Lietuvė teisininkė Anglijoje įsidarbino valymo paslaugas teikiančioje kompanijoje ir, savo kailiu patyrusi išnaudojimą bei pažeminimą, padavė darbdavius į teismą. Eksperimento metu įgyta patirtimi darbo teisės specialistė dalijasi su Anglija.lt skaitytojais.

Laura Gasickienė Jungtinėje Karalystėje (JK) gyvena jau daugiau nei dešimtmetį. Prieš tris metus Middlesex universitete apsigynusi teisės bakalaurą ji pradėjo teikti teisinę pagalbą savo tautiečiams.

Klientų skundai dėl darbo sąlygų bei neišmokamų atlyginamų paskatino teisininkę pačiai įsitikinti, kas dedasi darbo rinkoje.

Ji nusprendė įsidarbinti kompanijoje „Servest Group Ltd“, kuri teikia paslaugas restoranams, barams, viešbučiams, individualiems ofisams, turi filialus visoje Anglijoje ir užima beveik 80 proc. valymo paslaugų rinkos. Būsimą darbovietę ji pasirinko ne atsitiktinai.

„Nemažai mano klientų buvo būtent iš tos kompanijos. Vieni bijojo ginti savo teises, kad neatleistų iš darbo, nes žinojo, kad po to toje srityje darbo nebegaus. Kiti kreipėsi į teismą, bet nieko nepasiekė ir dar turėjo atlyginti teismo išlaidas. Tai skambėjo kaip ištraukos iš kino filmo, negalėjau patikėti, todėl ryžausi patikrinti, kas ten vyksta“, – savo eksperimento motyvus aiškina darbo teisės specialistė.

Kėlė sąlygas dėl uždarbio

Vyriausios ūkvedės (Head Houskeeper) postą viešbutyje Laura gavo nesunkiai. Tiesa, dėl darbo sutarė ne iš karto, nes jos netenkino nei atlyginimas, nei darbo valandos, nes, kaip sakė darbdaviams, moteris turi mažą vaiką, kuriuo daugiau nėra kam rūpintis.

„Pasiūlytų darbo sąlygų nepriėmiau dėl to, kad įrodyčiau, jog nereikia žemintis, jei žinai, kad esi vertas daugiau. Darbo užmokestis turi atitikti išsilavinimą, žinias ir darbo patirtį“, – sako Laura.

Po kiek laiko Laura sulaukė skambučio, kad į jos reikalavimus atsižvelgta.
Ji pasirašė darbo sutartį, kurioje aptarti visi su darbo teise susiję klausimai bei darbo valandos. Beje, teisės specialistė iškart pastebėjo, kad sutartyje nenurodytas pareiginis valandos įkainis. Nepaisant to, tautietė nepuolė aiškintis, nes jos tikslas buvo kuo daugiau sužinoti apie šios kompanijos taikomus darbuotojų išnaudojimo metodus.

„Pagal įstatymą, darbdavys turi teisę nepateikti darbo sutarties iki mėnesio laiko nuo darbo pradžios, tačiau, mėnesiui praėjus, sutartis, bent jau bandomajam laikotarpiui, turi būti sudaryta. Jeigu darbdavys sutarties nepateikia, jokiu būdu negalima išeiti iš darbo savo noru, o (reikia – red. past.) nedelsiant kreiptis į darbuotojų teises ginančias organizacijas arba į teismą“, – pabrėžia darbo teisės žinovė.

Kas nenumatyta sutartyje – tas neteisėta

Pirmąją darbo dieną Laura atsidarė kompiuterį ir neteko žado – buvo akivaizdu, kad kai kurie darbuotojai net po tris mėnesius negavo atlyginimo, trūko darbo apskaitos dokumentų arba jie buvo nesutvarkyti.

Darbo buvo tiek, kad vietoj sutartyje numatytų 8 valandų kai kurie darbuotojai dirbdavo dvigubai ilgiau.

„Moterys verkė prašydamos kuo greičiau viską sutvarkyti, nes reikėjo vaikus į mokyklas leisti, valgyti nupirkti, už būstą mokėti, o kaip gyventi negaunant atlyginimo?“, – Anglija.lt portalui pasakojo Laura.

Kai darbo apskaitos dokumentai buvo perduoti buhalterijai, šie atsisakė išmokėti algas, nes esą blogai apskaičiuotos darbo valandos. Laura buvo įsitikinusi, kad suskaičiavo teisingai, nes visų darbuotojų atėjimas ir išėjimas pažymėtas tabelyje, o suskaičiuoti laiką nuo 8 ryto iki 5 vakaro – ne aukštoji matematika.

„Tada man paaiškino, kad darbo valandas reikia skaičiuoti ne pagal darbe praleistą laiką, o pagal tai, kiek kambarių tą dieną tas ar kitas darbuotojas išvalė. Tai vadinama produktyvumu. Tačiau darbo sutartyse tai nebuvo numatyta, o tai reiškia – neteisėta“, – teigė teisės žinovė.

Darbdaviai liepė užsičiaupti

Peržvelgusi ankstesnius algalapius, Laura pamatė, kad daugelio atlyginimai vargiai sieke 300 svarų per mėnesį. Daugiau uždirbdavo nebent tie, kas ateidavo į darbą 5 val. ryto ir išeidavo vėlai vakare.

„Na gerai, – pasakiau sau, – kas buvo, tas buvo. Gal išties šitoje pozicijoje anksčiau dirbęs asmuo nesugebėjo kovoti už savo komandą, gal nežinojo, kad tai neteisėta, bet aš dabar esu čia ir galiu viską pakeisti“, – savo ryžtingą nusiteikimą prisimena lietuvė.

Laura kreipėsi į kompanijos vadovę, su kuria ilgai diskutavo apie darbo teisę. „Niekas nežinojo, kas aš esu ir kokia mano misija. Todėl nenustebau, kai pokalbio pabaigoje man buvo pasiūlyta užsičiaupti ir laikytis jų nustatytų taisyklių, nes, kaip vadovė sakė, „jie turi puikius teisininkus, kurie žino, ką daro“, – pasakoja darbo teisės žinovė.

Prasidėjo grasinimai ir patyčios

Supratusi, kad kovoja prieš vėją, Laura kreipėsi į viešbučio, kuriam teikė valymo paslaugas, vadybininką. Jis prisipažino niekada netikrinęs, kiek valandų dirba žmonės, ir negalėjo patikėti, kad darbuotojai negauna atlyginimų po tris mėnesius.

Kitą dieną Lauros tiesioginė viršininkė buvo iškviesta ant „kilimėlio“. Tą patį vakarą Laura iš viršininkės sulaukė laiško, kuriame ji buvo išvadinta nevykėle, grasinta atleidimu iš darbo priduriant, kad rytoj ryte ji bus iškviesta rimtam pokalbiui. Laura atsakė, kad pokalbis yra gera pradžia siekiant problemų sprendimo. Ji tikėjosi, kad po pokalbio bus atleista iš darbo ir galės kreiptis į teismą.

Bet tai, kas įvyko kitą dieną, pokalbiu pavadinti neįmanoma.

„Viršininkė tarsi vėjas įvirto į mano kabinetą, dalį mano darbuotojų atleido ir pareiškė, kad atlyginimų jie negaus. Kiti buvo aprėkti, apstumdyti, viršininkė keikėsi, mėtė asmeninius darbuotojų daiktus iš stalčių ir spintelių. Stovėjau apšalusi, negalėjau patikėti, kad visa tai vyksta mano akyse“, – neslepia pasibaisėjimo Laura.

Viršininkei išėjus darbuotojai verkė ir pasakojo, kad tokie atvejai gana dažni, kad jie verčiami sunkiai dirbti, o paskui iškoneveikiami ir neišmokamas uždarbis. Jie skundėsi, kad kenčia patyčias, nes neturi kur eiti, kadangi nemoka anglų kalbos.

„Šie žmonės pirmą kartą palietė mano sielą. Galvojau, kad esu emociškai tvirta, nes visi mano klientai ateina su problemomis ir tikisi pagalbos,. Tam, kad adekvačiai vertinčiau situaciją, turėdavau emocijas „padėti į šoną“. Bet tą sykį pirmą kartą galėjau tik apkabinti ir priglausti juos prie savęs, nes nežinojau, kaip juos išgelbėti“.

Rado suklastotą darbo sutartį

Laura suprato, kad vienintelis dalykas, ką gali padaryti – sukaupti kuo daugiau informacijos apie šią kompaniją. Ji pradėjo rinkti visus su darbu ir atlyginimu susijusius dokumentus.

Kartą vienoje lentynoje tautietė aptiko darbo sutartį ir negalėjo patikėti savo akimis. „Raštas mano, parašas mano, bet darbo valandos ir atlyginimas ženkliai pakitę. Kaip tai galėjo atsitikti? Pasirodo, viskas labai paprasta. Darbo sutarčiai pasirašyti yra naudojama kalkė, nes reikia kelių kopijų. Taigi, mano raštas per kalkę buvo perkeltas į naują sutartį, apie kurią aš net nenutuokiau“.

Darbo sutarties klastojimas yra ne tik darbo teisės pažeidimas, bet ir nusikalstama veika. Laura šį dokumentą nusinešė į savo automobilį.

Algų diena be algos

Algų mokėjimo dieną neradusi atlyginimo savo banko sąskaitoje Laura paskambino savo tiesioginei viršininkei, bet ši neatsiliepė. Tada ji kreipėsi į aukštesnės grandies vadovą, bet buvo nukreipta atgal pas savo viršininkę. Moteris tiesiogiai kreipėsi į viešbučio, kuriam teikė valymo paslaugas, atstovą, paaiškino situaciją ir pasakė, kad rytoj į darbą neateis.

Laura puikiai žinojo, kad, nenuėjus į darbą dėl to, jog nebuvo išmokėtas atlyginimas, darbdavys neturi teisės už tai darbuotojo atleisti.

Viešbučio direktorius atsiprašė ir pažadėjo atlyginimo reikalus sutvarkyti. Pinigai buvo pervesti tą pačią dieną, tačiau ne visi, o tik už pusantros savaitės. Laura vėl paskambino tiesioginei viršininkei.

Šį kartą ji atsiliepė ir mandagiai paaiškino nespėjusi paskaičiuoti Lauros atlyginimo, tad pervedė tik dalį pinigų kaip avansą, o dėl likusių prašė šiek tiek „pakentėti“. Tačiau savaitės ėjo, o pinigų nebuvo.

Beje, atlyginimai buvo neišmokėti ne tik Laurai, bet ir kitiems jos vadovaujamo padalinio darbuotojams.

„Noriu atkreipti dėmesį, kad vėlavimas išmokėti atlyginimus yra neteisėtas. Jei apie vėluojantį atlyginimą nebuvo informuota iš anksto ir raštiškai, galima reikalauti, kad būtų skaičiuojami delspinigiai“, – sako Laura.

Kad užtęstų atlyginimo mokėjimą, kompanija griebdavosi įvairiausių triukų, pavyzdžiui, reikalaudavo darbo leidimų, kurių ES piliečiams nereikia.

Kartą, tvarkydama spalio mėnesio atlyginimus, Laura atkreipė dėmesį, kad minimalus uždarbis, kuris vyriausybės sprendimu nuo spalio pradžios buvo padidintas, kompanijos kompiuteriuose tebebuvo skaičiuojamas pagal seną tvarką. Susisiekusi su viešbučio administracija ji išsiaiškino, kad uždarbis valymo kompanijai buvo pervestas pagal naują tarifą, bet šie pinigai darbuotojų nepasiekė – jie papildė kompanijos kišenę.

Laura kreipėsi į atitinkamas instancijas, pateikdama įrodymus, kad kompanija nemoka darbuotojams įstatymu nustatyto minimumo. Tai sužinojusi viršininkė sušaukė susirinkimą ir vėl ant visų rėkė ir užgauliojo. Laura įteikė prašymą nutraukti darbo sutartį.

Atlyginimai ir jai, ir kitiems jos komandos darbuotojams taip ir liko neišmokėti. Laura buvo priblokšta ne tik pažeidimų masto. Jai kilo klausimas – iš kur tiek drąsos nieko nepaisyti?

Būtina kaupti informaciją

Laura nedelsdama parengė ieškinį teismui. Surinktus dokumentus ji perdavė ikiteisminei instancijai. Šie buvo šokiruoti.

„Tokių bylų pagrindas yra informacija apie pažeidimus. Bylos būna nesėkmingos, nes dažnai pateikiami tik žodiniai parodymai“, – sako Laura.

Teisininkė pabrėžia, kad, pagal įstatymą, darbo valandų registracija yra privaloma ir darbuotojai turi teisę reikalauti iš darbdavio dokumentų apie išdirbtą laiką. Jeigu darbovietė tokio dokumento neišduoda, Laura pataria pačiam darbuotojui registruoti savo darbo laiką ir savaitės pabaigoje pateikti tiesioginiam viršininkui, kad jis pasirašytų.

„Užgauliojimai irgi turi būti registruojami. Jei patys nesugebate, prašykite šalia esančių bendradarbių, kad aprašytų, kas nutiko, ir tai pateikite savo viršininkui. Jeigu jis nesugebės rasti sprendimo, kreipkitės aukščiau ir būtinai registruotu laišku, kad jūsų kreipimasis neliktų be atsako. Be to, jei teks kreiptis į teismą, turėsite įrodymą, kad bandėte vietoje spręsti problemą, tačiau nesėkmingai, ir todėl stovite teisme taip, kaip aš stovėjau“.

Pamoka darbdaviams

Teismo posėdžiai buvo paskirti miestelyje su keliais šimtais gyventojų, kuriame buvo pagrindinis kompanijos ofisas.

„Jaučiau, kad bylą galiu pralošti. Puikiai suvokiau, kad ranka ranką plauna ir varnas varnui akies nekirs. Bet aš ne tas žmogus, kuris lengvai pasiduoda. Be to, darbo teisė – mano sritis“, – teigia „Laura’s Legal Advice“ teisinių paslaugų kontorą įsteigusi moteris.

Atvykusi į posėdį Laura sužinojo, kad jis atidėtas iki kitos dienos, nors niekas jos neinformavo. Buvo pikta, kad teko sugaišti visą dieną keliaujant į mažą Anglijos vidurio miestelį, tačiau ji puikiai suprato, jog posėdžio perkėlimas iš anksto nepranešus yra psichologinis triukas viliantis, kad ieškovas atsisakys bylos.

Galiausiai teismas įvyko. Jo metu buvo bandoma įrodyti, kad nėra jokio pagrindo šią bylą nagrinėti. Laura žinojo, kad pateikti kompanijos kaltės įrodymai yra pakankami laimėti, tad paprašė posėdžius perkelti į Londoną.

„Staiga pamačiau, kaip visų veidai persimainė, byla pajudėjo ir mano ieškinys buvo patenkintas. Žala buvo atlyginta ir man, ir atlyginimo negavusiems darbuotojams, įrodymai dėl dokumentų klastojimo bei minimalios algos nemokėjimo perduoti atsakingoms instancijoms, o iš darbo atleistiems žmonėms įdarbinimo agentūra surado naujas darbo vietas“, – džiaugiasi JK teisininke dirbanti lietuvė ir priduria norinti tikėti, kad ši istorija nesąžiningiems darbdaviams buvo gera pamoka.

Zita Čepaitė, Anglija.lt