Viena baisiausių rykščių, nuo kurių ateityje teks kentėti šalims ir kartu verslui – demografinės problemos. Lietuvos verslo atstovai ir specialistai jau kuris laikas bando paprotinti politikus, kad reikia imtis priemonių gerinti demografinę padėtį Lietuvoje tol, kol ne vėlu.

Ketvirtadienį Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros agentūros (LNTPA) organizuotoje konferencijoje apie nekilnojamojo turto rinką svečiavęsis danas Curtas Liliegreenas, „The Knowledge Centre for Housing Economics“ projektų vadovas, akcentavo, kad Lietuvos situacija panaši, kaip likusio Vakarų pasaulio, tačiau net sustabdžius didžiausią nukraujavimą lemiančią emigraciją iššūkiai Lietuvos laukia nemaži.

Apžvelgdamas demografines tendencijas Lietuvoje ir likusiame pasaulyje Vilniuje viešėjęs specialistas pabrėžė, kad pirmasis šalies prioritetas turėtų būti emigracijos stabdymas.

„Jei problemos dabar nematote, tai po dešimt ar daugiau metų tikrai pamatysite. Neužtenka laukti, kol šalies BVP vienam gyventojui augs ir taip neva gyventojai nenorės emigruoti. Labai svarbu dėmesį skirti nekvalifikuotai darbo jėgai, nes kalbant apie kvalifikuotus darbuotojus, atlyginimai Vakaruose dar daugybę kartų skiriasi ir juos sulaikyti daug sunkiau“, – kalbėjo danas.

Prisimindamas savo gimtinės pavyzdį C. Liliegreenas pabrėžė, kad sustabdyta emigracija visų demografinių problemų neišspręs:
„Mes (Danijoje – red.) turime teigiamą populiacijos augimą, bet vis vien turime problemų su gyventojų skaičiumi regionuose. Jūs lygiai taip pat turėsite“.

Svečias pabrėžė, kad labiausiai gyventojų senėjimo problemą jaučiančios šalys – Vokietija ir Italija, tačiau ir Lietuva joms lipa ant kulnų.

Kita demografinė tendencija, kuri turės ypač didelę įtaką nekilnojamojo turto rinkai, – daugėja iš vieno asmens sudarytų namų ūkių. Ši tendencija itin ryški didmiesčiuose, o būtent jie ir traukia didžiąją dalį jaunimo.

C. Liliegreenas prognozuoja, kad būtent didmiesčiuose nekilnojamojo turto kainos yra užprogramuotos augti, kai nutolusių regionų ar kaimo vietovėse pasmerktos stagnuoti arba kristi.

Kalbėdamas apie galimybes išsigydyti demografinių bėdų keliamas ligas svečias paminėjo Singapūrą, kuris per kelis dešimtmečius iš trečiojo pasaulio šalies pavirto pasauliniu pavyzdžiu. Pasak jo, tam Lietuva turi būti atvira šalimi, turėti skaidrią visuomenę, lengvą investuotojų atėjimą, stabilumą politiniuose sprendimuose bei didinti netoleranciją šešėlinei ekonomikai.

Grįždamas prie Lietuvos gyventojų skaičiaus regionuose mažėjimo svečias priminė, kad Lietuva – ne vienintelė pasaulyje, susidurianti su šia problema. Kaip Lietuvoje iš regionų jaunimas traukia į užsienį ar šalies didmiesčius, taip ir į Europos Sąjungą galima žiūrėti kaip į vieną valstybę, kur iš regionų traukiama į stipriausius ekonominius centrus (Londonas, Vokietija, Skandinavijos šalys).

„Nordea“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas pripažįsta, kad Lietuvos padėtis nepavydėtina: per 12 metų (nuo įstojimo į Europos Sąjungą) Lietuva sumažėjo 510 tūkst. gyventojų (15 proc.). Net 72 proc. šio populiacijos kritimo yra nulemta tarptautinės migracijos.

Vis dėlto ekonomistas įsitikinęs, kad dar ne per vėlu imtis rimtos politikos demografinei padėčiai lopyti ir mato šiek tiek optimistinių tendencijų.

LNTPA organizuotoje konferencijoje ekspertas bandė paneigti apie Lietuvos demografinę situaciją vyraujančius mitus.

Mitas Nr. 1. Lietuvoje yra mažas gimstamumas

„Tai priklauso nuo to, su kuo lyginsi. Jei lygintume su ES vidurkiu, Lietuvos gimstamumo rodiklis yra didesnis nei ES vidurkis. Situacija buvo prasta 2000–2006 m., bet dabar šis rodiklis geresnis net nei Vokietijos“, – konstatavo ekonomistas.

Ž. Mauricas džiaugėsi, kad pernai Lietuvoje gimė 32 tūkst. kūdikių ir artimiausius penkerius metus jis tikisi ne prastesnių gimstamumo rezultatų, nes dabar tėvais tampa 1986-89 m. gimę gyventojai, kuomet buvo gimstamumo bumas.

Ekonomistas taip pat pastebėjo, kad kalbant apie gimstamumą čia ypač išsiskiria Žemaitijos regionas, kur natūrali gyventojų kaita yra neutrali arba net teigiama (geresnė nei Lietuvos vidurkis).

Mitas Nr. 2. Emigraciją lemia prasta ekonominė situacija Lietuvoje

Bandydamas paneigti šį mitą Ž. Mauricas pastebėjo, kad BVP vienam gyventojui Lietuvoje sudaro 75 proc. ES vidurkio – o tai daugiau nei Lenkijoje, Vengrijoje ir nedaug atsilieka nuo Slovakijos.

„Bet Lietuvos emigracijos rodikliai prastesni nei Latvijos, Estijos, Lenkijos. O Slovėnija, Čekija ir Vengrija išvis neturi šios problemos. Štai Lenkija turi emigracijos problemą, bet sugeba pritraukti daug emigrantų, pavyzdžiui, iš Ukrainos“, – vardijo ekonomistas.

Kalbėdamas apie emigraciją „Nordea“ banko ekonomistas pabrėžė, kad čia sąžinės jausmą turėtų pajusti Lietuvos politikai. Ekonomistas įsitikinęs, kad neprognozuojami sprendimai (naktinė mokesčių reforma, gąsdinimai dėl privalomosios karo tarnybos) paspartina emigraciją.

Ekonomistas atkreipia dėmesį, pernai, kai lietuviai buvo pradėti gąsdinti privalomąja karine tarnyba, buvo galima pastebėti, kaip kovo, balandžio mėnesiais išaugo emigracija: iš viso, vyrų – 66 proc., moterų – tik 8 proc.

„Ne pats sprendimas kelia klausimų, o jo pateikimas visuomenėje, stabilumo nebuvimas. Neturime ilgalaikės Lietuvos vizijos“, – kritikos politikams negailėjo ekonomistas.

Mitas Nr. 3. Lietuvos demografinė situacija yra prasčiausia ES

„Jei pažiūrėtume į Vilnių, sostinė dėl vidinės migracijos sugeba išauginti gyventojų skaičių ir tai tęsiasi jau kelerius metus. Kaunas ir Klaipėda taip pat pritraukia gyventojų dėl vidinės migracijos, o tai leidžia kompensuoti tarptautinę migraciją“, – akcentavo ekonomistas.

Vis dėlto Ž. Mauricas pripažino, kad likusi Lietuva kenčia tiek nuo vidinės, tiek nuo išorinės migracijos.

Nepaisant to, ekonomistas išlieka optimistiškas: Vilniuje 25–39 m. amžiaus gyventojų dalis (26 proc.) yra ne ką mažesnė nei Kopenhagoje ar Stokholme. Šiuo rodikliu sugebame lenkti net Berlyną. O geroji žinia, apie kurią Ž. Mauricas yra kalbėjęs ir anksčiau, Vilnius turi potencialą tapti didžiausiu Baltijos šalių miestų, nes Ryga kol kas jį lenkia tik vyresnio amžiaus žmonių skaičiumi.

Mitas Nr. 4. Nedarbas Lietuvoje mažėja dėl emigracijos

Šiam teiginiui Ž. Mauricas taria griežtą – ne.

Pasak jo, nedarbas mažėja ir dėl naujai sukuriamų darbo vietų ir dėl mažėjančio neaktyvių gyventojų skaičiaus.

Ž. Mauricas pastebėjo, kad ypač gerai kurti darbo vietas sekasi Vilniui, Kaunui ir Klaipėdai. Šie trys miestai pernai sukūrė 85 proc. visų naujų darbo vietų Lietuvoje.

Mitas Nr. 5. Lietuviai neturi lėšų įsigyti nekilnojamojo turto

„Aktyviausių nekilnojamojo turto rinkos dalyvių pajamos nėra žemos“, – pabrėžė ekonomistas.

Anot jo, Lietuva išsiskiria iš Vakarų šalių fenomenu, kad Lietuvoje ganėtinai jauno amžiaus darbuotojai turi gana dideles pajamas.

Pavyzdžiui, 25–34 m. amžiaus grupėje net 58 tūkst. darbuotojų gauna didesnę nei 1000 eurų atlyginimą, kuris leidžia pradėti mąstyti apie nuosavą būstą, kai 45–54 m. amžiaus kategorijoje tokių gyventojų yra 56 tūkst.

Kalbėdamas apibendrintai apie Lietuvos demografinę ateitį ekonomistas siūlė politikams pirmiausia kovoti su emigracijos problema.

Taip pat, jo nuomone, reikia kurti stiprius centrus – Vilnių, o kartu Kauną ir Klaipėdą.

„Turime susigrąžinti išvykusius, o čia esančius skatinti emigruoti ne į užsienį, o į Lietuvos centrus. Taip pat turime stengtis, kad tie žmonės, kurie nori čia atvykti iš užsienio galėtų tai lengvai padaryti, nes dabar jiems sudaromos labai didelės kliūtys“, – moralizavo ekonomistas.

Nerimauja ir pramonė

Jau ne vienerius metus garsiai apie Lietuvos demografines problemas kalbantis Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis teigė, kad šalies problemos dėl gyventojų turės įtakos ne tik nekilnojamojo turto vystytojams, bet ir pramonei.

„Kai darbo vietose bus daugiau vyresnio amžiaus žmonių, jiems reikės specialias darbo vietas kurti. Jau dabar tai matome kitose valstybėse“, – kalbėjo jis.

Akcentuodamas Lietuvos problemas, R. Dargis pabrėžė, kad Vilniaus situacija neatrodo tokia bloga, tačiau „kalbant apie visą Lietuvą, reikia apgailestauti, kad regionai ištuštės ir didelių perspektyvų nesimato“.

„Reikėtų pagalvoti, ar bereikia tiek investuoti į regionus, nes kartais mes per daug investuojama, o nesuprantame, kad vėliau regionai turės kažkaip išlaikyti visą tą infrastruktūrą“, – svarstė konferencijos dalyvis.

R. Dargis taip pat akcentavo, kad Lietuva privalo atsikratyti minties, kad išliks vienos tautos valstybe.

„Tai mitas, kad galime išlikti nepaliesti globalizacijos. Politikai turi galvoti, kokia emigracijos politika turėtume turėti. Protingas pavyzdys – kaimyninė Lenkija. Jie visiškai blaiviai žiūri į atvykėlius. Lenkijoje po nepriklausomybės atkūrimo atvyko daugiau nei 1 mln. ukrainiečių. Vien prasidėjus Rusijos ir Ukrainos konfliktui į Lenkiją atvyko 0,5 mln. ukrainiečių. Nei lenkai nutautėjo, nei ukrainiečiai laksto po šalies miestus įvedinėdami savo tvarką“, – ironizavo konferencijos dalyvis.

Ugnė Karaliūnaitė