„Praėjusį ketvirtadienį man pirmą kartą batus valė kitas žmogus. Aš sėdėjau ant kėdės prie Šv. Mary-le-Bow bažnyčios ir vyras prie mano kojų kruopščiai šveitė batus su tepalu ir šepečiais“, – „Financial Times“ rašo Lucy Kellaway.

Ji pasakoja, kad niekada anksčiau nesusimąstė apie tai, kad batus valytis galėtų ne pati.

„Purvinų batų aš nepastebiu, o kai pastebiu, nusivalau juos pati. Be to, idėja, kad kas nors tūpčioja man prie kojų, atrodo nemaloni“, – rašo ji.

Moteris pasakoja, kad jai teko dirbti Volstrite praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje. Ji atsimena vyrus, sėdinčius ant aukštų kėdžių, skaitančius laikraščius, kol kiti vyrai su purvinomis prijuostėmis triūsia prie jų batų.

„Mano liberalusis Šiaurės Londonas raukosi nuo tokių vaizdų“, – rašo L.Kellaway.

Tačiau neseniai jos bendradarbis pasakojo, kad pasinaudojo tokia paslauga, o vyras, kuris valė batus, jam pasirodė kaip laimingiausias pasaulio žmogus. Todėl ir L.Kellaway nusprendė jį aplankyti.

„Kiek anksčiau tą savaitę aš vakarieniavau su moterimi, kuri dirba dideliame banke. Paklausiau, ar jai patinka būti bankininke ir sulaukiau liūdesio kupino atsakymo. Visi, planuojantys būti finansininkais, yra pamišę, atviravo ji“, – pasakojo L.Kellaway.

Bankininkė pasakojo, kad įvairios taisyklės gyvenimą daro nepakeliamą. Be to, kiekvienas bankas turi savo politiką, yra būtinybė kuo nors puikuotis, darbe daug seksizmo, biurokratijos ir vienas kito dangstymo.

Bankininkė taip dirbo 20 metų ir užsidirbo pakankamai, kad jai daugiau niekada gyvenime nereikėtų dirbti. Ji pasakojo, kad diena, kai ji įteikė prašymą dėl atleidimo iš darbo, buvo viena laimingiausių jos gyvenime.

Maždaug tuo pačiu metu, kai ji pradėjo dirbti banke, jaunas prancūzas visai netoliese moters darbovietės taip pat rado savo vietą – pradėjo šveisti batus. Ir taip jis daro jau 20 metų – pasirodo kasdien apie pusę dvylikos, pastato žalią lietsargį ir laukia pietų pertraukos, kada pro šalį eis minios žmonių.

„Batų valymas yra darbas, kurį dirba vaikai Mumbajuje, kai jie netenka tėvo ir yra priversti kažko imtis, kad nealktų. Tai net blogiau nei kaminų valymas, nes valant batus reikia tūpčioti prie svetimų kojų. Tačiau Marcas, Londono batų valytojas, man papasakojo visai kitokią istoriją“, – rašo L.Kellaway.

Marcas į Londoną atvyko dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Jis tikėjosi dirbti žiniasklaidoje. Bet įmonė, kurioje jis atliko praktiką, jam nieko nemokėjo, taigi jis užsidirbdavo valydamas batus. Marcui jo praktikos įmonė pasirodė nenuoširdi, nešvari, ir jis daug labiau džiaugdavosi valydamas batus.

„Aš paklausiau, kas konkrečiai jam taip patinka, kai jis valo batus. Jis atsakė, kad jis neturi būti protingas, gali būti tiek kvailas, kiek tik širdis geidžia, jam nereikia niekam padaryti įspūdžio“, – rašo moteris.

Ši paprasta batų valytojo mintis L.Kellaway pasirodė geniali. Ji rašo, kad visą gyvenimą tik ir stengėsi padaryti kam nors įspūdį, o tai ją labai išvargino.

„Dar blogiau nei apsimestinis protingumas yra faktas, kad kiti apsimetinėja kur kas efektyviau“, – rašo ji.

Be to, pats darbas, pasak moters, turi pranašumų – jau po kelių minučių purvini batai blizga, ir tai yra darbo rezultatas. Panašiai jaučiasi ir žurnalistai, nes, parašę straipsnį ar parengę reportažą, mato savo darbo rezultatą, tuo metu bankininkai dirba kitaip.

„Ir bene svarbiausias dalykas yra tas, kad batų valymas, priešingai nei bankų paslaugos, vartotojams suteikia malonumą“, – rašo L.Kellaway.

Be to, Marcas už vieną nuvalytą batų porą gauna 4,5 svaro. Tai reiškia, kad per valandą uždirba apie 30 svarų.