Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Davidas Cameronas, birželį vykusioje Slovakijos saugumo konferencijoje užsipuolęs kraštutinį islamizmą, atkreipė dėmesį, kokį menką vaidmenį britų gyvenime užima religija.

Beveik per visą Britanijos istoriją daugeliui šios šalies žmonių buvo savaime suprantama, kad Dievo įstatymai turėtų būti aukščiau už tuos, kuriuos sukūrė žmogus – ilgus amžius jie sutiko, kad „religinė doktrina“ yra tinkamas pagrindas „teisinei valstybei“.

Atsiverskime „Magna Carta“ (Didžioji Laisvių Chartija – red.), apie kurią labai daug girdėjome pastaruoju metu. Jos preambulėje Anglijos karalius Jonas Bežemis 1215 metais teigė, jog sutinka su savo valdžios apribojimais „atsižvelgęs į Dievą ir mūsų sielos išganymą, taip pat mūsų protėvių ir įpėdinių bei Dievo garbei ir visos jo šventosios Bažnyčios pažangai“, ir pripažįsta, kad taip elgiasi garbingų tėvų vyskupų patartas.

Taigi šis Vakarų teisės ir laisvės kertinis akmuo aiškiai turėjo religinį pagrindą. Konflikto tarp įstatymų ir religijos idėja yra labai šiuolaikinė.

Nyksta anglikonybė

D. Cameronas vadovauja valstybei, kurioje religinis tikėjimas, ypač siejamas su tradicine Bažnyčia, sparčiai nyksta.

Britų žurnalas „The Spectator“ neseniai išspausdino straipsnį apie Britanijos krikščionybei skabančiu „laidotuvių varpus“. Straipsnio autorius katalikas žurnalistas Damianas Thompsonas spėjo, jog „anglikonybė Britanijoje išnyks 2033 metais“.

Jis citavo anksčiau atliktus tyrimus, kurie rodo, kad anglikonų skaičius „sumažėjo nuo 40 proc. gyventojų 1983 metais iki 29 proc. 2004 metais ir 17 proc. – vien praėjusiais metais“.

Romos katalikų skaičiaus mažėjimas Jungtinėje Karalystėje ne toks ryškus - nuo 10 proc. iki 8 proc. gyventojų per tą patį laikotarpį, bet D. Thompsonas priskyrė nuopelną imigracijai.

Parengta pagal Lietuvos žinios informaciją