Grįžtantiems emigrantams kyla nemažai klausimų – ar galės atgauti pilietybę, kur mokysis jų vaikai? Klausimų kyla ir Lietuvoje esantiems – ar sugrįžus emigrantams liks darbo vietiniams? Tačiau grįžusieji ne tik gali išmokyti mus neduoti kyšių, bet ir kelti ekonomiką. Tuo metu Lietuvių grįžimo į Tėvynę informacijos centro direktorius Žilvinas Bieliauskas sako: „Tik iš vaikiško patriotizmo galime sakyti: „visi grįžkite“.

Ar Lietuva yra pasirengusi priimti sugrįžtančius emigrantus?

Sudėtingas klausimas. Kalbėti apie visus sunku, žiūrint, kurią grupę imsime, iš kurios šalies grįžta ir panašiai. Kitas klausimas, ar Lietuvoje egzistuoja bendravalstybinė politika. Nežiūrint to, kad įkurta Ekonominės migracijos reikalų ir Emigracijos ir išeivijos reikalų komisijos, jos daugiau vedamos gerų norų. Tačiau kad Lietuvoje išvystyta reali ekonominė parama, niekas negali pasakyti. Pavyzdžiui, kaip Izraelyje, kur išvystyta reali emigrantams padedanti grįžti sistema – sugrįžusiems padedama susirasti darbą, gyvenamą vietą ir panašiai. Tuo metu Lietuvoje stinga koordinacijos, galimybių, lėšų ir taip toliau.

Jei grįžtančių emigrantų problemos susijusios su bendromis problemomis, pavyzdžiui, nedarbas, jų negalima vadinti specifinėmis grįžtančiųjų problemomis. Kitas reikalas – natūraliai besivystanti ekonomika ir natūraliai susiklostančios sąlygos, kurios vieniems paprasčiausiai palankios grįžti.

Tremtinių grąžinimo į Lietuvą programa, nors ir sulaukė nemažai skandalų – buvo kalbama, kad gavę čia butus juos parduoda ir gyvena kur gyvenę – stabiliausia, realiausiai demonstruojanti tai, ką galima vadinti valstybės pasirengimu priimti grįžtančius.

Kitas pasirengimas susijęs su kiekvieno mūsų pasirengimu. Kuo geresnės sąlygos mums visiems gyventi valstybėje, tuo jos geresnės ir grįžtantiems. Vieni gali grįžti ir dėl giminių, turto ir panašiai, o kitiems grįžimas gali būt tarsi katorga ir grėsmė.

Šiuo metu Lietuva nepajėgi – emigrantų grįžimas nėra pagrindinė valstybės problema. Tačiau gerai, kad apie tai kalbama, kad kuriamos įvairios komisijos. Nors jos ir kritikuotinos, bet tai, kad jos yra, kad yra toks kaip mūsų institutas – tai yra ženklas, jog iš esmės suvokiama problema, kažką mėginama daryti, ir tai jau neblogai. Gal kai kurie politikai prisiimdami emigrantų globėjų vaidmenį tokiu būdu siekia populiarumo, tačiau atsiranda didesnė tikimybė, kad iš viso to šurmulio kas nors išsivystys.

Su kokiais sunkumais susiduria grįžę lietuviai?

Įvairiais. Pavyzdžiui, anksčiau, kai buvo kiti pilietybės įstatymai, daugiausia klausimų kildavo dėl pilietybės gavimo-atgavimo. Dabar šiais klausimais išklausome ir piktokų priekaištų, kad „valstybė nusisuko“ – apribojo dvigubos pilietybės gavimą. Tačiau kadangi palikta teisė vaikams turėti dvigubą pilietybę, šiuo klausimu vis dar kreipiasi nemažai žmonių.

Neseniai buvo toks atvejis. Iš Kanados grįžusi šeima norėjo kuriam laikui palikti Kanados pilietybę turintį vaiką seneliams. Tokiais atvejais tenka ieškoti būdų, kaip vaikas galėtų pasilikti gyventi Lietuvoje bent kuriam laikui: ar kreiptis dėl laikino leidimo gyventi Lietuvoje, ar kaip mūsų šalies piliečiui, ar ne, bet jei kaip Lietuvos piliečiui, reikia įrodyti, kad jis turi teisę gauti pilietybę, nes yra lietuviškos kilmės. Beje, jo motina ne Lietuvos, bet Kanados pilietė. Tai – konkretus atvejis, kuriam reikia surinkti konkrečius dokumentus.

Emigrantams svarbus ir ryšio palaikymas su Lietuva. Jei žiniasklaida dažnai skandalingą ir tragišką pusę akcentuoja, tai pozityvūs dalykai lieka nepastebėti ir svarbu, kad jie juos pasiektų.

Konkrečiai mūsų centras grįžimą supranta labai plačiai. Grįžti į tėvynę galima ir idėjomis, ir studijomis, ir investicijomis... Turėti darbą Lietuvoje galima ir fiziškai būnant Naujojoje Zelandijoje. Kaip sakė Rimvydas Šilbajoris: „Jei aš noriu grįžti tik širdimi, ar nepriimsite manęs?“. Kaip mes galime sakyti, kad nepriimsime? Žinoma, priimsime.

Ar masiškai pradėję grįžti emigrantai sukeltų problemų valstybei?

Specialistai vertina grįžtančiųjų bangas, stengiamasi prognozuoti, kaip bus. Mūsų centras, kaip ir Gitanas Nausėda, manome, kad labai daug emigrantų negrįš, nes daugiausia migravusių yra iš provincijos. Jie juk bendrauja su savo artimaisiais ir žino, kokia situacija Lietuvoje. Jie žino, kad situacija provincijoje nepagerėjo, o gal net ir pablogėjo.

Kokių nusiskundimų daugėja?

Apskritai daugėja nusiskundimų iš grįžtančių pensininkų. Pavyzdžiui, nemažai pensinio amžiaus žmonių grįžta iš Šiaurės Amerikos – jie ten užaugina vaikus, ištekina dukras ir panašiai, tada nutaria grįžti. Daugelis jų skundžiasi dėl sveikatos draudimo dalykų Lietuvoje. Jie, čia grįžę, per mėnesį už sveikatos draudimą moka 245 litus. Per ketvirtį apie 700 litų. Tik dabar doleris pakilo, o prieš tai net ir 700 dolerių pensiją gaunančiam asmeniui – nemaži pinigai. Kažkada sveikatos draudimas būdavo nemokamas, nesvarbu, kurioje šalyje dirbai. Tokiu būdu valstybė tarsi viliodavo pensininkus.

Negaliu pasakyti kiek, bet kažkiek procentų būtent dėl to atsisakė grįžti. Būtent dėl to jie nepirko čia buto, jų anūkai negyveno Lietuvos viešbučiuose ir negėrė lietuviško alaus. Manau, tokia pozicija nenaudinga Lietuvai. Naudingiau, kad jie savo pensijas išleistų čia, Lietuvoje.

Be mano minėtų, taip pat kyla klausimų dėl darbo paieškų, diplomų pripažinimo, kalbų kursų, verslo galimybių, nuolatiniai nusiskundimai, kad darbdaviai Lietuvoje neįvertina lietuvių užsienyje įgytos kvalifikacijos.

Ar grįžusiems lietuviams sunkiau konkuruoti darbo rinkoje?

Darbdaviams dažnai yra minusas tai, kad žmogus gyveno ir baigė mokslus užsienyje, nes tokie turi didelių ambicijų. Kiek teko girdėti, darbdaviai skundžiasi, kad grįžusieji tiesiai pasako, jog už tą ar tą darbą reikia mokėti daugiau. Tuomet kaip ir nekonkuruoja visai, nes nedirba už bet kokį atlyginimą. Tačiau pastaruoju metu teko girdėti, jog darbdavių teigimu daugėja tokių, kurie nebereikalauja tūkstančių ir sutinka su esamomis sąlygomis.

Su grįžtančiais emigrantais grįžta ir jų vaikai, kurie mokęsi kitos šalies mokykloje sėda į lietuviškus suolus. Ar mokyklos pasirengusios juos priimti?

Vienas iš pagrindinių grįžtančių emigrantų klausimų ir yra ką daryti su vaikais, ar yra išlyginamosios klasės ir panašiai. Tenka aiškinti, net tarpininkauti. Dėl to kyla nemažai problemų – kartais vaikai net kalbos nemoka.

Lietuvių mokyklos daugiau ar mažiau pasirengusios priimti tokius vaikus. Kai kurios jų tuo netgi didžiuojasi. Jei paklaustumėte Švietimo ir mokslo ministerijoje, pasakytų, kad grįžtančių vaikų integracijai yra paruošta sistema. Visos išlygos, klasės, papildomos valandos bent teoriškai numatytos, o kaip yra iš tiesų –prisipažinsiu, nė vienoje tokioje pamokoje nesėdėjau.

O kaip yra su socialinėmis garantijomis?

Grįžusieji, žinoma, gauna tą patį, ką ir čia gyvenantys žmonės. Tai priklauso nuo bendros padėties. Žinoma, koks grįžęs iš Skandinavijos šalių gali sakyti „jūs vaikų nemylit, tokios mažos išmokos vaikams“.

Būta diskusijų ir dėl lengvatų grįžtantiems. Kai kurie studentai, kurie mokosi užsienyje, klausia, ar jiems verta grįžti baigus mokslus. Tačiau jie save vertina geriau, mano, kad jų diplomas, gautas užsienyje, geresnis. Nors taip yra nebūtinai, nes ir Europoje, ir JAV taip pat yra visokio lygio mokyklų – ir labai prastų.

Taigi baigęs užsienyje moklus studentas mano, kad grįžta su „kokybės ženklu“. Sunku tokiam pasakyti, kad tu negali gauti daugiau nei kitas tokį patį išsilavinimą gavęs Lietuvoje. Jei būtų kitaip, ką reiktų pasakyti tiems, kurie lieka Lietuvoje? Jie sakytų: „pasimokysiu ir aš porą metų užsienyje ir grįžęs gausiu geresnį atlyginimą“.

Buvo minčių, kad tokiems taikyti indeksus, mokėti daugiau, kad tik jie grįžtų, bet tokie sprendimai nebūtų populiarūs – juk tai dvigubi standartai. Tuo metu pensininkams gal apsimokėtų taikyti kažkokias nuolaidas, nes jie grįžta išleisti savo pensijos.

Ką galėtumėme keisti, kad būtume labiau pasiruošę priimti sugrįžtančiuosius?

Kartais esame nepasiruošę mes patys. Pavyzdžiui, ateina kokia močiutė grįžusi iš Amerikos į valstybinę įstaigą, o ten su ja bendrauja nemaloniai, užtrenkia duris. Dėl chamizmo galbūt esame nepasiruošę jų sutikti, bet yra dalykų, kuriuos galime taisyti.

Pavyzdžiui, pensininko ir Sodros pažymėjimas yra ir nuolaidų pažymėjimas – su jais taikomos nuolaidos viešojo transporto bilietams ir kt. Tuo metu grįžusiems pensininkams tokie pažymėjimai neišduodami ir jiems nuolaidos netaikomos. Todėl jie jaučiasi tarsi prastesni. Kodėl tuomet nevertėtų padaryti kokio nors „senjoro“ pažymėjimo, kad nuolaidos būtų taikomos ir jiems?

Viena grįžusi moteris pasakojo, kad su drauge, buvusia bendraklase, ėjo į koncertą Filharmonijoje ir viena pirko bilietą už pusę kainos, kita – už visą. Dėl to grįžusieji jaučiasi atstumti. Manau, dėl kelių litų daugiau gadiname, nei gero darome.

Taip pat kol nebuvo priimtas mokesčių pensijoms, gaunamoms iš užsienio, įstatymas, šis klausimas keldavo daug problemų. Pavyzdžiui, iš Amerikos grįžęs pensininkas pensijos mokestį turėjo mokėti du kartus: ir Amerikai, ir Lietuvai. Faktas, kad nė vienas iš jų nemokėjo dvigubai, tačiau jausmas, kad kažką daro ne pagal įstatymus, juos kankino.

Ir Finansų ministerijos „klerkai“ kaip ožiai buvo užsispyrę, nenorėjo naikinti dvigubo apmokestinimo, nors žinojo, kad niekas nemoka. Vertė žmones jaustis nusikaltėliais, o juk jie iš kitokios kultūros – įpratę gyventi pagal nekaltumo prezumpciją, t. y. jei nusižengiau įstatymams, parodykite kur ir bauskite.

Emigrantai gyvendami kitoje šalyyje pripranta prie ten esamos sistemos – kur kreiptis dėl vienų ar kitų klausimų. Kas turėtų padėti grįžusiems perprasti mūsų šalies sistemą? Viena iš mūsų atliekamų funkcijų – būtent ši. Žmonės ateina pas mus pasitarti, jei nežino ko nors. Tačiau žmonės skirtingi, daug priklauso nuo kultūros. Pavyzdžiui, vienam iš Australijos grįžusiam senukui reikėjo operuoti išvaržą. O jis, gyvenęs kitokioje kultūroje, garsiai ligoninėje užrėkė, kad kyšių neduos, ir nedavė. Ir baigėsi viskas labai gražiai.

Kita moteris tvarkydama žemės atgavimo dokumentus Lietuvoje irgi sakė, jog kyšių niekam neduos. Privargo, bet susitvarkė su kita darbo kultūra. Teko girdėti ir tai, kad grįžusios moteriškės organizuoja konkursus, pas ką gražesnės gėlės auga – gražu.

Tokie pavyzdžiai daro kasdieninį teigiamą poveikį mūsų kultūrai. Kai valdininkai jiems pasako, kad „viskas taip parastai nesidaro“, savo nustebusiais veidais, nesuprasdami siunčiamų ženklų galbūt grįžusieji sugėdina tuos, kurie netiesiogiai reikalauja kyšio, taip praskiedžia korumpuotą terpę. Ir mums tai naudinga. Jei norime, kad valstybei būtų geriau, turime būti suinteresuoti, kad tokie žmonės grįžtų.

Yra ir kita emigrantų grupė. Buvo toks atvejis, kai žmonės grįžo ne todėl, kad jiems Amerikoje nesisekė gyventi. Vienas pianistas susikrovė lagaminus tada, kai suprato, kad Amerikoje gavo gerą darbą pagal specialybę ir kad visą gyvenimą jį dirbs.

Ar dabar palankus laikas grįžti emigrantams? O gal vertėtų palaukti?

Tai labai individualu. Vieniems palankus laikas grįžti dėl širdies reikalų, kitiems dėl ekonominių priežasčių, kažkam gal verčiau palaukti. Kai žmogų ištinka tėviškės grumsto ilgesys, tada palankus metas grįžti. Tik iš vaikiško patriotizmo galime sakyti: „visi grįžkite“. Būdami protingai patriotiški galbūt sakytume: „dar negrįžkite. Dar porą metų pasimokykite, padirbkite, ir tada grįžkite gavę daugiau žinių ir turėdami daugiau pinigų – jums patiems bus geriau“.