Visuomenėje gerai žinomas žurnalistas A. Užkalnis dėl savo kandžių pasisakymų garsėja ne vieną kartą. Šį kartą dėl sraipsnio „A. Užkalnis: Emigravai? Ir gerai, durniau“ žurnalistas sulaukė didelio pasipiktinimo ne tik tarp emigrantų, bet ir Lietuvos gyventojų.

Anglija.lt pasiekė toks seimo nario laiškas

Sveiki,

Esu Seimo narys Gintaras Tamošiūnas. Perskaičiau Užkalnio straipsnį Delfyje ir švelniai tariant "nustebau". Esu Migracijos komisijos narys ir apie emigrantus turiu savo nuomonę, kuri kardinaliai skiriasi nuo Užkalnio.

Mano asmenine nuomone, už tokią publikaciją Užkalnį ir Delfi.lt galima būtų mažiausiai paduoti į teismą arba kreiptis į Policiją dėl šmeižto.

P.S. Aš manau, kad Užkalnio tikslas ir yra bylinėtis teisme, bet Jis savo arogantiškų nuomonių viešinimu jau peržengė visas padorumo ribas.

Gintaras Tamošiūnas

Savo nuomonę šia tema išreiškė ir žurnalistas A. Račas

Mieli Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie dėl skirtingų priežasčių nusprendėte ieškoti laimės kitur – Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Ispanijoje, Švedijoje, Danijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, JAV, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Velykų salose ar bet kuriame kitame pasaulio krašte: aš Lietuvos Respublikos pilietis, Artūras Račas, kreipiuosi į Jus ir prašau pagalbos.

Padėkite man pasiekti ausis tų, kurie galvoja, kad pupulis, mintantis Lietuvos Respublikos mokesčių mokėtojų lėšomis, turi teisę visus jus vadinti “durniais”, tikėdamasis taip užsimokėti savo buto nuomą ir likti nenubaustas. Padėkite man pasiekti ausis tų, kurie galvoja, kad žiniasklaidos misija yra užsidirbti varganus skatikus, dergiant kitus, kaip tai daro pagrindiniu save vadinantis Monikos vadovaujamas portalas Delfi.

Žinau, kad Jūs užsiėmę, žinau, kad priešingai nei pupulis, Jūs negaunate pajamų iš dergimosi ir valstybių, kuriose Jūs šiandien gyvenate biudžeto. Žinau, kad Jūs sunkiai dirbate – nesvarbu ar žuvies, ar paukštienos fabrikuose, ar Londono bankuose, ar Ispanijos neklinojamojo turto bendrovėse ar JAV nevyriausybinėse organizacijose – kad turite šeimas, draugus, kad galbūt šiandien neplanuojate grįžti Į Lietuvą, nes ji šiandien Jūsų nelaukia.

Bet Jūs ir aš esame vieno kraujo – mes Lietuviai. Galbūt skirtingų pažiūrų, galbūt mūsų gyvenimai skirtingai susiklostė, galbūt vieniems iš mūsų pasisekė geriau nei kitiems. Tai nieko nekeičia. Nes ateityje viskas gali pasikeisti. Ir, kaip sakoma, kas buvo nieks, gali tapti viskuo, o aš galiu išvažiuoti į Norvegiją skusti žuvies, jei D.Grybauskaitė ir D.Jauniškis taip nuspręs.

Aš to visai nebijau kaip ir nebijojote Jūs tą dieną, kai, supratę, kad daugiau nebegalite, susikrovėte lagaminus ir išvažiavote. Aš iki šiol neišvažiavau, nes tikiu, kad Lietuva gali būti ta vieta, iš kurios niekam nesinorės išvažiuoti.

Prisipažinsiu, kartais mano tikėjimas svyruoja. Kartai jaučiuosi bejėgis prieš tą kvailumo, cinizmo ir abuojumo atmosferą, kurioje atsiduriu. Bet tai trunka trumpai, nes aš, kaip Jūs, esu Lietuvis. Ir noriu, kad Lietuva būtų ta vieta, kurioje Lietuviams gyventi gera.

Naiviai tikiu, kd ir Jūs visi to norite, nepaisant to, kur šiandien esate. Tikiu, kad giliai širdies kamputyje puoselėjate viltį sugrįžti ten, kur užaugote, kur pirmą kartą įsimylėjote arba jūs pirmą kartą metė Jūsų pirmoji meilė, kur mama Jums darė šaltibarščius, o tėtis mokė vairuoti automobilį be ženklo “M”.

Dar daugiau – aš naiviai tikiu, kad dauguma iš Jūsų sugrįš. Ir ne dėl Migracijos komisijos Seime ar Vyriausybės emigrantų grįžimo skatinimo programos. Visa tai bullshit (atsiprašau). Nes jei grįšite, tai tik dėl šaltibarščių ir dėl mamų ar pirmųjų meilių, kurias Jums norėsis pamatyti, nepaisant to, kad galbūt jau turite tris vaikus su antra meile.

Bet juk norite grįšti į kitokią Lietuvą, nei ta, iš kurios išvažiavote? Nesiginčykite, norite. Ir aš noriu, kad Jūs grįžtumėte.

Todėl padėkite man.

Skirkite kelioliką minučių savo brangaus laiko ir pasakykite Monikai, kuri nuolat maitina Jus naujienomis apie krūtų dydį, bet pati savojo krūtų dydžio neskelbia, pasakykite vidurinį išsilavinimą turinčiam pupuliui, kuris turi dvi nepilnametes dukras ir kuris didžiąją savo sąmoningo (jei tas žodis čia tinka) gyvenimo dalį praleido emigracijoje, pasakykite taip vadinamoms Lietuvos Respublikos žiniasklaidos savireguliacijos institucijoms, kad Jūs, Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie – nesvarbu dėl kokių priežasčių – šiandien gyvenate ne Lietuvoje, nesate “durniai”, “buduliai”, “buki atvykėliai”, “nebauginti kvailiai”, “juodadarbiai”, “trečios rūšies žmonės”, “buki”, “žirniasmegeniai” ir “brudas”.

Aš, nors ir gyvenu Lietuvoje, tai padarysiu. Bet manęs vieno gali būti per mažai.

Jei norite grįžti į Lietuvą, kuri bus kitokia, nei ją palikote, padėkite man. Jei nenorite grįžti, padėkite man dėl savo garbės.

Jūsų teisė rinktis, tskant škia.

P.S. Pavyzdį rasite dar šią naktį mano Facebook paskyroje

P.P.S. O kad būtų lengviau, žiūrėkite žemiau

Visuomenės informavimo etikos komisijai

J.Basanavičiaus g., 4B LT-01118 Vilnius

Artūras Račas

Pylimėlių g. 12, Vilnius LT-10229

arturas.racas@gmail.com

DĖL NAUJIENŲ PORTALO “DELFI” PUBLIKACIJOS “EMIGRAVAI? IR GERAI, DURNIAU”

Gerbiama ir etiška Visuomenės informavimo etikos komisija,

Prašau Jūsų išsiaiškinti, ar naujienų portalo “Delfi”, kuriam vadoauja Monika Garbačiauskaitė-Budrienė 2015 metų birželio 24 dieną paskelbta publikacija “Emigravai? Ir gerai, durniau”, kurios autorius yra Andrius Užkalnis, atitinka Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso (toliau – Kodekso) reikalavimus.

Konkrečiai prašau Jūsų išsiaiškinti, ar naujienų portale “Delfi” paskelbta publikacija “Emigravai” Ir gerai, durniau” atitinka Kodekso 3 straipsnio reikalavimą jog “Perteikdamas įvairias nuomones, žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas negali skleisti nuomonių, kurios pažeistų teisę bei etiką” bei Kodekso 4 straipsnio reikalavimą, kad “Žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai privalo užtikrinti, kad nuomonė būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškreipiant faktų ar duomenų.”

Minėtoje naujienų portalo “Delfi” publikacijoje A.Užkalnis Lietuvos Respublikos piliečius, emigravusius į kitas valstybes, vadina “durniais”, “buduliais”, “bukais atvykėliais”, “nebaugintais kvailiais”, “juodadarbiais”, “trečios rūšies žmonėmis”, “bukais”, “žirniasmegeniais” ir “brudu”.

Nors ir nesu emigrantas, mano nuomone, toks emigravusių Lietuvos Respublikos piliečių apibūdinimas akivazdžiai pažeidžia leistinos kritkos ribas ir Kodekso reikalvimus. Nekalbant jau apie tai, kad žeminančius ir įžeidžiančius epitetus vartojantis asmuo pats savo didžiąją sąmoningo gyvenimo dalį yra praleidęs emigracijoje, galbūt pešdams vištas, skusdamas žuvį ar stovėdamas prie geležinkelio stoties pasipuošęs tinklinėmis kojinėmis ir čiulpdamas nežinia kokius objektus.

Tikuosi, kad etiškai ir garbinga Visuomenės etikos informavimo komisija tiniamai įvertins naujienų portalo “Delfi” publikaciją, vadovaudamasi Kodekso nuostatomis.

Pagarbiai,
Artūras Račas

Straipsnio originalas: http://faktai.lt/lietuva/lietuvos-respublikos-pilieciai-emigracijoje-jei-norite-grizti-padekite-man/#.

Straipsnis "A. Užkalnis: emigravai? Ir gerai, durniau.", sukėlęs pasipiktinimo bangą

Šis straipsnis nebūtinai apie jus, net jei ir gyvenate užsienyje. Jei nepažinsite savęs, reiškia, jis ne apie jus. Reiškia, jūs normalus žmogus, tiesiog pasirinkęs kitokią gyvenamą vietą. Tačiau. Tačiau. Kaip visi mes vaikštome su prigimtine nuodėme, taip ir jūs, jei gyvenate už Lietuvos ribų, nešiojate gėdos antspaudą – jei ne už save, tai už tuos, kas aplink jus.

Taip pat yra, jei gyvenate Pagėgiuose arba prie Baltarusijos sienos. Nebūtinai esate susiję su cigarečių kontrabanda. Bet visi apie jus taip galvoja.

Man labai gaila, kad kažkada gerai kalbėjau apie emigrantus. Sakiau, kad kiekvienas jų – tarsi orlaidė į laisvąjį pasaulį, pro kurį išsivėdina sovietinis tvaikas. Sakiau – jie užsidirba sau pinigų ir dalį jų net išleidžia Lietuvoje.

Aš buvau didelis optimistas, kalbėdamas apie tą seklųjį genetinio baseino galą, ir klydau. Negėda klysti, gėda nesimokyti.

Dabar tai jau visą tiesą, į akis.

Dabar – vasara, ir keliai sužiba tų atvykusių pailsėti budulių automobiliais su geltonais numeriais ir vairu kitoje pusėje, o kurortuose ropinėja savimi patenkinti (be jokių priežasčių) sugrįžusiųjų pulkeliai. Jie visus metus nusukinėjo galvas kalakutams, pešė vištas, skuto silkių uodegas, pakavo mėsos pakaitalus į dėžutes, pagamintas iš plastiko pakaitalo, kaišiojo skrajutes į pašto dėžutes – visa tai normalūs darbai, nieko negarbingo, tačiau iš bukų atvykėlių akių trykšta nebauginto kvailio palaima.

Blyksčioja su pasididžiavimu nešiojami skolinti mobilieji telefonai ir vakare prieš kelionę įsigytų naujų sportbačių ir treningų juostelės. Plataus pasaulio gyventojai, neva iš didelių miestų su ryškiais žiburiais (kai kurie Anglijoje gyvenantys tikrai yra vieną kartą buvę Londone), dabar atvyko į gimtąją smirdančią Tėvynę, kuri jiems tokia komiška ir atsilikusi, bet jie turi kartą per metus grįžti ir pasirodyti čia likusiems, kaip gerai jiems krito korta.

Nes nelabai daugiau kam ir teparodysi išsigalvojamos sekmės: ten jie yra juodadarbiai, jais ir liks. Trečios rūšies žmonės, apie kuriuos mažai ką gali pasakyti gero ir labai daug juokingo arba blogo – taip, tie patys, kurie (geriausiu atveju) surengia muštynes per kiekvienas Jonines arba (blogiausiu atveju) sukapoja kokį nors tautietį arba vietos gyventoją į gabalėlius, kaip tas vištas, kurias penkias dienas per savaitę pakuoja fabrike prie Peterborough arba kitame mieste, kurio net pavadinimo ištarti žmoniškai ištarti neišmoksta per penkerius metus.

Springdami išmoko dvidešimt svetimos kalbos žodžių – „leiboris“, „supervaizoris“, „lendlordas“ ir „depozitas“ (jei Anglijoje, dar ir „funtai“) ir jais ir apsieina, maišydami su rusiškų šansonų tekstais ir anekdotais apie Petką ir Čiapajevą.

Jie nuolatos patenka į idiotiškiausias situacijas, ir apie juos rašo spauda ir pasakoja televizija, nes jų nusikaltimai dažniausiai, ačiū Dievui, išsiskiria ne žiaurumu, o kraštutiniu silpnaprotiškumu.

Tai tiesiog faktas, daugiau nieko. Tai nėra jų pažeminimas, jie tiesiog yra durniai, ir juos negėda taip vadinti. Sakote, ne visi ten durni? Ne visi, bet jei jūs protingi ir esate su jais, tai jums nelabai pasisekė, nes jūs – durnių teritorijoje, ir apie jus visi taip pat galvoja, kaip apie durnius.

Ir vargiai ką nors įtikinsite, kad esate kitokie. Atsistokite prie stoties trumpu sijonu ir tinklinėmis kojinėmis, įsikąskite cigaretę į nelygiai nudažytas lūpas ir spoksokite į pravažiuojančius automobilius. Net jei esate mokslų daktarė ir taip tiesiog pramogaujate, labai mažai kas patikės, kad cigaretė yra vienintelis dalykas, kurį šiandien čiulpėte.

Prieš kelias dienas padariau eksperimentą. Norėdamas pamatuoti emigrantų bukumą (nors čia buvo tas pats, kas buitiniu termometru bandyti matuoti temperatūrą ugnikalnio krateryje), įsidėjau Facebook‘e seną nuotrauką, kur fotografavausi apsitaisęs sportiniu kostiumu, lenciūgu ant kaklo ir ir naujais baltais sportbačiais, parašiau, kad Anglijoje gyvenau prabangiai, gerai rengiausi, angliškai kalbėjau be akcento ir bendravau su aristokratais.

Šneka ne apie tai, kad surinkau beveik penkis tūkstančius „patinka“ (Mantas Katleris, nusifotografavęs be trumpikių kovo 8-osios proga, surenka daugiau). Aš kalbu apie kelis šimtus visiškų idiotų komentarų: tie pirmuonys suprato, kad aš rimtai giriuosi jiems, ir puolė aiškinti, kad jų sportbačiai geresni ir brangesni.

Yra posakis apie žmones, tokius bukus, kad jiems gali kuolą ant galvos tašyti. Šitiems net kuolo nepatašysi ant galvos: bus sunku rasti galvą – jei jos dar nenupjovė tautiečiai, tai kaukolė tvirtai įaugusi kažkur tarp pečių ir raktikaulių.

Niekur kitur nepamatysi tokios vientisos masės absoliučiai nesusigaudančių žirniasmegenių, kaip emigrantų bendruomenėse. Lėktuvą, skrendantį į Norvegiją, galima lengvai rasti pagal sklindančius mykimo garsus oro uosto išvykimo salėje prie įsodinimo vartų. Vos nepasakiau „įsodinimo tvartų“, ir nebūčiau labai suklydęs.

Viskam yra priežastys. Jie išvyko ne todėl, kad Lietuva jų pakankamai nemylėjo ar nesuteikė jiems galimybių užsidirbti. Jie nebūtų pastebėję meilės arba galimybių užsidirbti, net jei jiems ta meile gerokai padaužyti per kurią nors kūno dalį. Vakaruose ne tik technologijos, bet ir vadyba toliau pažengusios, todėl ten net ir jiems randamas pritaikymas.

Raštingieji gauna instrukcijas ant laminuoto lapo, beraščiams parodo paveikslėliais, ir kiekviename kolektyve yra brigadininkas, arba dresuotojas, kuris pažįsta visas raides ir atžymi, kada augintiniai susirinko į pamainą. Dėl labai efektyviai organizuotų procesų jie sugeba vykdyti veiklą, panašią į ekonominę, ir kai kurie jų veiksmai būna panašūs į sąmoningus.

Todėl yra absurdiškos mintys apie jų viliojimą atgal į Lietuvą, net tam leidžiant biudžeto lėšas. Jei sėdite prie laužo, ir keli uodai nesuskubo jūsų gelti, bet nuskrido sau, ar imsitės priemonių, kad tuos parazitus prisiviliotumėte atgal?

Jūs tikrai norite, kad tas zoologijos sodas iš Anglijos, Airijos ir Norvegijos grįžtų pas mus? Jie nepakeliami net ir vasarą, kai atvyksta porai savaičių, o jūs norite jų dar likusias penkiasdešimt savaičių per metus?

Man jų nereikia. Jeigu labai nori, ir kadangi pas mus – laisva šalis, gal aptverkim jiems Palangoje J. Basanavičiaus gatvę, vis tiek ten normalūs žmonės neina, ir tegu leidžia ten laiką su tuo dar neemigravusiu genetiniu broku, kuris vaikšto kapitono kepure pasirėdęs ir ėda cukraus vatą tarp blogiausių šalies restoranų. Dvigubos pilietybės jiems? Kebabą jiems į akį, ir du minty, o ne dvigubos pilietybės.

Ketvirtis amžiaus nepriklausomybės davė puikų rezultatą – apsivalėme nuo to brudo, ir Lietuva tapo geresnė vieta. Tegu taip ir toliau.

Andrius Užkalnis, Delfi.lt

Straipsnio originalas: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/a-uzkalnis-emigravai-ir-gerai-durniau.d?id=68330862.