Po „Brexit“ į Londono Sičio finansines aveles jau žvalgosi alkanas vilkas. Kol kas niekas nežino, kokias galimybes dirbti Europos Sąjungos (ES) bendrojoje finansų rinkoje turės Jungtinėje Karalystėje įsikūrusios įmonės.

Šalies ministrei pirmininkei Theresai May paskelbus, kad visuotiniai rinkimai įvyks birželio 8 d., bent jau trumpalaikėje perspektyvoje neapibrėžtumas dar labiau padidėjo. Ore tvyro nuojauta, kad padėtis negalės likti tokia, kokia buvo iki šiol, ir kad už išstojimą iš ES teks sumokėti, interneto svetainėje project-syndicate.org rašo Jungtinės Karalystės finansų specialistas Howardas Daviesas.

Todėl Jungtinėje Karalystėje įsikūrusios finansinių paslaugų įmonės, – ypač tos, kurios Londoną pasirinko kaip savo pagrindinę buveinę Europoje būtent tam, kad užsitikrintų galimybę veikti visoje ES rinkoje, – dabar svarsto įvairias alternatyvas. Tiesą sakant, jas verčia tai daryti reguliavimo institucijos, kurios ima klausinėti, kaip jos ketina užtikrinti paslaugų savo klientams tęstinumą radikalaus „Brexit“ atveju.

Konkuruojantys Europos finansų centrai pamatė galimybę sugrąžinti dalį šio verslo į žemyną (arba į Airiją). Be to, kitų šalių valdžia seniai griežia dantį dėl Londono viešpatavimo – euro zonos narėms buvo sunku susitaikyti su tuo, kad pagrindinis eurais denominuotų vertybinių popierių prekybos centras yra už euro zonos ribų, rašo H. Daviesas.

Vos prieš kelerius metus Europos Centrinis Bankas siekė užtikrinti, kad eurais denominuotų finansinių priemonių tarpuskaita vyktų jo jurisdikcijoje, tačiau tam savo sprendimu kelią užkirto Europos Teisingumo Teismas. Tai šiek tiek ironiška, nes dabar vienas iš svarbiausių Th. May tikslų – pasiekti, kad Europos Teisingumo Teismo jurisdikcija Jungtinei Karalystei nebebūtų taikoma.

Ministrų, merų ir finansinių centrų lobistų delegacijos pastaruoju metu užplūdo geriausius Londono viešbučius. Liuksemburgas, Frankfurtas, Dublinas ir kiti miestai rengia įspūdingus savo miestų konkurencinių pranašumų prieš Londoną pristatymus. Nurodomos mažesnės išlaidos nekilnojamajam turtui, mažesni pelno mokesčio tarifai (skamba įtikinamai, kai tai sakoma su airišku akcentu), aukščiausio lygio restoranai ir „Porsche“ salonai – visos tos paslaugos, kurios būtinos gyvybingam finansų centrui.

Kai kurie iš tų pristatymų sutinkami su lengva pašaipa. Prancūzijos prezidentas Francois Hollande`as per savo rinkimų kampaniją nuolat tvirtino, kad pasaulio finansų oligarchai yra jo priešai. O štai Paryžiaus regiono vadovas neseniai pažadėjo raudoną, baltą ir mėlyną kilimą bet kuriam rizikos draudimo fondo vadovui, kuris nuspręs persikelti į Paryžių. Taip jis ironiškai apeliavo į buvusio Jungtinės Karalystės ministro pirmininko Davido Camerono pažadą patiesti raudoną kilimą Prancūzijos bankininkams, norintiems pabėgti nuo nepakeliamų mokesčių tarifų, streikų ir griežtų darbo įstatymų.

Visa ta reklaminė kampanija, pasak H. Davieso, skatina iš naujo užduoti klausimą, kas turi būti būdinga sėkmingam finansų centrui.

Pavyzdžiui, siekdami nustatyti, kaip pagerinti miesto patrauklumą tarptautinėms įmonėms, Honkongo pareigūnai surengė savo taikomų taisyklių peržiūrą. Paaiškėjo, kad svarbiausi užsienio įmonių nurodyti pageidavimai buvo švaresnis oras ir daugiau tarptautinių mokyklų. Tačiau finansinė valdžia šių klausimų negali išspręsti.

Daugelyje apklausų, kuriose norima sužinoti, kodėl įmonės pasirenka konkrečią vietą, pateikiami atsakymai dažnai yra grindžiami uždara logika. Jos teigia įsikūrusios viename ar kitame mieste dėl to, kad ten jau veikia kitos firmos, todėl joms lengva palaikyti ryšius su savo pagrindiniais partneriais.

Užsienio įmonėms patinka, kai joms ir vietos konkurentams sudaromos vienodos sąlygos. Tad politiškai nemotyvuotas reguliavimas yra privalumas. Be to, joms būtina nepriklausoma teismų sistema, kuri gina nuosavybės teises. Taip pat reikalinga galimybė samdytis kvalifikuotus darbuotojus.

Pagal šiuos rodiklius Londonas ir Niujorkas išlieka pirmaujančiose pozicijose. Praėjusį mėnesį paskelbtame naujausiame Pasaulio finansų centrų indekse Londonas ir toliau užima pirmą vietą ir vos lenkia Niujorką.

Tačiau jų abiejų reitingas per praėjusius metus smarkiai sumažėjo ir atotrūkis tarp jų ir trečioje vietoje esančio Singapūro šiemet yra vos 20 balų (pernai buvo 30 balų). Beveik visi Azijos centrai pagerino savo pozicijas; greičiausiai kilo Pekinas – iš 26 į 16 vietą.

Vienintelis kitas dvidešimtuke esantis Europos finansų centras yra Liuksemburgas, atsidūręs 18 vietoje, – šešiomis pozicijomis žemiau nei pernai. Frankfurtas, užimantis 23 vietą, šiemet nusmuko keturiomis pozicijomis, o Paryžius jau keletą metų nepajuda iš 29 vietos. Tad Europoje aiškiai pirmauja Londonas.

Ar gali būti, kad dėl „Brexit“ padėtis pasikeis iš esmės? Sunku pasakyti. Vertinant tarptautinėms finansų įmonėms svarbiausius veiksnius, Londone taikomoje reguliavimo sistemoje, pavyzdžiui, apskritai nekeliamas pilietybės klausimas, nepakis ir teismų sistema. Tad šie privalumai turėtų išlikti, mano H. Daviesas.

Lemiamas veiksnys greičiausiai bus tai, ar nepritrūks kvalifikuoto personalo. Londone įsikūrusios finansų įmonės yra pripratusios samdyti darbuotojus iš visos Europos Sąjungos, be to, Didžiosios Britanijos valdžia lanksčiai žiūri ir į specialistų, kurie atvyksta ne iš ES šalių, įdarbinimą. Kadangi daugelis karjeros siekiančių finansų specialistų Europoje gerai kalba angliškai, įmonės iki šiol turėjo plačias galimybes rinktis.

Svarbiausias per artėjančias derybas Londono Sičiui kilsiantis politinis klausimas bus tai, ar tokių galimybių išliks ir po „Brexit“. Norint, kad Londonas išsaugotų pirmaujančias pozicijas, būsimas Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas (tikėtina, kad tai bus Th. May) privalės pateikti svarių argumentų.