Jūratę taip nuskriaudė 2008 metais prasidėjusi finansų krizė, kad ilgus metus ji apie nieką daugiau nesvajojo, tik apie bankrotą. Didžiulės skolos ją nuvijo į Angliją, kur teko dirbti juodus darbus, kad tik išsilaikytų.

Jūratė nuo vaikystės svajojo apie gražius, skoningai įrengtus namus. Nors neturėjo nei pinigų, nei vyro, su kuriuo galėtų pasidalinti finansinę naštą, ji ryžosi pasiskolinti 300 tūkst. Lt būstui 2007 metais. Didžiulė skola bankui moters negąsdino – nerimą kėlė tik labai ilgas, 40 metų, jos grąžinimo laikotarpis.

„Prisipažinsiu, neskaičiau tada, kas ten tomis smulkiomis raidelėmis parašyta, 20 puslapių perskaityti reikėjo padidinamojo stiklo, taigi su didelėmis ambicijoms ir tikėjimu šviesia ateitimi, pasirašiau sutartį. Aš kaip ant sparnų, štai viskas – galiu rinktis kokį noriu būstą, svajonė jau ranka pasiekiama“, – pasakojo Jūratė.

Moteris išsirinko butą netoli tėvų namų, su daugiau kambarių, kad susilaukus vaikų nereikėtų keltis į kitą būstą.

„Mažytė smulkmena – pas notarą patvirtinti pirkimą–pardavimą patenku 13 dieną ir penktadienį, bet aš veju blogas mintis ir tikiu, kad viskas bus gerai“, – pasakojo Jūratė.

Kurį laiką viskas ir sekėsi gerai – po savaitės ji sutiko vyrą ir po metų atšoko vestuves.

„Gyvenimas davė viską, ko aš dar galėjau norėti“, – Jūratė su vyru tada pradėjo verslą, todėl ir jų finansinė padėtis buvo gera.

„Įmokos bankui nespaudė. Kas pusmetį vis gaudavau žinią iš savo bankininkės, kad įmoka šį pusmetį pakilo keliais šimtais litų, bet ji sakydavo, kad nesijaudintume, nes kitą pusmetį ji gali ir sumažėti“, – sakė Jūratė.

Per trejus metus įmoka bankui padvigubėjo – moteris atiduodavo visą savo atlyginimą ir tekdavo dar kitą tiek pridėti, kad sumokėtų mėnesinę įmoką bankui. O tuo metu Jūratė ruošėsi motinystei, kurios džiaugsmus vis labiau nustelbdavo prasidėjusios finansinės bėdos.

Jūratė prašė atidėti mokėjimus, nes su vaiku ant rankų nebegalėjo imtis papildomos veiklos, o motinystės pašalpą gaudavo tik iš pagrindinės darbovietės. Negana to, prasidėjo krizė.

„Tą pajutome ir savo versle – užsakymų mažėjo, o mokėti už viską reikėjo. Vėl iškildavo tas optimizmas, kad čia tik laikina, viskas susitvarkys, bet kai verslas nebejudėjo, o motinystės išmokos nepakakdavo net bankui sumokėti, supratau, kad reikia kažką daryti“, – sakė Jūratė.

Pradėjo svajoti apie bankrotą

Jūratė su vyru nusprendė parduoti butą ir atiduoti pinigus bankui. Šeima nusprendė vėl gyventi nuomojamame bute, tačiau jų nuosavo buto paieškos buvo bevaisės – butą jie pardavinėjo brangiai, o tuo metu sprogo nekilnojamojo turto kainų burbulas.

„Vėl ėjau į banką prašyti, kad leistų parduoti pigiau, bet atsakymas buvo kategoriškas „ne“, – pasakojo Jūratė.

Susilaukusi vaiko, ji nusispjovė į įmokas bankui ir komunalinius mokesčius – juk vaikas yra svarbiausias.

„Kai tampi mama, pasaulis pradeda sukasi tik apie vaiką, jam norisi sukurti rojų žemėje ir visas išlaidas, kurios susijusios su vaiku, dengi, nežiūrėdama į tai, ar sumokėsi paskolas ir komunalinius mokesčius“, – pasakojo Jūratė.

Jos motinystės išmokų negalėjo pasisavinti antstoliai, tačiau tai ilgiausiai galėjo tęstis iki vaikui sulaukiant 3 metų. Į darbą grįžti moteris negalėjo, nes bijojo, kad antstolis atims daugiau nei pusę atlyginimo, o už likutį išgyventi nebus įmanoma.

„Nekilnojamojo turto kainos nukrito 50 procentų, tai iš mano sumokėtų 300 tūkst. Lt liko tik 150 tūkst. Bankas niekada neleis buto parduoti. Skaudi realybė, pasijutau banko įkaite, negalėjau su tuo susitaikyti“, – pasakojo Jūratė.

Todėl ji pradėjo mąstyti apie fizinio asmens bankrotą, kuris tuo metu Lietuvoje dar nebuvo įteisintas.

Taigi Jūratė nusekė paskui vyrą į Angliją.

Svajonė išsipildė Anglijoje

„Nuolatinis stresas, noras grįžti namo, palikti ten artimieji – psichologinė žmogaus būsena pirmus metus yra siaubinga. Nuolatinė drėgmė Anglijoje, blogi orai nuotaikos nepridėdavo. Dingti nebuvo kur, kelio atgal į Lietuvą nemačiau. Reikėjo būti ten, savo tikslą žinojau ir neįvykdžiusi jo grįžti atgal nenorėjau“, – apie gyvenimą Anglijoje pasakojo Jūratė.

Dukrai suėjo dveji metai, moteris pradėjo dirbti žemės ūkio darbus, gamyklose.

„Iš biuro peršokau į kitą lygį, viskas buvo nesvarbu, tikėjau geresne ateitimi ir tuo, kad viskas bus gerai“, – sakė ji.

Apšilusi Anglijoje kojas, moteris nusprendė paprašyti fizinio asmens bankroto. Advokatui pinigų neturėjo, todėl 2012 metais savarankiškai kreipėsi į teismą.

„Su darbiniais rūbais (nes po to tiesiai į darbą) priduodu dokumentus teismo sekretorei, sumoku pinigus ir laukiu, kada man paskirs teismo dieną. Ji maloniai man praneša, kad aš galiu kilti į antrą aukštą pas teisėją. Aš pasisuku koridoriumi ir einu į teismo salę, taip įvyko mano bankrotas, labai greitai ir labai paprastai. Vėliau buvo vienas susitikimas su bankroto administratoriumi, mano skolų aptarimas, žmoniškas požiūris į mane ištikusią nelaimę“, – pasakojo Jūratė.

Nuo tos dienos praėjo pora metų, o prieš kelias dienas Jūratė nuėjo į banką Lietuvoje: „Išgirdau, kad mano sąskaita atblokuota, joje minuso nebėra, banko darbuotoja maloniai mane priima, atidaro man naują sąskaitą. Pasiimu savo mergytę už rankos, išeinu iš banko ir taip gera, kai tiek ilgai laukta svajonė virsta realybe.“

Lietuvoje fizinių asmenų bankrotas buvo įteisintas 2012 metų gegužę.

Įmonių bankroto valdymo departamento duomenimis, nuo tada iki šių metų kovo pabaigos bankroto bylos yra iškeltos 551 Lietuvos piliečiui.

Žmogaus bankroto atveju yra likviduojamas visas skolininko turtas – jis parduodamas, o gautos lėšos yra paskirstomos kreditoriams. Tokiu būdu žmonės yra išlaisvinami nuo beviltiškų skolų, atkuriamas jų mokumas.