Retkarčiais Nickas Heilmannas susimąstydavo, ar bent vienas žmogus, gyvenantis tame pačiame mieste kaip jis, galvoja taip, kaip jis. Praėjusių metų rugpjūtį, Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento rinkimų procese likus varžytis dviem kandidatams, iš kurių nė vienas nebuvo jam priimtinas, N. Heilmannas su šeima nusprendė palikti savo namus Indianos valstijoje (JAV) ir išvykti gyventi į Kanadą, Viktoriją.

Kai apie šiuos savo planus Nickas papasakojo draugams ir artimiesiems, daugelis jų suabejojo, ar vyras iš tiesų ryšis palikti savo šalį. Situacijas, kai dėl gimtojoje šalyje susiklosčiusios politinės padėties žmonės pasirenka gyvenimą svetur, portale bbc.com aptaria apžvalgininkas Ericas Bartonas.

Keltis gyventi svetur N. Heilmannui nebuvo sunku nei fiziškai, nei emociškai. Nors kompiuterinių žaidimų kūrimu besiverčianti įmonė „Kixeye Inc.“, kurioje jis dirba, yra įsikūrusi San Fransiske (JAV), gyvendamas Kanadoje vyriausiojo žaidimų inžinieriaus pareigas einantis vyras dirba iš namų. Pasak N. Heilmanno, netrukus jam namais tapsianti Britų Kolumbija labiau atitinka kairiajai politinei krypčiai artimus jo idealus.

Dauguma mano, kad geriausia gyventi liberaliose šalyse

Tai, kad nuolat atsiranda žmonių, pasirenkančių išvykti gyventi į jų pasaulėžiūrą ar gyvenimo būdą geriau atitinkančią šalį, nėra jokia naujiena. Tiesiog dabar, telekomunikacijų amžiuje, tai daryti kur kas paprasčiau nei anksčiau, įsitikinęs straipsnio autorius.

Kaip nurodo tarptautinių perkraustymų paieškos ir pagalbos platformos „Movehub“ viešųjų ryšių atstovė Grace Garland, britams nusprendus trauktis iš Europos Sąjungos, o amerikiečiams į prezidentus išsirinkus Donaldą Trumpą, galimybę laimės ieškoti svetur ėmėsi svarstyti gerokai daugiau žmonių.

„Movehub“ duomenimis, netrukus po šių reikšmingų politinių permainų labai smarkiai išaugo iš Jungtinės Karalystės ir JAV norinčių išvykti žmonių skaičius. Net dešimt kartų padaugėjo vartotojų, besidominčių, kaip tapti Europos Sąjungos piliečiais, ir net penkiasdešimt kartų padaugėjo tų, kurie domisi persikėlimu iš kelių JAV valstijų – visų pirma Virdžinijos, Floridos ir Naujojo Džersio – į Kanadą.

Pasak bendrovės atstovės, vis daugiau žmonių pageidauja, kad su jais susisiektų perkraustymo įmonės, o tai savo ruožtu reiškia, kad nuolat daugėja ne tik svarstančių, bet ir ketinančių išvykti arba persikraustyti gyventojų. Pavyzdžiui, po D. Trumpo inauguracijos bendrovė „Movehub“ užfiksavo 36 proc. daugiau užklausų dėl išvykimo iš JAV.

„Movehub“ teigimu, dauguma žmonių norėtų išsikelti į tas šalis, kuriose laikomasi liberalesnės arba pažangesnės politikos. Reaguodama į šį vartotojų interesą, bendrovė net parengė žemėlapį, kuriame galima matyti, kurios šalys yra pačios liberaliausios. Tarp tokių – Islandija, Suomija, Švedija, Norvegija ir Naujoji Zelandija.

Svarbu tinkamai įvertinti savo situaciją ir apsispręsti

Kol Jungtinė Karalystė vis dar Europos Sąjungos sudėtyje, nemažai britų galvoja išvykti iš šalies – iš dalies dėl to, kad jie jaučiasi esantys europiečiai, ne vien britai. Britanijoje gimusi Clare Fenwick visada laikė save Europos piliete, taigi praėjusių metų rudenį ji išvyko iš Londono, nuogąstaudama, kad, likusi namuose, vėliau negalės laisvai keliauti po žemyną. Dabar moteris Nyderlandų Leideno universitete studijuoja Europos migraciją.

„Svarbiausia ne tai, ar gyvenu tarp panašiai mąstančių žmonių, o tai, ar gyvenu šalyje, kurioje gyvenantiems žmonėms svarbu būti solidariems, – teigia moteris. – Jei žmonėms iš tiesų nepatinka jų šalies pasirinkta politinė kryptis, jiems derėtų pagalvoti apie persikėlimą svetur.“

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad kraustytis iš vienos šalies į kitą žmones skatina visų pirma skirtingas įvairių šalių politinis klimatas. Tačiau, pasak Berlyne įsikūrusios Europos vadybos ir technologijos mokyklos profesoriaus Joe Peppardo, šią pastaruoju metu įsivyravusią tendenciją ne ką mažiau, o gal ir dar labiau negu politiniai sumetimai lemia priežastys, susijusios su technologijomis. Prieš dešimtį metų kraustymasis iš vienos šalies į kitą dėl asmeninių arba politinių motyvų paprastai reiškė ir naujo darbo paieškas.

GlobalWorkplaceAnalytics.com duomenimis, nuo 2005 m. iš namų dirbančių asmenų skaičius išaugo daugiau kaip dvigubai. Į amerikiečių verslo žurnalo „Fortune“ kasmet sudaromą stambiausių JAV įmonių sąrašą „Fortune 1000“ patenkančių įmonių darbuotojai vidutiniškai pusę darbo laiko praleidžia ne už darbo stalo. Šiuo metu visame pasaulyje daugėja įmonių, kurių darbuotojai dirba nuotoliniu būdu.

Politika gali tapti ir kliūtimi

Kaip pastebi straipsnio autorius E. Bartonas, vieni žmonės kraustosi į svečias šalis manydami, kad jiems ten bus geriau, kiti – priešingai – atsisako pasiūlymų dirbti svetur, nes jiems geriau namuose.

Londone įsikūrusios sutarčių tvarkymo bendrovės „6CATS“ valdančioji direktorė Michelle Reilly teigia, kad šis reiškinys tampa vis dažnesnis. Jos vadovaujama bendrovė nemažą dalį verslo vykdo Artimuosiuose Rytuose. Pasak jos, su tokio pobūdžio abejonėmis dažniausiai susiduria JAV darbuotojai, gavę pasiūlymą persikelti dirbti į tokias šalis kaip Jungtiniai Arabų Emyratai ar Saudo Arabija.

Kai kurie į šias šalis kviečiami dirbti specialistai teigia nerimaujantys dėl to, kad po Amerikos bandymų neįsileisti atvykėlių iš septynių musulmoniškų šalių į juos minėtose arabų šalyse gali būti žvelgiama su dideliu nepasitikėjimu.

Pastaruoju metu būtent dėl šios priežasties nemažai darbo pasiūlymų yra atmetama. Kaip nurodo M. Reilly, daugelis tų, kurie priima tokio pobūdžio darbo pasiūlymus, paprastai yra patyrę ekspatriantai, svečiose šalyse praleidę nemažą dalį gyvenimo.

„Jau seniai priimta, kad žmonės keliauja po pasaulį be sienų, ieškodami naujų darbų, tačiau dabar, panašu, tam atsiranda kliūčių, – sako M. Reilly. – Mes matome, kad labai pasikeitė žmonių motyvacija, susijusi su persikėlimu gyventi į naujas šalis.“

Tačiau, tikina apžvalgininkas, iš tikrųjų dauguma migrantų, persikėlusių iš vienos šalies į kitą, sutinkami visiškai palankiai. Pavyzdžiui, neseniai atlikto bendrovės „Pew Research Center“ tyrimo duomenimis, dauguma žmonių visame pasaulyje palankiai vertina galimybę imigrantams tapti jų šalių piliečiais. Daugumos šalių gyventojai mano, kad imigrantai galėtų įgyti pilietybę ir pritapti naujojoje šalyje, visai kaip joje gimusieji.