėliotinų reikalų ir pasislepia po privatumo siena.

4) Lietuviai – smalsūs, veržlūs ir labai įdomūs. Nepaveldėję anei titulų, anei didelių turtų, jie priversti savarankiškai kabintis į gyvenimą. Norint oriai gyventi, daliai britų pakanka gimti turtingoje šeimoje, o kitai daliai pakankamai sotų gyvenimą užtikrina turtinga šalies socialinė sistema. Tai riboja dalies žmonių veržlumą „nuveikti kažką nerealaus“. Skaudi ironija, tačiau dramatiška istorinė patirtis ir ekonominis nepriteklius dažnai tampa lietuvių varomuoju veiksniu mąstyti, veikti ir kurti. Štai kodėl „statistinis“ lietuvis visuomet įdomus pašnekovas – jis žino apie visus išpardavimus, gali parekomenduoti skaniausią picą mieste ir geriausią siuvėją, galiausiai pasėdėjęs per naktį prie kompiuterio jis susiranda ir iškeliauja į tolimą, bet nebrangią kelionę, nes yra amžinai ištroškęs įspūdžių, naujų vaizdų ir potyrių.

5) Lietuvoje dar galutinai nesutrūkinėję šeimų ir giminių santykiai. Vis dar funkcionuoja tam tikri ryšiai tarp vaikų, tėvų ir senelių, dėdžių, šešurų ir visokio plauko anytų bei mošų. Jūsų mamos neištinka šokas, kai pasakote, kad šiandien mažąjį Petriuką norėtumėte palikti jos globai, nes ketinate eiti į teatrą, Anglijoje apie tokius ketinimus močiutę reikėtų įspėti prieš mėnesį, o ir apskritai, ji greičiausiai patektų tarp kokių 5 proc. britiškų močiučių, kurios sutiktų skirti laiko ir energijos anūkėliui.

„Nothing personal“ (liet. nieko asmeniško), kaip sakoma. Juk britės močiutės laukia šitiek darbų – nusipirkti TĄ vazoną gėlėms, pažiūrėti naujausią „Šok su žvaigžde“ epizodą, o kur dar ta vyšnių spalvos sofa, kuriai dabar 2 proc. nuolaida. Ją tiesiog būtina apžiūrėti šį savaitgalį!

6) Lietuva – tai didelis nemokamas SPA ir akvaparkas. Maudynės ežeruose, upėse, jūroje ar po pirties eketėje žiemą, kurios šiurpina dalį pasaulio, yra natūrali mūsų tautinio paveldo dalis, svarbi lygiai taip pat, kaip trispalvė, o vaikams – gal net svarbesnė. Paklauskite mažųjų lietuviukų, ko jie labiausiai ilgisi, galvodami apie Lietuvą? Daugiau kaip pusė atsakys – maudytis! Anglijoje tokias maudynes matysite kaip savo ausis. „Maudytis ežere? Nešvaru ir nesaugu“ – kaip kirviu nukerta britas ir išdidžiai žengia į „super švarų“ baseiną, kuriame jau plūduriuoja koks tūkstantis plaukiotojų.

7) Lietuvių darbo etika – unikali. Kur bedirbtume, visuomet pasižymime kaip uolūs, viršijantys dienos normas darbuotojai bei anksčiau ar vėliau „sužibame“ savo genialiomis idėjomis bei patarimais bosui. Be to, daugelį smulkių ūkio darbų vis dar mokame atlikti patys. Dieną dirbame „normalų darbą“, vakare verdam uogienę, pasigaminam kokią lentyną, padangas pasikeičiam.

Mums nereikia dangoraižio dydžio sodininkystės centro, kad ant palangės užsiaugintume pomidorų, nereikia ir 5 aukštų prekybos centro „Pasidaryk pats“, kad namuose pakeistumėme lemputę. Kitaip tariant, mūsų veiklos rezultatai vis dar pagrįsti sumanumu ir darbu, o ne orientacija į formalias instrukcijas bei apsipirkimo procesą.

8) Lietuvoje – patys geriausi vandens maišytuvai pasaulyje.Neskubėdamas nusiplauni rankas po vidutinio šiltumo vandeniu, ir gali būti tikras, kad jų nenusiplikysi ar nesustingdysi į ledą. Taip dažnai nutinka Anglijoje, mėgaujantis atskirų šalto ir karšto vandens čiaupų teikiamais malonumais. „Kas per nesąmonė?“ – klausiate Jūs. „Sąmonė sąmonė – taip buvo visada ir taip turi būti“, – atsako britas. Aišku, ginčytis beprasmiška...

9) Lietuva – stebuklų kraštas. Žalieji čia nešioja prabangius kailinius, konservatoriai kartais užstoja seksualines mažumas, o socialdemokratai retkarčiais pagloboja stambųjį kapitalą. Tikru stebuklu galima laikyti ir dalies piliečių gebėjimą išgyventi iš šimto eurų pensijos per mėnesį ar sumanumą per savaitę susitvarkyti prabangaus namo statybos nacionaliniame gamtos draustinyje dokumentus.

10) Lietuvoje kiekvienas gali būti žvaigžde. Tragiška istorinė patirtis sunaikino tradicinius elitus, o naujieji formuojasi labai pamažu. Dėl to Tėvynės padangėje atsivėrė nepasotinama tuštuma – žvaigždžių, žvaigždžių, žvaigždžių! Ir prasidėjo žvaigždžių bei žvaigždučių lietus – parašei knygą apie darbą Anglijoje? Atsivežei keistų kavos pupelių iš Brazilijos? Išmokai užsirišti kaklaraištį? Sugebi itin stilingai pamerkti gėles į vazą? Sveikiname – tu žvaigždė! Anglijoje tapti žvaigžde sudėtingiau.

11) Grįžęs į Lietuvą Jūs automatiškai pakylate socialinės hierarchijos laiptais. Nesvarbu, ar dirbate fabrike, ar Londono Sityje – britams esate pigi darbo jėga iš Rytų Europos. Likusiesiems Lietuvoje tautiečiams esate „čiken fektoris“ arba Tėvynės išdavikas. Jei nuspręsite grįžti, Jūsų lauks maloni staigmena. Ir visai nesvarbu, ką veiksite – susirasite darbą, ar stosite į pašalpininkų gretas. Pirmuoju atveju būsite šlovinamas kaip patriotas, parvežęs Lietuvai reikalingų gebėjimų. Antruoju, Jus vadins tautos demografinės situacijos gerintoju, o kartą per penkerius metus būsite švelniai išvadintas runkeliu, nes balsavote ne už tą partiją, kuri davė daugiau/mažiau ledų ar skalbimo miltelių.

12) Maistas – tobulas lietuviškas maistas. Džiugu, kad Lietuvos mokyklose pica ar bulvių traškučiai vis dar nėra vaikų kasdienio pietų raciono dalis. Smagu, kad dauguma lietuvių vis dar žino, kas yra namuose gamintas (bet ne skrudintuvėje aliejuje pašildytas) maistas. Mums nekyla ir daugybės kitų klausimų, kurie jau natūraliai kyla vadinamajam „tikram vakarų europiečiui“. „Kas čia?“. „Čia geltonas pomidoras.“ „Kaaas?“ „Kur pirkai sriubą?“ – pati gaminau. „Kąąąąą?“ Ir t.t.

13) Lietuvoje labai įdomus politinis gyvenimas. Praktiškai per kiekvienus rinkimus esame pamaloninami nauja politine partija ar bent jau naujais politiniais veidais. Anglijoje dar būdamas penkerių iš tėvų sužinote, už kurią iš dviejų politinių partijų balsuosite visą savo likusį gyvenimą. Ir balsuojate. Ir nieko už tai negaunate. Net ledų.

14) Kalėdos, Velykos ir Vėlinės. Sutikite – šios šventės brangios kiekvienam lietuviui. Tūlam anglui įvarome pagarbios baimės šoką pademonstravę, ką per Velykas išdarinėjame su kiaušiniais, arba kiek silkių patiekalų paruošėme Kūčių stalui. Kai visi Anglijoje siautulingai švenčia Helovyną, Jūs feisbuke karštligiškai ieškote nostalgiškų nuotraukų su lietuviškomis kapinaitėmis, apšviestomis žvakučių, kurias Vėlinių išvakarėse įžiebė Lietuvoje likę Jūsų draugai ir giminaičiai. Ir slapčia Jūs taip pat norėtumėte uždegti bent vieną žvakutę ir truputį sušalti su ta baltų chrizantemų puokšte rankose. O po to jau galima ir kelininkus pakeiksnoti, kad EILINĮ KARTĄ nepabarstė atkarpos „Utena-Sudeikiai“.

15) Lietuvoje būna vasara. Būna ir žiema. O dar būna ir pavasaris bei ruduo. Anglijoje kartais tą tenka nustatyti žvilgtelint į kalendorių. „Sakot, žiema? Bet gi žalia lauke. Vasara? Taigi maudytis negalima. Pražydo narcizai? Juk dar tik vasaris.“ Metų laikus lietuviai giliai suvokia ne tik gamtos ritmų, bet ir archetipine ciklų kaitos prasme. Esame taip užgrūdinti, kad visada žinome, kad net po šalčiausios žiemos vis tiek pražys žibutės, t. y. viskas bus gerai. Tas atkaklumas, gebėjimas atsitiesti ir užsispyręs judėjimas į priekį – mūsų geografijos bei istorijos užprogramuotas ir natūraliai tautinį charakterį papildantis turtas.

16) Lietuva – tai Tėvynė. Čia skamba tik mums vieniems suprantama keista archajiška lietuvių kalba. Visus mus Lietuvoje nors kartą yra aplankęs jausmas, kad čia „net dangaus skliautai ir oras padeda“ – nes jie savi. Tai mūsų žemė ir vertybinė erdvė – uždirbta, paveldėta, atkovota ir apginta – ne Anglijos fabrike ar pramoniniame narcizų lauke, o visų pirma – mūsų galvose ir širdyse. Tai gyva istorija, išausta iš mūsų tėvų, senelių ir protėvių gyvenimų bei likimų. Sudėliota iš daugybės tik mums – lietuviams – brangių istorijos puslapių, tokių kaip Vasario 16-oji, kuri yra puikus lietuvių santalkos ir meilės savo šaliai pavyzdys.

Kristina Baubinaitė