Gatvėse miegantys bedarbiai iš Rytų Europos jau yra tapę galvos skausmu vietinei valdžiai. Apsilankius Rytų Londone vienoje iš valgyklų, kur benamiams dalijama nemokama sriuba, neilgai teko laukti, kad tarp kitų kalbų išgirsčiau ir lietuvišką šneką.

Į Pranciškonų vienuolyną užsukau kaip bet kuris praeivis – tiesiog pravėriau kuklaus Canning Towne (Rytų Londonas) esančio pastato duris. Į nosį plūstelėjo tirštas kvapas – panašiai kaip padėvėtų rūbų parduotuvėje. Viduje pasitiko pranciškonų abitu vilkintis vienuolis ir pasiteiravo, ar atėjau į koplyčią pasimelsti. Pasakiau, kad ne, ir jis nieko daugiau netaręs, pakvietė vidun ir pasiūlė sriubos. Sriubos atsisakiau, bet paprašiau arbatos ir prisipažinau, kad rašau straipsnį apie benamius lietuvius – gal jie čia užsuka pavalgyti ir sušilti? Vienuolis atsakė, kad jie neklausinėja, iš kur žmonės yra atvykę, nebent vėliau bendraujant išaiškėja. Bet lietuvių, jis pažadėjo, tikrai sutiksiu.

Sulaukusi savo puoduko arbatos įsitaisiau prie vieno iš kelių didelių stalų, laisvai galinčio talpinti dešimt ar net dvylika valgytojų. Greit susipažinau su greta sėdėjusiu vidutinio amžiaus vyriškiu, kuris, sužinojęs, kad esu lietuvė, tuoj pat įsileido pasakoti, kad jis nakvoja viename kambary su keliais mano tautiečiais netoliese esančioje prieglaudoje. Vietinis anglas, vardu Kenas, nors pats pusantrų metų benamis ir bedarbis, buvo linkęs užjausti pastogės netekusius lietuvius, lenkus ir kitus imigrantus iš Rytų Europos. „Kartais aš jiems patariu dėl pašalpų, bet daugelis nėra legaliai dirbę, arba neturi dokumentų ir pašalpų negauna. Jie puikūs žmonės ir aš suprantu, ką jiems teko patirti, labai dėl jų skaudu. Atvažiavo dirbti, buvo apgauti arba darbo neteko, pinigai pasibaigė, šaltis, artimųjų nėra, kur dėtis.“

Kitapus stalo sėdėjo ir tyliai savo rūpesčiais dalijosi trys pagyvenę suvargusių veidų lenkai. Atokiau nugirdau lietuvišką šneką – atsiprašiau naujojo pažįstamo ir prisijungiau prie savo tautiečių. Jie buvo draugiški, nors apie save kalbėti nebuvo linkę, mieliau pasakojo apie kitus benamius, kuriuos jie pažįsta ir bendrauja. Dauguma jų gyvena „skvotuose“, apie kuriuos sužino vieni iš kitų, lygiai taip pat vieni iš kitų sužino, kur galima gauti nemokamai maisto, drabužių ar patalynės. Grįžti į Lietuvą neplanuoja – vieni dėl savo kriminalinės praeities, kiti dėl to, kad Lietuvoje nieko geresnio neras, bus tik blogiau. „Čia yra skvotai, bent stogą virš galvos turim, o Lietuvoj tokių dalykų nėr“, – kalbėjo vienas, iš išvaizdos sprendžiant, gyvenimo gerokai mėtytas ir vėtytas vyrukas, šiuo metu gyvenantis „skvote“ su dar trimis iš kalėjimo neseniai išleistais lietuviais.

Lėkštė sriubos pas vienuolius
Vienuolijai St. Fidelis Friary vadovaujantis Tėvas Emanuelis patvirtino, kad didžioji dalis žmonių, ateinančių į vienuolyną pavalgyti nemokamos sriubos, yra iš Rytų Europos.
...

Apie benamių lietuvių gyvenimą, padedančias jiems organizacijas ir galimybes grįžti į įprastą gyvenimą – šio penktadienio (sausio 28 d.) laikraštyje „infoZONA“.

Taip pat šiame numeryje:

– Lietuvos vardan – siaubo filmo vertos akimirkos Sibire.
(„Misija Sibiras“: Anglijos lietuvių vargai ir prasmingi atradimai tremtinių žemėje).

– Patarimai tiems, kurie brangina draugystę ir siekia palaikyti ryšius su užsienyje gyvenančiais draugais.

– Kelionė į Tenerifę: amžinos vasaros šalyje lietuviai stebėjosi ir delfinais, ir tarakonais
(įspūdžiai ir patarimai nebesulaukiantiems vasaros).

– Sportas: Už sveikinimą mamai – geltona kortelė ir 2 000 eurų bauda.

– Kaip teisingai valgyti vaisius?

– Įdomiausių renginių Londone anonsai.

– Asmeniniai ir komerciniai skelbimai.

Savaitraštį "infoZONA" galite įsigyti lietuviško maisto parduotuvėse Londone ir kituose miestuose bei kai kuriuose "Asda", "Tesco" ir kituose didžiuosiuose prekybos centruose Londone. Laikraštį taip pat galite užsisakyti paskambinę į redakciją telefonu: +44 (0) 1708 454063