Kas rytą vos pabudusi Roberta Dromantė skuba į vietinę ligoninę. Ji – tarpininkė tarp gydytojų ir pacientų, padedanti narplioti emigravusių lietuvių sveikatos bėdas.

Piterbore gyvenanti R. Dromantė jau kone septynerius metus dirba vertėja, 5 iš jų susikalbėti padeda ligoninėje atsidūrusiems.

DELFI ji papasakojo apie priežastis, dėl kurių iš svetur gyvenančių lietuvių atimami vaikai, atskleidė, kodėl gydytojai Anglijoje kone visus negalavimus gydo „Paracetamoliu“ ir įvardijo ligas, būdingas emigrantams.

Pasirodo, garsėjame kaip tuberkuliozės ir hepatito C nešiotojai. Už širdies griebia ir istorijos, kai tenka padėti nėštumą nutraukti pasiryžusioms lietuvėms – jų ašaros atmintyje išlieka ilgam.

Alga Lietuvoje buvo juokinga

Į Angliją pati R. Dromantė atvyko dar prieš 9 metus, būdama 24-erių. Kaune ji įgijo menotyrininkės specialybę, tačiau dar studijuodama tikino supratusi, kad ši veikla – ne jai, tad pastaraisiais metais dirbo drabužių parduotuvėje.

„Maniau, kad perspektyvų man nėra, nes nebuvau nei geriausia studentė, nei su ta veikla save siejau. Tuomet dirbau drabužių parduotuvėje, gyvenau su mama, viskas tarsi ir gerai, tačiau alga bendrai žvelgiant buvo juokinga. Jei būtų reikėję save išsilaikyti, neįsivaizduoju, kaip.

Todėl galiausiai sumąsčiau išvykti pas draugę. Daug kartų buvau buvusi Anglijoje studijų metu, vasaromis vykdavau užsidirbti pinigų, kažkaip jaučiausi čia visai sava. Pagalvojau, dabar pabandysiu Piterborą“, – pasakojo pašnekovė.

Ji – protestantė, tad sprendžiant, į kurį miestą vykti, svarbu buvo ir tai, kad jame būtų bažnyčia. Kadangi šį kriterijų Piterboras taip pat atitiko, ilgai nelaukusi R. Dromantė susikrovė daiktus ir paliko Lietuvą.

Dirbdavo po 18 valandų 6 dienas per savaitę

Tiesa, jos istorija – gana netradicinė. Kitaip nei dauguma lietuvių angliškai jau tuomet gerai kalbėjusi mergina įsidarbino ne fabrike, o įdarbinimo agentūroje.

„Čia jos – labai populiarios, nes daugelis atvažiuojančių nemoka anglų kalbos, bet nori dirbti. Turbūt apie 80 proc. besikreipiančių dar tada buvo lietuviai. Jei kalbi angliškai, pats gali rinktis, kur dirbti, tačiau agentūroje mes visus kreipdavome į fabrikus“, – prisiminė R. Dromantė.

Nors biuro darbuotojos kėdę neretas pavadintų šilta darbo vieta, pašnekovės patirtis tikrai nėra tik teigiama. Pavyzdžiui, sezono metu – prieš šventes ir pavasarį, kai pradeda rodytis pirmosios daržovės, dirbti tekdavo po 18 valandų per dieną, 6 dienas per savaitę.

„Nenori, tai eik tada pro duris“, – su kokiu psichologiniu teroru tekdavo susidurti, pasakojo ji.

Neuždirbdavo nė 5 svarų per savaitę: fabrike buvo geriau nei biure

Maža to, pakistanietis įmonės savininkas mokėdavo fiksuotą atlyginimą, tad per savaitę, nepriklausomai nuo išdirbtų valandų skaičiaus, R. Dromantė gaudavo 300 svarų (346 eurų) atlygį. Taigi kartais per valandą ji neuždirbdavo nė 5 svarų (5,8 eurų), kai minimalus atlyginimas Anglijoje – 7,20 svaro (8,3 euro).

„Būdavo dienų, kai grįždavai namo nusiprausti ir atgal į darbą. Tuomet net ir nemiegodavome. Kai esi jaunas, neturi šeimos ir vaikų, tai atrodo tarsi ne darbas, bet ir kaip atrakcija, nuotykis. Be to, įsisuki į tą srautą, esi jo dalis, tik dabar imu suprasti, kad ten tiesiog buvo išnaudojami žmonės“, – kodėl kentė tokias darbo sąlygas, aiškino mergina.

Agentūroje, kurioje dirbo ir dar 4 lietuviai, keli lenkai ir slovakai, ji praleido kone dvejus metus.

„Atrodo, dabar tu išeisi, negausi darbo, būsi nesaugus, dar kiek paplaunamos ir darbdavių buvo smegenys: „Na, jūs, vargšai lietuviai, kur dabar eisit?“. Tie žmonės buvo tokie, kad nesvarbu, kas esi, kaip jautiesi, svarbu, kad neštum pinigus. Po maždaug dvejų metu susipažinau su būsimu savo vyru, kuris dirbo prižiūrėtoju fabrike. Jis mane paskatino stoti į profsąjungą. Pats dirbo fiksuotas darbo valandas, tvarkingai. Atrodo, paradoksalu, kad fabrike sąlygos geresnės, todėl galiausiai tarp manęs ir darbdavio kilo konfliktas, vyko tyrimas, išėjau. Girdėjau, dabar tas pakistanietis dabar jau emigravęs, jo ieško teisėsauga“, – prisiminė R. Dromantė.

Tapo laisvai samdoma vertėja

Nors teko susidurti su tokia nemalonia patirtimi, grįžti į Lietuvą visam laikui pašnekovė tikino nesvarsčiusi. Tiesa, paklausta – kodėl, net pati sutriko – tuomet dažnai vykdavo aplankyti draugų ir šeimos, o kas kartą grįžusi verkdavo, kaip nori atgal.

„Matyt, taip buvo suplanuota“, – pasvarstymus užbaigia ji.

Galiausiai, panašu, tai išėjo į gera. Iš buvusio bendradarbio slovako, įsidarbinusio vertėju, ji išgirdo, kad ieškoma ir lietuvių kalbos specialistė. Įveikusi visus keliamus reikalavimus ji tapo laisvai samdoma vertėja.

„Tai labai įdomus darbas, nes dirbi visose srityse – nuo socialinių klausimų iki atvejų Vyriausybėje“, – tikino R. Dromantė.

Vaikus atima, nes prie jų girtauja – ir ne tik

Būtent situacijos, kai tekdavo dirbti su soc. specialistų stebimomis šeimomis, jai įsiminė labiausiai.

„Dažnai tekdavo vertėjauti socialinės rūpybos srityje, kai iš lietuvių buvo atimami vaikai. Vėliau organizuojami ir tėvų susitikimai su vaikais, kuriuos stebi ir viską užsirašinėjanti socialinė darbuotoja, tad turi išversti, ką jie kalba“, – šiek tiek su savo darbu supažindino ji.

Paklausta, ar nebūdavo atvejų, kai jausdavo, kad galbūt jos žiniomis nepasitikima, manoma, kad ji bando gelbėti bėdoje patekusius lietuvius, R. Dromantė tikino, kad jei atstovauji oficialiai firmai, anglai neturi visiškai jokių abejonių dėl tavo sugebėjimų.

„Čia visai kitokia vaikų auklėjimo kultūra. Mūsų tautiečiai įpratę prie vaikų ir taurelę išlenkti, ir ne tik – visokių scenų jiems tenka matyti. Tačiau Anglijoje tai nėra priimtina. Jei sužino, kad panašūs dalykai vyksta, socialinė rūpyba iš karto įsikiša“, – įspėjo ji.

Greičiausiai dėl smurto pamelavo, bet buvo atskirta nuo mamos

Kiek neįprasta lietuviams gali atrodyti ir tai, kad Anglijoje laikomasi požiūrio, kad jei vaikas kažkuo pasiskundė, tai jau problema.

„Man teko susidurti su atveju, kai šeimoje augo labai savo broliui pavydinti mergaitė. Manau, ji tyčia meluodavo apie mamos elgesį – buvo kandi, labai nepaklusni, artėjanti prie paauglystės. Ji pasakė, kad mama ją muša. Aš asmeniškai netikiu, kad taip buvo. Galbūt mama jai tiesiog pliaukštelėjo nesusitvarkiusi. Augo jie jau be tėvo, jis buvo atskirtas nuo šeimos dėl alkoholio problemų. Galiausiai vaikai vėl buvo atimti iš mamos“, – kiek svarbus gali būti vaiko žodis, pabrėžė R. Dromantė.

Paklausta, ar visada Anglijoje patikima tik vaiko žodžiu, ji patikino, kad viskas priklauso nuo konkrečios situacijos. Tiesa, tokia praktika toli gražu nereiškia, kad vaikai tėvus gali išgelbėti nuo bausmių dėl netinkamo elgesio.

„Buvo ir atvejis, kai vykau kartu su socialine darbuotoja pas šeimą, kurioje augo 4 vaikai. Mama išėjo į parduotuvę, paliko juos namie, didžiausiam – 12, mažiausiam – 2 mėnesiai. Galima suprasti, kad su jais visais išeiti jai sunku, gal ten ji užtruko vos 5-10 minučių, bet, aišku, nesaugu. Socialinė darbuotoja beldžiasi į namus, mato judančius vaikų šešėlius“, – įsivaizduoti situaciją ragino ji.

Parūkyti „žolės“ – kaip išgerti alaus

Skaudžiausia R. Dromantei, pripažino, matyti vaikus, kurių tėvai kenčia nuo priklausomybių.

„Vieną kartą buvo situacija, kai mergaitė turėjo prižiūrėti savo mažą berniuką, nes tėvas gėrė“, – pasakojimu dalijosi pašnekovė.

Jos teigimu, kai kurie lietuviai nuo alkoholio priklausomi tiek, kad laiko tai net laisvalaikio praleidimo būdu – nemato tame nieko blogo.

„Žolės“ parūkyti čia praktiškai taip normalu, kaip alaus išgerti, nors tai net nėra legalu. Alkoholis pigus, prieinamas labai lengvai“, – sakė ji.

Kodėl visas ligas gydo „Paracetamoliu“?

Nors laisvai samdomos vertėjos darbas R. Dromantei patiko, ji ėmė lauktis vaikelio, tad išėjo motinystės atostogų. Jų pabaigoje pašnekovė sulaukė pasiūlymo dirbti ligoninėje ir jau maždaug 5 metus kasdien dirba būtent čia.

„Anglijoje veikia sistema, kad bet kokiu klausimu turi kreiptis į savo bendrosios praktikos gydytoją, vadinamą tiesiog GP (general practitioner angl.). Jis nusprendžia, ar tu sergi, ar esi sveikas, ir paskui tave siunčia pas specialistą arba namo. Labai daug yra pasipiktinusių žmonių, nes dažniausiai siunčia namo su „Paracetamoliu“, – šyptelėjo pašnekovė.

Nors dėl to Anglijos medikus per dantį neretai patraukia ir lietuviai, R. Dromantė siūlė pažvelgti į situaciją iš kitos pusės.

„Staiga Angliją užpuolė emigrantų banga ir visi eina pas gydytojus. Jie pacientus mato pirmą kartą, neturi istorijos, nieko apie juos nežino. Kartais skundžiamasi tokiais dalykais, kad gydytojas net neįsivaizduoja, ką daryti, nežino, ar taip tikrai buvo. Tyrimus atlikti kiekvienam kainuoja labai brangiai, žmonės nori pačių plačiausių ir kuo greičiau. Todėl tas gydytojas tiesiog siūlo patį nekalčiausią vaistą – „Paracetamolį“. Labiau ne tam, kad pagydytų, bet kad patikrintų, ar jam sakoma tiesa. Tas, kuriam blogai, grįš, tačiau reikia skirti laiko, turėti užsispyrimo“, – Anglijos medikų strategiją atskleidė ji.

Lietuviai pasižymi 2 ligomis

Pasak R. Dromantės, jei nori patekti pas bet kurios srities specialistą, laukti neretai trunka apie 3 mėnesius. Skubūs siuntimai išrašomi tik išskirtiniais atvejais.

„Daug visokių ligų tarp emigrantų pilna, tačiau aš pastebėjau, kad daugiausiai atvejų tarp lietuvių – dėl tuberkuliozės ir hepatito C. Šios ligos gydomos ilgai, su pacientais pakankamai daug bendraujame“, – prasitarė ji.

Paklausta, gal pavyksta įžvelgti, kodėl tarp lietuvių plinta būtent šios neretai skurdžios visuomenės atspindžiu laikomos ligos, R. Dromantė sutiko, kad tai paprastai nulemia žmonių gyvenimo būdas.

„Tuberkuliozės bakterija neaktyvi tavo organizme gali būti visą gyvenimą, tačiau nuo sunkaus darbo imunitetas nusilpsta, nuovargis, gyvenimo būdas, alkoholis padaro savo. Be to, tai infekcinė užkrečiama liga, o lietuviai neretai nuomojasi ne namus, o kambarius, tad ji sparčiai plinta tarp tų, kurie gyvena kartu – visi jie atsiduria pavojaus zonoje. Du kartus buvo ir atvejai, kai bakterija paplito fabrike, o daugiausia tų, kurie gydėsi, buvo iš Portugalijos ir Lietuvos“, – pastebėjimu dalijosi pašnekovė.

Savo ruožtu hepatitas C – viruso sukeltas kepenų uždegimas, kuris plinta ir per kraują, tad net darant tatuiruotes, ir lytiniu keliu.

„Dėl lytiškai plintančių – faktas, nes visuomenė dabar yra tokia, kad santuokinis gyvenimas nebepopuliarus, laikomasi nuostatos – su kuo noriu, su tuo miegu. Gal ir vienišumas, ta neviltis, šilumos ieškojimas prisideda. Daugiausiai hepatitu C serga vyrai“, – apie priežastis, kurias įvardija užsikrėtę, pasakojo R. Dromantė.

Pateisindamos abortą lieja ašaras

Deja, tenka jai susidurti ir su situacijomis, kai lietuvės atvyksta nutraukti nepageidautinų nėštumų. Anglijoje abortą atlikti legalu, jei su tavo nurodomomis priežastimis šiam veiksmui sutinka gydytojai.

„Procesas trunka kelias dienas ar savaites – esi smulkiai tardoma, priežastys turi būti svarios, turi pasiaiškinti, gydytojai turi su tuo sutikti. Dažniausiai tenka išgirsti: „Esu vieniša mama“, „Jau turiu mažą vaiką“, „Tai nebuvo planuota“, „Aš to žmogaus nepažįstu“, „Nenoriu jam sakyti, nes jis vaiko nenori“, „Aš neišlaikysiu to vaiko“, „Man per sunku“. Aišku, būna daug ašarų, labai gaila“, – pripažino R. Dromantė.

Tiesa, ji tuoj pasidžiaugė bent tuo, kad vis dėlto lietuviai nevengia ir kurti šeimų.

„Man tas skyrius net yra nusibodęs – gydytojai juokauja, kad greitai pati galėsiu apžiūrą atlikti“, – juokėsi pašnekovė.

Daug lenkų serga vėžiu, romai apsimeta esantys protiškai atsilikę

Kartu su R. Dromante ligoninėje dirba dar du vertėjai – iš lenkų ir čekų ir slovakų kalbas mokantis. Įdomu tai, kad jų sutinkamų pacientų ligos kone kardinaliai skiriasi.

„Labai daug lenkų serga vėžiu, tai pastebėjau, tačiau vėžys nėra populiari liga tarp lietuvių. Čekai ir slovakai, kuriems reikia pagalbos dėl kalbos, daugiausiai čia yra romai. 99 proc. mano kolegės klientų yra romai. Mes viso 3 esame labai nustebusios, kad beveik nė vienas jų neserga vėžiu. Labai įdomi tendencija“, – įžvalgomis dalijosi ji.

Tiesa, dėl romų pastebima kita bėda – jie itin suinteresuoti gauti pašalpas, tad neretai ligas bando suvaidinti.

„Dabar, kai gali ištirti kone visas ligas, teko peršokti į kitą lygį – kone visi jie „protiškai atsilikę“. Tu atsisėdi, žiūri į vieną tašką, ir niekas neįrodys, ar blogai tau viskas, ar gerai. Aišku, labai juokinga, bet labai daug tokių yra“, – sakė pastebėjusi R. Dromantė.

Mano esantys didesni ligoniai nei yra

Tuo metu su lietuviais, kurie gudrautų, nes nori gauti išmokų, jai, aiškino, neteko susidurti. Įtaria, taip gali būti dėlto, kad šis procesas – daug kantrybės reikalaujantis. Tai gali užtrukti ir porą metų.

„Buvo atvejis, kai moteris Lietuvoje sirgo vėžiu, o čia atvažiavusi aiškino, kad yra neįgali. Gydytoja sako: „Bet dabar Jūs nebesergate“, o pacientė: „Bet sirgau“. Teko ilgai aiškinti, kad ji yra normalus žmogus, kuris gali dirbti ir užsidirbti“, – pavyzdį prisiminė ji.

Pasak R. Dromantės, jei asmuo vis dėlto yra neįgalus, jam mokamos išmokos tikrai leidžia oriai gyventi. Skiriami ne tik pinigai, bet ir suteikiamas būstas, automobilis, jei asmuo dar gali vairuoti.

Darbas patinka, tačiau svarsto siekti svajonės

Pašnekovė neslėpė, kad padėti žmonėms jai labai patinka, tačiau neretai stebina tai, kad emigrantai nesugeba susikalbėti angliškai.

„Dažniausi mano klientai – ne jaunimas, tačiau nuostabą kelia ir tai, kad dalis jaunimo visiškai nekalba angliškai. Tai labai liūdna. Aišku, yra kelios grupės žmonių – tie, kurie bijo nesuprasti medicininių terminų, kiti supranta, bet negali atsakyti, tačiau daugiausiai vis dėlto tų, kurie nesupranta daugumos, kas jiems sakoma“, – pastebėjo R. Dromantė.

Tiesa, maloniai visuomet esą nuteikia mandagus personalas, profesionalūs gydytojai ir darbe supanti atmosfera.

„Galimybių visuomet yra, bet kol kad negalvoju keisti darbo. Man jis labai patinka. Tik turiu svajonę įkurti lietuvišką teatrą“, – prasitarė su Lietuva savo gyvenimo kol kas nesiejanti R. Dromantė.

Rūta Pukenė