Įpusėjus spaliui, didelė Airijos lietuvių automobilių vilkstinė skubėjo į Balinrobą – ten vyko kraštiečių sąskrydis. Kai kurie jų suvažiavo iš netoliese esančių apylinkių, o kiti sukorė ir kelis šimtus kilometrų, kad galėtų pajusti gimtinės dvasią.

Šioje fiestoje LRT Televizijos laida „Emigrantai“ sutiko jau ne vienerius metus svetur gyvenančius kraštiečius, kurie pasidalijo prisiminimais apie kartais nelengvą emigranto dalią.

Naminius cepelinus išpirko per pusvalandį

Į Balinrobą lietuviai skubėjo tam, kad susitiktų su kitais emigrantais. Jau prie įvažiavimo į šventės teritoriją sąskrydžio svečius pasitiko Airijos ir Lietuvos atributika. O viduje laukė dar daugiau – lietuviškas alus, šašlykai ir net cepelinai. Pastarojo patiekalo neliko jau per pirmąjį šventės pusvalandį.

„Aš – vienas žmogus, ne kavinė, negalėjau namų sąlygomis daugiau išvirti, – teisinosi nuo ankstyvo ryto bulves skutusi ir 80 cepelinų pagaminusi Asta. – Labiausiai perka cepelinus, šašlykus, keptą duoną. Taip pat mūsų pagamintą naminę girą.“

Porcija Astos cepelinų kainuoja 7 eurus – apie 25 litus. Lietuvoje tai gal ir atrodytų brangu, o Airijos lietuviai pripratę prie gerokai didesnių kainų, taigi perka per daug negalvoję. Tuo metu šašlykų galima paskanauti už 8 eurus.

Į Airiją Asta su vyru atvyko prieš 7-erius metus. Abu jie dirba salotas gaminančioje įmonėje. Ji sako esanti laiminga, o paklausta, kas tą laimę atneša, teigia, kad – pinigai.

„Gal žiauriai ir banaliai nuskambės, tačiau laimę atneša pinigai. Gali sau leisti ką nori: grįžti paatostogauti ir į Lietuvą, ir kitur, nupirkti dovanų savo artimiesiems, apipirkti save, vaikus, padėti jiems į sąskaitą pinigų, nes reikės mokytis“, – atvirauja Asta.

Nuo tualetų valymo iki dizainerės karjeros

Iš Lietuvos išvykę tautiečiai gražią sekmadienio popietę noriai dalijosi savo gyvenimo istorijomis. Vienos jų – liūdnos, kitos – linksmesnės.

Išskirtiniai lietuvaičių Laimos ir jos dukros Kornelijos apdarai ne vieną praeivį privertė atsisukti, bet mažai kas žino, kokia sunki buvo Laimos pradžia Airijoje, kiek daug jai teko iškentėti.

„Pradėjau, teisybę pasakius, nuo tualetų valymo. O prieš tai Lietuvoje buvau landšafto dizainerė, turėjau savo kompaniją, samdomus žmones, atvažiavau čia ir pradėjau nuo tualetų valymo“, – apie sudėtingą pradžią pasakoja moteris.

Laima neslepia, kad buvo akimirkų, kai ašaros upeliu riedėjo skruostais: „Žiauru – dirbau pirmą savaitę, antrą, paskui teko vėmalų pilną kriauklę valyti. Apsiverkiau ir galvoju: Dieve, Laima, ką tu čia darai, – turi gerą išsilavinimą, darbo patirtį... Bet, kai esi kitatautis, pradedi nuo žemiausio laiptelio, nes nėra šansų.“

To, kad Airijoje valė tualetus, Laima nuo Lietuvoje likusių draugų ir giminaičių neslėpė. Bet koks darbas yra svarbus, įsitikinusi 9-erius metus emigracijoje praleidusi moteris.

„Kai atvažiavau į Airiją, pati sau pasakiau: viskas, jeigu aš čia, jeigu noriu likti, braukiu brūkšnį tam, kas buvo Lietuvoje. Čia nėra šansų įsidarbinti pagal specialybę, nes yra kalbos barjeras, plius – airiai nepripažįsta lietuviško išsilavinimo, jie nori, kad kažką būtum baigęs čia. Todėl pradedi nuo nulio ir kyli laipteliais aukštyn“, – teigia pašnekovė.

Pamažu Laima gavo tai, ko norėjo. Dabar ji – nebe tualetų valytoja, o interjero dizainerė. Pirmuosius nekvalifikuotus darbus ji sako keitusi vienas po kito, kol trūko kantrybė ir ji nusprendė dirbti ne kažkam kitam, o sau.

Laimos dukra Kornelija mokosi paskutinėje gimnazijos klasėje. Jai tualetų valyti jau veikiausiai neteks. Mergina planuoja koledže studijuoti teisę.

Emigrantė Daiva tuoj pat susikrautų lagaminus, jei...

Jau 10 metų Airijoje gyvenanti Daiva Šarkauskienė sąskrydyje irgi pasidabino Lietuvos simbolika. Nors neseniai atostogavo gimtinėje, vis tiek jaučia tėvynės ilgesį. Jeigu ten galėtų uždirbti tiek, kiek Airijoje, daiktus krautųsi net nesudvejojusi.

„Išvažiavau dėl tų pačių priežasčių, turbūt, kaip ir visi, – ekonominės padėties: reikėjo auginti dukrą, už viską mokėti. Lietuvoje dirbau pardavėja, Airijoje pradėjau nuo kambarinės, o dabar esu kambarinių prižiūrėtoja“, – pradžią emigracijoje prisimena D. Šarkauskienė.

Nors pareigose ponia Daiva ir pakilo, gyvenimas emigracijoje daug laimės vis tiek nesuteikia – dažnai pasitaiko pilkų dienų.

„Būna, kad labai liūdna. Vietinių žmonių mentalitetas skirtingas, bet, kai 10 metų atgyveni, nebematai, užsimerki. Kai grįžti į Lietuvą, labai džiaugiesi, kad viskas gražu, visi žmonės labai gražūs, protingi“, – savą ir svetimą kraštą lygina moteris.

Ji sako, kad pinigų Airijoje netrūksta, bet artimųjų už pinigus nenusipirksi. Su Lietuvoje likusia dukra pašnekovė teigia bendraujanti kiekvieną dieną, su mama kiek rečiau – kas savaitę. Ji prisipažįsta, kad, jei gimtajame krašte galėtų gyventi turtingiau, tuoj pat sugrįžtų.

„Net nežinau, kiek užtektų. Gal 3 tūkst. litų. Jei turėčiau savo gyvenamąją vietą“, – mano D. Šarkauskienė.

Kaip bebūtų, ponia Daiva nusiteikusi optimistiškai. Ją ypač džiugina Airijoje viena po kitos dygstančios lietuviškų prekių parduotuvės. Netrūksta ir pramogų – iš Lietuvos atvyksta ir atlikėjai, ir aktoriai.

Atsivežė savomis rankomis suręstą pirtį

Lietuvių sąskrydyje pramogos – ne tik dainos ir šokiai. Štai Valdas Ūselis į Balinrobą atvažiavo iš už 50 km esančio Noko miesto. Riedėjo jis lėčiau, nei daugelis, mat paskui save dar vilko pirtį ant ratų. Pirtis visiškai nauja, dar nė karto nenaudota ir, žinoma, unikali.

Pirtis Valdui – tik hobis, ne pragyvenimo šaltinis. Jau rytoj, atvėsus sąskrydžio aistroms, jis eis į darbą. Airijoje vyras – autobuso vairuotojas. Tiek jam pavyko pasiekti per 13 metų emigracijoje.

„Iš pradžių buvo sunku. Pradėjom, kaip ir visi lietuviai, – nemokėdami kalbos, dirbdami sunkiausią darbą. Paskui tobulėjom, pakilom, kiek kas galėjo“, – tvirtina V. Ūselis.

Airijoje gyvena visa Valdo šeima – ir žmona, ir dukra. Grįžimo namo bent artimiausiu metu jie neplanuoja – neįsivaizduoja, ką ten galėtų dirbti. Tačiau prieš kamerą prisipažįsta, kad be gimtojo krašto – itin sunku.

„Dieve, Lietuva yra mano kraujyje – aš negaliu be jos gyventi, bet yra taip, kaip yra. Žinot, stebim Lietuvos naujienas, matom, ir sunku ką ir komentuoti – gerai žmonės ir ten gyvena, aš grįžtu ir nustembu, kodėl mes čia, Airijoje, būnam. Bet taip gyvenimas susiklostė, tokia vaga teka“, – dėsto pašnekovas.

Emigrantė apie šeimą: svajoju, kad būtume kartu

Statistika džiugina – po pasaulį išsibarstę lietuviai pamažu grįžta namo. Deja, toli gražu ne visi ryžtasi krautis lagaminus. Dauguma sąskrydyje sutiktų tautiečių sakė, kad Lietuvos valdžia jais per mažai rūpinasi.

„Jei būtų daugiau žiūrima į paprastą žmogų, niekas nebėgtų. Va ir dabar mano vyras Lietuvoje, o aš čia. Jis tvarko reikalus, nes galvojame po metų kitų grįžti. Čia jau tikrai atsibodo. Aš dirbu viešbutyje virėja, vyras – statybose“, – pasakoja Ada Jarutienė.

Emigrantas, kuris Airijoje renka labdarą nepažįstamiems lietuviams

Marius Kavaliauskas – prieš 10 metų į Airiją atskridęs lietuvis. Vos tik užsidirbo pirmuosius pinigus, iškart nepuolė pirkti automobilių ar kitų prabangių daiktų, o nusprendė padėti tėvynėje gyvenančioms daugiavaikėms šeimoms.

„Turiu daugiau brolių, seserų, tačiau negalėjau jų nei matyti, pakalbėti, todėl nusprendžiau padėti daugiavaikėms, skurdžiai gyvenančioms šeimoms. Renku labdarą iš šios apskrities lietuvių, kurie labai iniciatyviai prie viso šito prisideda“, – savo idėją nupasakoja M. Kavaliauskas.

Medienos apdirbimo įmonėje triūsiantis vyras labdarą į Lietuvą transportuoja savo lėšomis – siunčia drabužius, buitinę techniką. Dabar jau suaugęs vyras sako negalintis pamiršti sunkios savo vaikystės ir nori, kad kuo mažiau žmonių ištiktų jo likimas.

„Į globos namus patekau kūdikystėje. Mano vaikystė ir buvo tokia: ligoninės, vaikų namai, internatai ir visa kita“, – sako pašnekovas.

Vaikų namus palikęs Marius iškart pradėjo ieškoti savo artimųjų. Sako labiau ieškojęs brolių ir seserų nei tėvų. Pasak jo, jeigu gimdytojai nemylėjo jo mažo, tai kažin, ar mylėtų ir dabar. O brolius ir seseris vyras rado socialinio tinklo „Facebook“ dėka.