Su pašalpų problemomis Anglijoje susiduria ne vienas tautietis: vieniems viskas einasi tarsi per sviestą, kitiems kelias nėra toks paprastas. Lietuvis, gyvenantis Anglijoje, pripažįsta – tėvynėje pašalpų mokėjimo sistemoje dirbantys žmonės yra daug sąžiningesni.
Apie jo nepasisekusias pastangas gauti pašalpą skaitykite šiame straipsnyje.

Ar taip jau lengva kiekvienam gyventi Anglijoje, kai dėl visko tenka kovoti ir reikia pereiti pragaro kelius, kol gauni arba negauni to, ko sieki? Tai, ką papasakosiu, gal kiek sukrės skaitytojus, bet tuo pačiu galima pagirti Lietuvos valstybines institucijas, kurios, mano manymu, kiek sąžiningiau dirba ir jose lengviau galima ieškoti teisybės.

Tiesa, pridėsiu, kad vienoje institucijoje Lietuvoje, ieškodamas darbo, niekada žmogumi nepasijaučiau, nebent dirbčiau pagal patentą. Mano manymu, visuomet su skurstančiais ir ieškančiais darbo ten elgiamasi atgrasiai ir žeminančiai, tad jeigu tau ir taip blogai, turi išmokti tikėtis blogiausio net ten, kur eini prašyti pagalbos.

Anglijoje, norint rasti darbą, gali kreiptis į darbo biržą, kur yra daug galimybių jo ieškoti. Tai gali daryti savarankiškai, nes visa informacija yra vieša. Nėra jokios galimybės ar būtinybės kreiptis į savo kuratorius-konsultantus, nes jie turi tiek pat informacijos, kiek ir ieškantysis darbo.

Gyvenime įvyko taip, kad turėjau skirti laiko tobulėjimui ir visą darbo dieną dirbti negalėjau. Pajamų reikėjo, todėl laikinai nutariau kreiptis dėl bedarbio pašalpos ir tuo pačiu pradėti mokytis anglų kalbą vietiniame koledže, už kurį sumoka valstybė.

Laikui bėgant darbų vis atsirasdavo, todėl viskas pasirodė gan praktiška. Jeigu darbo daugiau, tai pašalpos nemoka, jeigu mažiau, tai turėtų mokėti pašalpą.

Čia ir prasidėjo problemos, kai darbo kelias savaites nebuvo ir pagal sutartį turėjo sumokėti pašalpą. Vietinė darbo birža to padaryti nepanoro ir pradėjo rašinėti, mano manymu, keistas ir nebūtas priežastis, neva buvo viršytas valandų limitas, už kurį pašalpos nepriklauso. Iš pateiktų įrodymų ir dokumentų, tokia informacija pasirodė man pasirodė neteisinga. Valstybinė institucija saviveikla neturėtų užsiimti, tačiau pasitaiko ir taip.

Po mano prašymo išnagrinėti nesusipratimą, vėl gavau ilgalaikį darbą ir laikinai palikau bedarbių gretas. Laikini darbai – puiki laikina išeitis, bet vėliau tenka nelaukus blogesnių laikų rūpintis savo gerovę ir ieškoti pajamų apmokėti būsto nuomą, transportą, bei keliones.

Kadangi iš bedarbių sąrašų buvau išbrauktas, tai ir mano prašymas buvo pamirštas, taip niekas ir nepasivargino sumokėti pinigų, kuriuos turėjo sumokėti.

Kai baigiau dirbti laikiną darbą, grįžau su prašymu gauti bedarbio pašalpą iki tol, kol negausiu laikino darbo. Prašymas buvo priimtas, gavau patvirtinantį laišką, kad pašalpa bus pradėta mokėti, paskirta data ir suma. Kitą dieną gavau naują laišką, kad mano pašalpa buvo panaikinta atbuline data, o užpildyti dokumentai buvo prarasti. Iš naujų dokumentų padariau išvadas, kad man niekas nepriklauso.

Supratau, kad manęs niekas ten nelaukia (…). Išvada paprasta – galima pačiam kovoti su nesąžiningu darbuotojų savivaliavimu, tik tam reikia laiko. Gal pribręs reikalas ir pradėsiu narplioti viską iš naujo, bet dabar, dirbant ilgalaikį darbą, tam nėra laiko ir kantrybės.

Skaitytojo laiškas