Lietuvoje policininku dirbęs Andrius negali atsidžiaugti savo sprendimu emigruoti svetur. Penkiolika metų Anglijoje gyvenantis vyras šiuo metu pasakoja dirbantis kone savo svajonių darbą – vairuoja vilkiką.

Lietuvoje Andrius dirbo policininku. Teisėsaugoje jis pradėjo dirbti iš karto po to, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, tad pamena, kaip saugojo ir nuo rusų armijos. Deja, nors dirbo atsakingą darbą, atlyginimo vos užtekdavo būtiniausiems poreikiams.

Nei pinigų, nei pagarbos

„Ar žmonės gali išgyventi valstybėje, kai gauna 115-145 eurų (400-500 litų) atlyginimą per mėnesį? Man neužtekdavo tokių pinigų, visko reikėjo, policijos pareigūnų niekas negerbė, net gamykloje dirbantys žmonės sulaukdavo daugiau pagarbos, todėl nusprendžiau išvažiuoti“, – tą laiką pamena jis.

Dabar iš jo tuomet kartu dirbusių kolegų daugiau nei pusė gyvena užsienyje, dalis jų liko Lietuvoje, bet pakeitė darbo pobūdį. Kaip sako Andrius, iš policijos pasitraukė visi tie, kurie gyvenime norėjo kažką pasiekti.

„Kiekvienas žmogus turi ieškoti to, kas jam patiktų, kas jam yra geriausia. Tokios paieškos mane nuvedė į Portugaliją, kur įsidarbinau valstybinėje elektros kompanijoje. Praleidau ten tris metus. Tačiau vėliau prasidėjo krizė. Iki tol gaudavau 700 eurų per mėnesį atlyginimą, vėliau jis buvo sumažintas iki 450 eurų. Tuomet vien už nuomą mokėdavau 200 eurų, o kur dar maistas, įvairios smulkmenos. Man pradėjo trūkti pinigų, todėl nusprendžiau paieškoti, ko nors geresnio“, – savo istoriją toliau pasakojo vyras.

Anglijoje vienas augina dukrą

Kadangi mokėjo anglų kalbą, Anglijoje turėjo pažįstamų, nusprendė laimės ieškoti šioje šalyje, nors iš pradžių ten teko dirbti nelegaliai. Tačiau dabar jis tikina neįsivaizduojantis savęs gyvenančio kažkur kitur.

„Atvykęs iš karto įsidarbinau statybose, tačiau ilgainiui supratau, kad visą gyvenimą statybose nedirbsiu, todėl susitvarkiau dokumentus, susipažinau su Anglija, vietinių papročiais ir pasitobulinęs kalbą tapau staliumi. Stalius Anglijoje labai vertina, todėl juo dirbau maždaug du metus. Vėliau išlaikiau pirmos kategorijos vairuotojo pažymėjimą ir dabar dirbu vilkiko vairuotoju – važinėju po Angliją“, – didžiuodamasis pasakojo Andrius.

Tiesa, Anglijoje jis gyvena ne vienas – augina dukrą. Nors augo su mama, gavusi pasą ji atvažiavo pas tėtį, pabaigė koledžą ir dabar mokosi toliau.

„Ji taip pat gyvenimu Anglijoje yra labai patenkinta“, – sakė Andrius.

Lepina lengvatomis

Paklaustas apie gyvenimo Anglijoje sąlygas ir kainas vyras pasakojo neseniai pabandęs sekti savo pirkinius. Jis tikino, kad 60 svarų (77 eurų) visiškai pakanka tam, kad įsigytum maisto, kurį jie su dukra galės valgyti visą savaitę.

„Dabar tik nusipirkti namą šiek tiek sunkiau. Anksčiau, prieš krizę, duodavo įvairių kreditų, lengvatų. Galėdavai savo būstą įsigyti be jokio pradinio įnašo. Vėliau pradinį įnašą labai padidino, pakėlė palūkanas. Aišku, šiuo metu situacija kiek susitvarkė, jei esi suinteresuotas būsto pirkimu, manau, tikrai rasi tam galimybių“, – sakė vyras.

Anglijoje jo negąsdina ir pramogų, kitų paslaugų kainos.

Padeda atvykusiems tautiečiams

„Kiti mūsų tautiečiai nuolat verkia, kad jiems nepavyksta pritapti prie kolektyvo, kad į juos žiūri iš aukšto, bet jei pats su niekuo nebendrausi, ir neprigysi. Aišku, jeigu tu pradėjai dirbti ir pasilikai kažkokiame fabrike, kuriame dirba 95 proc. lietuvių, nebus skirtumo, ar gyveni ir dirbi Lietuvoje, ar Anglijoje. Tačiau aš nė karto nedirbau įmonėje, kurioje būtų daugiau nei 5 ar 6 lietuviai, kitaip kyla visokių problemų. Kompanijoje, kurioje dabar dirbu, esu vienintelis lietuvis“, – pasakojo Andrius.

Jo teigimu, lietuvius Anglijoje labai vertina. Taip yra todėl, kad esame įpratę daug ir sąžiningai dirbti, tačiau neretai patys lietuviai svetur jaučiasi blogai ir susikuria problemų.

„Jei kažkas prašo pagalbos, visuomet padedu. Prisimenu, kai man padėjo, jei to nebūtų buvę, gal mano gyvenimas būtų susiklostęs visai kitaip. Juk esu žmogus, negaliu nepadėti“, – sakė jis.

Anot jo, sunkiausia lietuviams ne susirasti darbą ar gyvenamą būstą, perprasti biurokratinius dalykus, o psichologiškai prisitaikyti prie gyvenimo kitoje šalyje.

„Pati sunkiausia yra pradžia. Dažnai būna tokių situacijų, kai žmogus jau kone suserga depresija. Jį apninka tokios mintys kaip: kam, kodėl aš čia esu, jis pradeda galvoti, kad geriau būtų likęs Lietuvoje už tuos pačius 400 litų, pasiilgsta artimųjų, žmogiško rūpesčio. Bet jei žmogus tai išgyvens, viskas bus normaliai. Jei šalia tokio žmogaus kažkas yra, ištverti prisitaikymo periodą yra sunku, bet įmanoma, tačiau jei žmogus vienas... Abejoju, ar jis paneš tokią naštą“, – svarstė vyras.

Buvo sujaudintas aplinkinių gerumo

Štai neseniai jam teko palaikyti į Angliją atvykusį savo draugą, kuris vos po čia praleistos savaitės pasijuto blogai.

„Juk nepaliksi tu jo vieno. Aišku, pradėjo dirbti, darbe – kolegos, bet mačiau, kad jo neapleido vienišumo jausmas. Todėl nuolat kalbėdavome telefonu, atvažiuodavome kartu su draugais, pasiimdavome jį ir važiuodavome į ekskursijas po šalį, kartu su juo sutikome Naujuosius metus, Londone stebėjome fejerverkus. Tam žmogui vis tiek reikia padėti, kažkaip paįvairinti jo gyvenimą. Negalima jo palikti vieno“, – apie emigrantų išgyvenamus jausmus pasakojo Andrius.

Pats jis prie gyvenimo Portugalijoje priprato per 3 savaites, bet Anglijoje – prireikė kiek daugiau laiko.

„Buvau šokiruotas, kokie geri Portugalijoje yra žmonės. Lietuvoje visi vaikšto susiraukę, pikti, o mane Portugalijoje priėmė kaip kokį brolį. Nors tuomet nė žodžio nemokėjau portugališkai, jie iš kailio nerdavosi, kad paaiškintų man, ko nori, ką turėčiau padaryti. Norėdami padėti jie net rankomis man viską rodydavo, todėl labai greitai pripratau“, – pamena vyras.

Į Lietuvą grįžtų už 1158 eurų atlygį

Paklaustas, ar dar jaučiasi lietuviu, jis kiek sutriko.

„Tarp Anglijoje gyvenančių lietuvių yra toks posakis: gimęs lietuviu Anglijoje mirsi. Aš kartais atvažiuoju į Lietuvą, tačiau tik aplankau draugus, kapus ir viskas. Turiu Lietuvos pasą, nežadu jo keisti. Lietuvoje turiu ir namą, nežadu jo parduoti. Negalvokite, kad išvažiavę iš Lietuvos emigrantai viską parduoda, kiekvienas žmogus turi turėti, kur grįžti. Niekas nežino, kaip gali pasikeisti gyvenimas.

Man malonu išskristi arba išvažiuoti iš Anglijos, labai maloni ta kelionė atgal namo, tačiau kai pamatai kone pustuštę Lietuvą, tuščius miestus, susiraukusius žmones, paklausai, kaip jie bendrauja, užeini į parduotuvę, aš nežinau... Kažkaip sunkumas apima“, – atvirauja vyras.

Labiausiai gyvendamas Anglijoje jis tikina pasiilgstantis lietuviškos gamtos, todėl grįžęs į Lietuvą laiką dažniausiai leidžia gryname ore. Tiesa, visam laikui grįžti į Lietuvą, nors ir norėtų, nemano, kad taip kada nors nutiks.

„Lietuva – ne Anglija, turėtų stipriai pasikeisti ekonominė padėtis, kad grįžčiau. Manau, sutikčiau grįžti, jei žinočiau, kad uždirbsiu bent 1158 eurų (4000 Lt) algą. Tokių pinigų man užtektų, jei gyvenčiau savo namuose, dirbčiau netoli jų. Aišku, tai tik būtinoms išlaidoms, be pramogų, tam, kad galėčiau gyventi normaliai, kaip ir priklauso gyventi žmogui“, – skaičiavo jis.