Lukiškių nuteistieji naktimis verkia - Anglija.lt
 

Lukiškių nuteistieji naktimis verkia 

Likus vos keletui dienų iki Vėlinių, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus pavaduotojo Jono Malaškevičiaus pavaldiniams duodami nurodymai tapo griežtesni. Ne todėl, kad nuteistieji keltų maištą ar būtų gauta duomenų apie kurio nors ketinimus pabėgti. Baiminamasi, kad tikrąsias emocijas vengiantys parodyti nuteistieji dėl slegiančios kaltės gali pakelti prieš save ranką.

Lapkričio 1-ąją, Visų Šventųjų dieną, kapinėse sužibs tūkstančiai žvakučių. Amžinojo atilsio atgulusių savo artimųjų nuteistieji negalės aplankyti. Toje pačioje kapinių žemėje taip pat palaidoti žmonės, kurie iš šio pasaulio išėjo per anksti ir ne savo noru – Lukiškių tardymo izoliatoriuje ir kalėjime bausmę atliekančių žmonių valia.

Kokia atmosfera šį laikotarpį tvyro tarp nuteistųjų?

Neramus laikotarpis paprastai būna pavasarį, per Velykas arba Kalėdas. Pavasarį atgimsta gamta, žmonės džiaugiasi, o jiems tenka būti už grotų. Kalėdos – susimąstymo laikas. Jie labai dažnai mąsto apie savo praeitį, artimuosius. Dar vienas niuansas, kad šeimyna, esanti laisvėje – žmona, motina, vaikai – sėdi prie Kalėdų stalo, o jiems tenka būti čia, kameros tipo uždaroje patalpoje. Šiais laikotarpiais nuteistieji būna ypač neramūs.

Suimtieji dažniausiai visą laiką būna neramūs, kadangi suimtas žmogus nėra nuteistas, jis dar jaudinasi dėl savo likimo ir dėl pasekmių. Ar bus nuteistas ir keleriems metams bus nuteistas, o gal bus išteisintas.

Kalbant apie Vėlines, nuteistasis, kuriam teismas yra paskyręs ilgą bausmę, apie tolesnį ir buvusį gyvenimą mąsto filosofiškai. Ne veltui didelė dalis nuteistųjų, ypač tie, kurie yra nuteisti ilgam laikotarpiui, puola į tą filosofinį, netgi religinį mąstymą. Mąsto apie tai, kaip jie pragyveno visą tą laiką, kiek jiems metų, kada išeis į laisvę, o kaipgi bus ten, laisvėje.

Didelė dalis artimųjų jų atsisako arba užmiršta. Ir žmonos su jais skiriasi, ir vaikai kartais neprisimena. Nors yra ir tokių pas mus nuteistųjų iki gyvos galvos, kuriuos ne tik vaikai ir tėvai, bet ir žmonos lanko.

Artėja Vėlinės, bet žmogus už grotų negali aplankyti mamos, tėčio, močiutės kapų. Dvasinis diskomfortas slepiamas, bet iš akių, iš jų kalbos tas jaučiasi.

Žinoma, tas periodas įstaigos darbuotojams gana sudėtingas. Būna sustiprinamas ir jų psichologinė stebėsena, ir socialinių darbuotojų stebėjimas, ir kitos tarnybos yra, kurios seką jų elgesį. Kažkam Vėlinės – linksma arba liūdna šventė, bet mums būna įtemptas darbas.

Ar pamaldas laikantis kunigas, kreipdamasis į nuteistuosius, paprašo sukalbėti maldą tik už savo mirusius artimus, ar ir už tuos, kurie žemę apleido dėl mišias klausančiųjų kaltės?

Aš labai džiaugiuosi, kad Vilniaus arkivyskupijos kardinolas Audrys Juozas Bačkis mums paskyrė naują kapelioną Arūną Peškaitį. Jis iš tikrųjų didelės širdies žmogus. Labai didelį dėmesį kreipia į nuteistųjų problemas ir ypatingai didelį dėmesį – į nuteistųjų iki gyvos galvos problemas. Tai yra ryžtingas žmogus. Jau dabar esame sutarę, kad kai bus Vėlinės, jis kviesis ypatingai psichologiškai problematiškus nuteistuosius pasikalbėti individualiai. Bus ir mišios.

Kaip į pamaldas žiūri patys kaliniai?

Asmuo, ypač nuteistas ilgam laikui ar netgi iki gyvos galvos, labai noriai lanko pamaldas. Ar tai būtų katalikiškos, ar evangeliškos, ar liuteroniškos pamaldos. Žmogus, padaręs nusikaltimą, galiu drąsiai patvirtinti, susimąsto. Jis bijo būti pamirštas visuomenės, ypač to bijo tie, kurie nuteisti ilgam laikui. Jie kabinasi į gyvenimą bet kokiais būdais. Ne veltui socialinių mokslų autoritetai sako, jog iki dabar religija yra pati tobuliausia filosofija.

Visuomenė, kalbėkime tiesiai, juos atstumia. Ypatingai tuos, kurie yra įvykdę sunkius nusikaltimus. Švento žmogaus, kunigo, žodis, jiems yra pats nuoširdžiausias. Kartais nereikia netgi to kunigo, pakanka su nuteistaisiais pasikalbėti ir man pačiam.

Sakydamas „problemiški kaliniai“, ką turėjote omenyje?

Psichologiškai nestabilius, kurie labai dažnai krenta į depresiją. Kai kurie labai jautriai reaguoja į sėkmes ir nesėkmes. Kartais jų sprendimai būna tokie, kad turi įsikišti aukštesnio rango pareigūnas, direktoriaus pavaduotas. Reabilitacija ir psichologija – sritys, kurias aš kuruoju. Dažniausiai būna taip – kalba jis, tu tyli ir jo klausaisi. Jis gali kalbėti valandą laiko ir po pokalbio pasakyti: „Ačiū, pavaduotojau, kad jūs mane išklausėte“. Nesvarbu, aš jam padėsiu kažkuo, ar nepadėsiu.

Jam psichologinis dopingas yra tai, jog štai, kalėjimo direktoriaus pavaduotojas kantriai jį išklausė. Tuo labiau, kad jie žino, jog aš dirbu ne pirmus metus, kas trečią, ketvirtą, aš pažįstu. Ir jie mane pažįsta. Jie išsilieja suprantančiam žmogui, kuris žino jų tradicijas, jų gyvenimo būdą, jų problemas. Tai jiems daug reiškia. Kitas galbūt numotų ranka ir pasakytų: „Įstatymas tą draudžia, įstatymas to neleidžia“. Bet tu jį išklausai ne kaip direktoriaus pavaduotojas, pareigūnas, bet kaip žmogus.

Ko nuteistieji dažniausiai jūsų prašo?

Jie neprašo. Jie yra geri teisininkai, kadangi vis dėlto jie skaito ir teisinę literatūrą, ypatingai iki teismo ja labai domisi. Vėliau skaito netgi civilinę teisę, civilinius kodeksus, šeimos teisę, administracinių pažeidimų kodeksą. Jie yra nulieti teisininkai. Jie žino, kas yra galima, ko negalima. Prašymai būna nedideli: „Ar galima man toks ir toks daiktas?“. Pavyzdžiui, filmuota medžiaga įrašyta į DVD diskelį. Žinoma, tai nedraudžiama. Arba prašo šilto oro vėjelio. Galbūt suspaudžia radikulitas ar sąnariai skauda. Reikalingas gydytojo išrašas, kad jam būtinas toks dalykas. Smulkmenos.

Apie kokią vaizdinę medžiagą kalbate – filmus ar filmuotus epizodus iš laisvėje gyvenančios šeimos gyvenimo?

Ne, filmai jiems yra oficialiai leidžiami. Žinoma, jie tikrinami specialioje tarnyboje, cenzūruojami, kad nebūtų smurto, pornografijos elementų.

Kartais būna tokie labai intymių kadrų, jiems labai brangių, kurių jie nelabai norėtų viešinti. Jis iš karto įspėja, kad diskelyje bus tas, tas ir tas. Aš nekalbu apie kažkokią erotiką ar seksą. Bet jie prašo, kad pavaduotojas pasirūpintų, jog ta medžiaga nedingtų, kad diskas nebūtų sulaužytas. Tai yra nekalti ir visiškai teisėti prašymai.

Jis neprašo tavęs, kad tu perduotumei žinutę artimiesiems. Būna tokių prašymų: „Būkite malonus, negaliu prisiskambinti, nežinau, kaip ten mano artimieji. Duosiu jums jų telefoną“. Nuteistas ir atliekantis bausmę kalėjime asmuo turi teisę į skambutį vieną kartą per mėnesį, iki 15 minučių trukmės pokalbį. Gal žmogus neprisiskambino? Nieko nusikalstama, jeigu surenki tą numerį ir paklausi jo artimųjų, sūnaus ar žmonos: „Kodėl jūs nerašote jam, jis jaudinasi? Būkite malonūs, parašykite tą laišką, nes laukia“.

Ar jūsų darbo praktikoje nėra pasitaikę, kad per Vėlines nuteistieji rašytų laiškus savo aukų artimiesiems ar patys juos iš jų gautų?

Žmogui, ypač įvykdžiusiam sunkų nusikaltimą, nekyla ranka rašyti aukos artimiesiems. Puikiai žinote, kad buvo toks iki gyvos galvos nuteistas Daunoras. Jis nužudė patėvį, mamą, broliuką ar sesutę, aš jau pamiršau. Jis savo noru apsisprenė išeiti anapilin, kadangi nebeištvėrė to, kas įvyko.

Yra viena taisyklė, su jais negalima kalbėti apie įvykdytus jų nusikaltimus. Vien todėl, kad jie ir taip jautriai reaguoja. Nors kai kurie iš jų sako, kad įvyko, kas įvyko, bet kas trečią iš jų kankina košmarai naktimis.

Jų laiškai necenzūruojami. Cenzūruoti galima tik išimtiniais atvejais su įstaigos direktoriaus arba prokuroro, teisėjo nutarimu. Mes nežinome, kam jie siunčia laiškus. Jie gali juos siųsti artimiesiems, draugams, pažįstamiems.

Iš nukentėjusios pusės ateina vienas kitas laiškas. Būna, kad prakeikia ar grasina. Jeigu įvyko konfliktas tarp kažkokių gaujų, nukentėjusios gaujos narys gali parašyti tokį cinišką laišką: „Tu išeisi į laisvę ir tau bus galas“. Aukų tėvai, broliai ar seserys grasinančių laiškų nerašo.

Minėjote, kad kaliniai naktimis sapnuoja košmarus. Kas tai – iš pasąmonės prasiveržiančios, nekontroliuojamos ir tikros emocijos ar bandymas išprovokuoti aplinkinius, gauti truputėlį šilumos, užuojautos?

Tokiomis provokacijomis manipuliuoti ganėtinai sunku, reikia būti dideliu ciniku. Tarp suimtųjų tokių dalykų pasitaiko, bet ne tarp kalinių. Būna, kad suimtasis provokuoja įstaigos administraciją, prašo jo žodžius perduoti teisėjui: „Aš vis tiek negyvensiu, aš pasikarsiu, nusižudysiu“.

Nemaža dalis iš jų yra dideli aktoriai. Pavyzdžiui, atvesčiau jums tokių kalinių, su kuriais jūs pasikalbėtumėte ir jums ašaros pradėtų tekėti iš akių. Tačiau tai tik aktorystė.

Kai dar buvau jaunas pareigūnas, ir aš tą kabliuką buvau prarijęs, galvojau: „Kokia neteisybė gyvenime, kaip jis skriaudžiamas buvo, kaip jį neteisingai nuteisė, kokia čia grubi administracija ir kaip nežmogiškai tas ar kitas pareigūnas jam kažką pasakė“. Paskui perpranti...

Reikia mūsų aktoriams iš jų pasimokyti. Jie labai geri psichologai. Labai geri. Reikia padirbti ne vienerius metus, mažiausiai 6-7, kad galėtumei pasakyti, jog tą žmogų perpranti. Pavyzdžiui, aš juos perprantu žiūrėdamas į akis. Ar akutės bėgioja, ar jis žiūri tau tiesiai į akis, ar jos aštrios. Tai daug apie žmogų pasako. Dirbdamas šį darbą tampi labai geru psichologu.

Psichologo profesija – gana dažna, tačiau tik nedaugelis šią specialybę įgijusių specialistų apsisprendžia ateiti dirbti į kalėjimą. Juk diena iš dienos klausydamasisis nuteistųjų išpažinčių silpnesnių nervų žmogus, prisipažinkime, pats gali susirgti – tapti paranoiku ar šizofreniku.

Jeigu žmogus stoja į psichologiją, jis pasišvenčia. Turiu dvi paneles psichologes. Vienai taip lėmė gyvenimas, kad teko išvažiuoti iš Lietuvos į Skandinaviją. Buvo suinteresuota matereliai. Kai ji parvažiuoja ir mus aplanko, sako: „Tik neminėkite man darbo, kurį aš dirbau, man ašaros pradės riedėti“.

Yra labai puiki psichologė, tikrai labai aukšto profesinio lygio, kuri žinodama savo galimybes nutarė Vilniuje įkurti privatų psichologinį kabinetą ir turėti savo klientų. Aš ją įspėjau: „Neskubėk, niekam apie tai nesakyk. Po mėnesio ateisi ir man pasakysi savo sprendimą, bet turėk omenyje, kad kas iš mūsų išeina, tas negrįžta“.

Praėjo dvi savaitės, ji pradėjo prašytis atgal. Aš ją priėmiau, padariau išimtį ir priėmiau, kadangi ji pasakė: „Pavaduotojau, padariau didelę klaidą, negaliu be šito darbo. Man neįdomūs tie žmonės laisvėje. Ateina su banaliomis problemomis, o čia, tai tikrai yra darbo“.

Vienam psichologui tenka apie 150 nuteistųjų suimtųjų: „Aha, štai šitas rizikos grupėje, anas nestabilus psichologiškai, anas laisvėje vartojo narkotikus, trečio mama mirė“. Su tokiais žmonėmis dirbama. Šiuo metu viso turime keturis psichologus, greitai turėtume sulaukti penkto.

Kaip į pratrūkusių likimo brolių ašaras reaguoja kiti nuteistieji?

Pagal galiojančius įstatymus tam tikros kategorijos nuteistieji turi būti izoliuoti nuo kitų nuteistųjų.

Už sunkius nusikaltimus – vienoje kameroje, už apysunkius – kitoje, už lengvus – vėlgi atskirai. Yra netgi atskiros tarnybos, kurios skirsto pagal gyvenamąją vietą. Kauniečiai laikomi vienose patalpose, vilniečiai kitose, klaipėdiečiai dar kitose. Klaipėdiečiai labai gerai sutaria su vilniečiais, Panevėžys ir Kaunas yra dvi konkuruojančios firmos. Tai demografinė problema.

Toliau seka žmogaus fizinės ir psichologinės galimybės. Jeigu žmogus, esantis su kitais, tiesiai šviesiai pasako negalintis su jais sėdėti, jis yra perkeliamas. Žinoma, mums sunku tą daryti, kadangi kalėjimas yra perkrautas, mes standartus viršijame, bet darbuotojai atranda išeitį.

Kameroje agyvendinami keturi ar trys nuteistieji, kurie yra maždaug tokio pačio būdo, panašių interesų, tų pačių tikslų. Stipruoliai nuo silpnesniųjų laikomi atskirai.

Dėl ko dažniausiai kaliniai verkia?

Sakysime, perskaito jie „Ekstrą“ arba „Lietuvos rytą“. Jie atranda ten kažkokį straipsnį, kuriame teigiama, kad 70 procentų Lietuvos gyventojų mano, jog jie gyvena geriau negu gyvenantys laisvėje: „Būtų mano valia, tai aš prie sienos jį pastatyčiau ir …“, - sako. Tai yra ta rakštelė, ta strėlė, kuri pataiko jiems tiesiai į širdį.

Ypač jautriai reaguoja tie žmonės, kurie augę pakankamai normalioje socialinėje aplinkoje. Tokie žmonės yra labai lengvai pažeidžiami.

Teko girdėti, kad turite koplyčią Lukiškėse. Ar noriai kaliniai ten užsuka?

Noriai, labai noriai. Tame sektoriuje, kuriame jie gyvena, yra didelė 100 kvadratinių metrų patalpa. Ji labai gražiai įrengta, kadangi jos įrengimą kontroliavo pats mūsų kardinolas. Freskas tapė jie patys. Geri dailininkai, kad ir keista, gimsta kalėjime. Jėzų, Marijos skulptūras, kurias nešė į koplyčią, iš molio lipdė ir dažė jie patys. Vieną tokią skulptūrą turėjo nešti aštuoni tvirti vyrukai. Altorių padarė kardinolo asmeninis architektas, mes jam labai dėkingi. Tai brangus altorius, gryno ąžuolo. Kristų gavome iš Kunigų seminarijos. Jam 250 metų, padarytas iš juodojo ąžuolo. Mes jį truputėlį glaistėme, špakliavome.

Vargonų muziką atstoja už altoriaus paslėptas DVD grotuvas ir kolonėlės. Kartais užsuka svečių ir nesupranta, iš kur sklinda muzika. Bacho choralai, Mocartas... Koplyčia – šventas dalykas. Netgi buvę Vilniaus brigados nariai pasakė: „Mes ten viską išvalysime, tik leiskite kiekvieną dieną joje pabūti“.

Per Kalėdas mūsų pasveikinti ateina pats kardinolas. Kaliniams yra malonu, kai tarp jų stovi direktoriaus pavaduotojas ir kartu su jais klaupiasi ant kelių. Visą laiką sakau: „Pasitrauk, duok vietos“. Kai atsistoji tarp kalinių... Jiems tai yra dvasinis stimulas. Direktoriaus pavaduotojas, centrinės Lietuvos įstaigos, yra tarp jų! Vadinasi, tu nesi pasipūtęs, tu nesi snobas.

Kalbama, kad nuteistieji ypač negailestingi tam tikrus nusikaltimus įvykdžiusiems savo likimo broliams. Kaip yra iš tikrųjų?

Dabar jau, ačiū Dievui, baigiame ištrinti tas jų vadinamas kastas. Tai buvo sunki kova, galbūt nepulsiu į tas detales, kaip tai buvo daroma, bet praktiškai mes jas išnaikinome.

Nėra to savo teismo, tačiau kaliniai labai nekenčia žagintojų. Pavyzdžiui, nuteistų už išprievartavimą, aš jau nekalbu apie nepilnametės išprievartavimą… Arba tuos, kurie nužudė savo artimuosius… Tokius žmones reikia laikyti atskirai. Į juos visi kaliniai žiūri su panieka. Privalome tokius nusikaltimus įvykdžiusius asmenis izoliuoti, kitaip rytoj arba poryt iš kameros išneštumėme lavoną.

Net dabar tokie dalykai vyksta?

Mes prevenciškai mąstome ir šito neleidžiame, bet jeigu taip būtų, tai aš garantuoju, kad toks žmogus išgyventų ilgiausiai 2-3 dienas arba būtų stipriai suluošintas. Nutiktų labai negerų dalykų.

Gink Dieve, tokios kategorijos asmenų mes negalime laikyti su kitais. Yra nerašytas kodeksas, tas vadinamas subkultūrinis, jie turi savo neformalius įstatymus.

Laisvėje mėgstame vienas kitą pavadinti „kvaileliu“. Jiems tokie žodžiai tabu. Kad vienas kalinys pavadintų kitą kalinį „kvailiu“… Tai didžiausias įžeidimas.

Jie labai nemėgsta nevalų. Jūs pamatytumėte… Batai nublizginti, kelnės išlygintos, nusiskutęs, pasitempęs. Kitaip jis bus kalinių „nuleistas žemyn“, su juo niekas nebendraus, arti netgi nesėdės. Neduok Dieve pavogti iš kito, nesvarbu, ką: dantų šepetėlį, muilo gabaliuką. Tai tarp jų sunkiausias prasižengimas. Toks žmogus vadinamas „žiurke“.

Užsiminėte apie kastų „trynimą“. Kaip tai buvo daroma?

Nuteisus žmogų, iš Lukiškių izoliatoriaus jis yra nukreipiamas į atskirus pataisos namus: Pravieniškių, Alytaus, Marijampolės, Vilniaus, Kybartų. Anksčiau būdavo taip, važiuoja etapinės mašinos, bet tie nuskriaustieji būdavo nepageidaujami ten, kur sėdėdavo aukštesnės kastos nariai. O mes pradėjome po truputį juos ten grūsti, aišku su stipria apsauga, kad jie nepradėtų konfliktuoti.

Maištavo. Reikėjo ne tik psichologinių įgūdžių, bet ir drastiškumo: „Nevažiuosi, keliausi į karcerį. Kiek tu ten prasėdėsi? Bus blogiau tau ar man? Aš parašysiu penkioliką parų. Keliesi ir važiuosi ar dar pasipūtęs?“. Va tokiais metodais dirbome.

Ką manote apie nuteistųjų susirašinėjimą su laisvėje gyvenančiomis moterimis? Kas tai: vienatvė ir šilto, žmogiško bendravimo trūkumas, nepatenkinti fiziniai poreikiai, o gal šaltakraujiškai apskaičiuotas asmeninės naudos siekimas?

Iš karto atsakau – 50 su 50 procentų. Viena dalis – tie, kurie naiviai, bet nuoširdžiai ir atvirai apie tai mąsto, bet jie dažniausiai slepia, kur yra.

Skaitote, kad jaunas, gražus, išvaizdus vyrukas norėtų susipažinti su labai jautrios širdies mergina. Rašyti adresu „Pravieniškės“. Kiti susuka taip, kad adresus pateikia savo draugų, vėliau jie laiškus persiunčia į kalėjimą.

Vyras, sėdėdamas už grotų, ilgą laiką neturėdamas moters, kaip sakoma, pradeda kunkuliuoti. Visų pirma, psichologiškai. Ir jis nori to artumo, nori pamatyti panelės laišką: „O, panelė man parašė“. Tai yra nekaltas žaidimas, bet jis kaip narkotinis dopingas. Jeigu mergina jam rašo, jis jaučiasi gerai.

Iš esmės, visi šie dalykai yra savo naudos siekimas, bet jie skirtingi. Nuoširdus savos naudos siekimas, kada žmogus trokšta, kad su jam panelė parašytų. Savanaudiškas naudos siekimas, kada išėjęs į laisvę vyras „pritrina“ panelei, kad jis buvo neteisingai nuteistas, kokių kančių patyrė, kad laisvėje esantys – banalūs žmogeliai niekam tikę, nes nepatyrė to, ką perėjo jis. O ta iš karto ir „susileidžia“: „Dieve, tu tikras vyras“. O jis: „Bet tu žinok, aš viduje labai švelnus, tu nežiūrėk į mano veidą, viduje aš esu kur kas švelnesnis negu tas, kuris šypsosi, strapalioja ir gėles tau dovanoja“.

Štai įsimylės kalinį kokia naivi moteriškė ir visą jam skirtą bausmės laiką bėgios į Lukiškes su maisto, vitaminų ir kitų būtinų dalykų lauknešėliais… Ar ne taip nutiko vienai Lietuvos dainininkei, išsiskyrusiai su vyru žurnalistu ir puolusiai į du žmones nužudžiusio kalinio glėbį?

Buvo teisingai pastebėta, kad tokiais dalykais ypač mėgsta užsiimti tos mergaitės, kurių populiarumas ima blėsti. Mano subjektyvia nuomone, dainininkės atveju – tai reklamos siekimas: „Aš tau stambias perlaidas pinigėlių persiųsiu, galbūt tu išeisi į laisvę, padėsiu tau susitvarkyti gyvenimą, aš turiu daug pažinčių“. Tai yra verslas, sandėris.

Nesvarbu, kad nuteistasis, apie kurį kalbame, Pravieniškėse. Jis buvo ir pas mus. Ir aš jį puikiai žinau. Teigiamų emocijų jo atžvilgiu aš tikrai jokių nejaučiu.

Yra nuteistų kalėti iki gyvos galvos žmonių, kurių man tikrai gaila. Aš žinau, toks žmogus išėjęs į laisvę nusikaltimo nebepadarys. Bet yra tokių, kuriuos išleidus į laisvę, labai tikėtina, jie įvykdys dar vieną žmogžudystę.

Yra nuteistųjų, kurie pagal prigimtį yra geros širdies, nors padarę klaikių nusikaltimų. Tai yra žmonės, kurie nėra nusikaltėliai pagal prigimtį, kaip yra pasakęs vienas italų psichologas. Man gaila jų.

O kitam aš gailesčio nejaučiu, todėl, kad jis koks buvo cinikas, toks ir liko. Ir kas antras žodis pas jį melas. Negaila tokio žmogaus.

Turite dukrą, jei ji įsimylėtų kalinį, nejau nebandytumėte jos bet kokia kaina atkalbėti nuo tolimesnių santykių su juo?

Žinoma, bandyčiau. Ir būdamas darbdavys rinkčiausi neteistą specialistą.

Kodėl taip daug santuokų su suimtaisiais? Netgi būna, kad užsienio piliečiai tuokiasi pas mus ir kviečiasi, tarkime vienas olandas, kunigą iš Olandijos. Kunigas atvažiavo ir įvyko santuoka. Santuokos populiarios tarp tų žmonių, kurie nuteisti kalėti trumpą laiką. Tai yra nuoširdžios santuokos.

Bet, atleiskite, jei vyras yra gavęs 15-20 metų: „Meskite į mane akmenį, – kaip pasakė Ostapas Benderis,- jeigu čia mergaitė, o ne berniukas“. Reikia suvokti, kad tokiomis aplinkybėmis sudaroma santuoka, kažkas ne taip.

Kokia meilė gali sieti dainininkę su du žmones „paklojusiu“ ciniku? Nesąmonė! Nebūna tokių jausmų, Antikos laikais nebent! Realiame pragmatiškame gyvenime negali šito būti. Aš pats esu idealistas, bet ne toks, kad būčiau naivus.

Kas kita, jei kalbėsime apie nuteistuosius, kuriems skirta atlikti trumpas bausmes. 3-4 metai… Sakysime, šeima, giminės gyvena gerai. Žmogus nėra patologinis nusikaltėlis, juk sakoma, nuo kalėjimo nė vienas mūsų nėra apdraustas. Tokiomis aplinkybėmis sudarytomis santuokomis galima tikėti.

Galbūt draugavo, padarė vaikinas kažką, na atsitiko… O kodėl gi ne? Juk būna, pagėrė kažkur, taukšt kažkam per galvą ir viskas. Pabudo jau už grotų. O šiaip žmogus iš esmės normalus. Būna tokių atvejų.

Sutinku, būna anomalių reiškinių. Štai, prieš porą metų nuteistas iki gyvos galvos vyras sudarė santuoką su mergina iš Panevėžio pataisos namų.

Bet kokia čia anomalija? Vyras ir žmona turi teisę į ilgalaikius pasimatymus. Taip, ji buvo atvežta specialiai iš Panevėžio pataisos namų čia, buvo sudaryta santuoka, jie gavo keturias valandas pasimatyti. Uždaryti patalpoje, kurioje niekas jų nestebi… Paprasčiausias sekso poreikių tenkinimas. Būna ir tokių dalykų.

Likus vos keletui dienų iki Vėlinių, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus pavaduotojo Jono Malaškevičiaus pavaldiniams duodami nurodymai tapo griežtesni. Ne todėl, kad nuteistieji keltų maištą ar būtų gauta duomenų apie kurio nors ketinimus pabėgti. Baiminamasi, kad tikrąsias emocijas vengiantys parodyti nuteistieji dėl slegiančios kaltės gali pakelti prieš save ranką.

Lapkričio 1-ąją, Visų Šventųjų dieną, kapinėse sužibs tūkstančiai žvakučių. Amžinojo atilsio atgulusių savo artimųjų nuteistieji negalės aplankyti. Toje pačioje kapinių žemėje taip pat palaidoti žmonės, kurie iš šio pasaulio išėjo per anksti ir ne savo noru – Lukiškių tardymo izoliatoriuje ir kalėjime bausmę atliekančių žmonių valia.

Kokia atmosfera šį laikotarpį tvyro tarp nuteistųjų?

Neramus laikotarpis paprastai būna pavasarį, per Velykas arba Kalėdas. Pavasarį atgimsta gamta, žmonės džiaugiasi, o jiems tenka būti už grotų. Kalėdos – susimąstymo laikas. Jie labai dažnai mąsto apie savo praeitį, artimuosius. Dar vienas niuansas, kad šeimyna, esanti laisvėje – žmona, motina, vaikai – sėdi prie Kalėdų stalo, o jiems tenka būti čia, kameros tipo uždaroje patalpoje. Šiais laikotarpiais nuteistieji būna ypač neramūs.

Suimtieji dažniausiai visą laiką būna neramūs, kadangi suimtas žmogus nėra nuteistas, jis dar jaudinasi dėl savo likimo ir dėl pasekmių. Ar bus nuteistas ir keleriems metams bus nuteistas, o gal bus išteisintas.

Kalbant apie Vėlines, nuteistasis, kuriam teismas yra paskyręs ilgą bausmę, apie tolesnį ir buvusį gyvenimą mąsto filosofiškai. Ne veltui didelė dalis nuteistųjų, ypač tie, kurie yra nuteisti ilgam laikotarpiui, puola į tą filosofinį, netgi religinį mąstymą. Mąsto apie tai, kaip jie pragyveno visą tą laiką, kiek jiems metų, kada išeis į laisvę, o kaipgi bus ten, laisvėje.

Didelė dalis artimųjų jų atsisako arba užmiršta. Ir žmonos su jais skiriasi, ir vaikai kartais neprisimena. Nors yra ir tokių pas mus nuteistųjų iki gyvos galvos, kuriuos ne tik vaikai ir tėvai, bet ir žmonos lanko.

Artėja Vėlinės, bet žmogus už grotų negali aplankyti mamos, tėčio, močiutės kapų. Dvasinis diskomfortas slepiamas, bet iš akių, iš jų kalbos tas jaučiasi.

Žinoma, tas periodas įstaigos darbuotojams gana sudėtingas. Būna sustiprinamas ir jų psichologinė stebėsena, ir socialinių darbuotojų stebėjimas, ir kitos tarnybos yra, kurios seką jų elgesį. Kažkam Vėlinės – linksma arba liūdna šventė, bet mums būna įtemptas darbas.

Ar pamaldas laikantis kunigas, kreipdamasis į nuteistuosius, paprašo sukalbėti maldą tik už savo mirusius artimus, ar ir už tuos, kurie žemę apleido dėl mišias klausančiųjų kaltės?

Aš labai džiaugiuosi, kad Vilniaus arkivyskupijos kardinolas Audrys Juozas Bačkis mums paskyrė naują kapelioną Arūną Peškaitį. Jis iš tikrųjų didelės širdies žmogus. Labai didelį dėmesį kreipia į nuteistųjų problemas ir ypatingai didelį dėmesį – į nuteistųjų iki gyvos galvos problemas. Tai yra ryžtingas žmogus. Jau dabar esame sutarę, kad kai bus Vėlinės, jis kviesis ypatingai psichologiškai problematiškus nuteistuosius pasikalbėti individualiai. Bus ir mišios.

Kaip į pamaldas žiūri patys kaliniai?

Asmuo, ypač nuteistas ilgam laikui ar netgi iki gyvos galvos, labai noriai lanko pamaldas. Ar tai būtų katalikiškos, ar evangeliškos, ar liuteroniškos pamaldos. Žmogus, padaręs nusikaltimą, galiu drąsiai patvirtinti, susimąsto. Jis bijo būti pamirštas visuomenės, ypač to bijo tie, kurie nuteisti ilgam laikui. Jie kabinasi į gyvenimą bet kokiais būdais. Ne veltui socialinių mokslų autoritetai sako, jog iki dabar religija yra pati tobuliausia filosofija.

Visuomenė, kalbėkime tiesiai, juos atstumia. Ypatingai tuos, kurie yra įvykdę sunkius nusikaltimus. Švento žmogaus, kunigo, žodis, jiems yra pats nuoširdžiausias. Kartais nereikia netgi to kunigo, pakanka su nuteistaisiais pasikalbėti ir man pačiam.

Sakydamas „problemiški kaliniai“, ką turėjote omenyje?

Psichologiškai nestabilius, kurie labai dažnai krenta į depresiją. Kai kurie labai jautriai reaguoja į sėkmes ir nesėkmes. Kartais jų sprendimai būna tokie, kad turi įsikišti aukštesnio rango pareigūnas, direktoriaus pavaduotas. Reabilitacija ir psichologija – sritys, kurias aš kuruoju. Dažniausiai būna taip – kalba jis, tu tyli ir jo klausaisi. Jis gali kalbėti valandą laiko ir po pokalbio pasakyti: „Ačiū, pavaduotojau, kad jūs mane išklausėte“. Nesvarbu, aš jam padėsiu kažkuo, ar nepadėsiu.

Jam psichologinis dopingas yra tai, jog štai, kalėjimo direktoriaus pavaduotojas kantriai jį išklausė. Tuo labiau, kad jie žino, jog aš dirbu ne pirmus metus, kas trečią, ketvirtą, aš pažįstu. Ir jie mane pažįsta. Jie išsilieja suprantančiam žmogui, kuris žino jų tradicijas, jų gyvenimo būdą, jų problemas. Tai jiems daug reiškia. Kitas galbūt numotų ranka ir pasakytų: „Įstatymas tą draudžia, įstatymas to neleidžia“. Bet tu jį išklausai ne kaip direktoriaus pavaduotojas, pareigūnas, bet kaip žmogus.

Ko nuteistieji dažniausiai jūsų prašo?

Jie neprašo. Jie yra geri teisininkai, kadangi vis dėlto jie skaito ir teisinę literatūrą, ypatingai iki teismo ja labai domisi. Vėliau skaito netgi civilinę teisę, civilinius kodeksus, šeimos teisę, administracinių pažeidimų kodeksą. Jie yra nulieti teisininkai. Jie žino, kas yra galima, ko negalima. Prašymai būna nedideli: „Ar galima man toks ir toks daiktas?“. Pavyzdžiui, filmuota medžiaga įrašyta į DVD diskelį. Žinoma, tai nedraudžiama. Arba prašo šilto oro vėjelio. Galbūt suspaudžia radikulitas ar sąnariai skauda. Reikalingas gydytojo išrašas, kad jam būtinas toks dalykas. Smulkmenos.

Apie kokią vaizdinę medžiagą kalbate – filmus ar filmuotus epizodus iš laisvėje gyvenančios šeimos gyvenimo?

Ne, filmai jiems yra oficialiai leidžiami. Žinoma, jie tikrinami specialioje tarnyboje, cenzūruojami, kad nebūtų smurto, pornografijos elementų.

Kartais būna tokie labai intymių kadrų, jiems labai brangių, kurių jie nelabai norėtų viešinti. Jis iš karto įspėja, kad diskelyje bus tas, tas ir tas. Aš nekalbu apie kažkokią erotiką ar seksą. Bet jie prašo, kad pavaduotojas pasirūpintų, jog ta medžiaga nedingtų, kad diskas nebūtų sulaužytas. Tai yra nekalti ir visiškai teisėti prašymai.

Jis neprašo tavęs, kad tu perduotumei žinutę artimiesiems. Būna tokių prašymų: „Būkite malonus, negaliu prisiskambinti, nežinau, kaip ten mano artimieji. Duosiu jums jų telefoną“. Nuteistas ir atliekantis bausmę kalėjime asmuo turi teisę į skambutį vieną kartą per mėnesį, iki 15 minučių trukmės pokalbį. Gal žmogus neprisiskambino? Nieko nusikalstama, jeigu surenki tą numerį ir paklausi jo artimųjų, sūnaus ar žmonos: „Kodėl jūs nerašote jam, jis jaudinasi? Būkite malonūs, parašykite tą laišką, nes laukia“.

Ar jūsų darbo praktikoje nėra pasitaikę, kad per Vėlines nuteistieji rašytų laiškus savo aukų artimiesiems ar patys juos iš jų gautų?

Žmogui, ypač įvykdžiusiam sunkų nusikaltimą, nekyla ranka rašyti aukos artimiesiems. Puikiai žinote, kad buvo toks iki gyvos galvos nuteistas Daunoras. Jis nužudė patėvį, mamą, broliuką ar sesutę, aš jau pamiršau. Jis savo noru apsisprenė išeiti anapilin, kadangi nebeištvėrė to, kas įvyko.

Yra viena taisyklė, su jais negalima kalbėti apie įvykdytus jų nusikaltimus. Vien todėl, kad jie ir taip jautriai reaguoja. Nors kai kurie iš jų sako, kad įvyko, kas įvyko, bet kas trečią iš jų kankina košmarai naktimis.

Jų laiškai necenzūruojami. Cenzūruoti galima tik išimtiniais atvejais su įstaigos direktoriaus arba prokuroro, teisėjo nutarimu. Mes nežinome, kam jie siunčia laiškus. Jie gali juos siųsti artimiesiems, draugams, pažįstamiems.

Iš nukentėjusios pusės ateina vienas kitas laiškas. Būna, kad prakeikia ar grasina. Jeigu įvyko konfliktas tarp kažkokių gaujų, nukentėjusios gaujos narys gali parašyti tokį cinišką laišką: „Tu išeisi į laisvę ir tau bus galas“. Aukų tėvai, broliai ar seserys grasinančių laiškų nerašo.

Minėjote, kad kaliniai naktimis sapnuoja košmarus. Kas tai – iš pasąmonės prasiveržiančios, nekontroliuojamos ir tikros emocijos ar bandymas išprovokuoti aplinkinius, gauti truputėlį šilumos, užuojautos?

Tokiomis provokacijomis manipuliuoti ganėtinai sunku, reikia būti dideliu ciniku. Tarp suimtųjų tokių dalykų pasitaiko, bet ne tarp kalinių. Būna, kad suimtasis provokuoja įstaigos administraciją, prašo jo žodžius perduoti teisėjui: „Aš vis tiek negyvensiu, aš pasikarsiu, nusižudysiu“.

Nemaža dalis iš jų yra dideli aktoriai. Pavyzdžiui, atvesčiau jums tokių kalinių, su kuriais jūs pasikalbėtumėte ir jums ašaros pradėtų tekėti iš akių. Tačiau tai tik aktorystė.

Kai dar buvau jaunas pareigūnas, ir aš tą kabliuką buvau prarijęs, galvojau: „Kokia neteisybė gyvenime, kaip jis skriaudžiamas buvo, kaip jį neteisingai nuteisė, kokia čia grubi administracija ir kaip nežmogiškai tas ar kitas pareigūnas jam kažką pasakė“. Paskui perpranti...

Reikia mūsų aktoriams iš jų pasimokyti. Jie labai geri psichologai. Labai geri. Reikia padirbti ne vienerius metus, mažiausiai 6-7, kad galėtumei pasakyti, jog tą žmogų perpranti. Pavyzdžiui, aš juos perprantu žiūrėdamas į akis. Ar akutės bėgioja, ar jis žiūri tau tiesiai į akis, ar jos aštrios. Tai daug apie žmogų pasako. Dirbdamas šį darbą tampi labai geru psichologu.

Psichologo profesija – gana dažna, tačiau tik nedaugelis šią specialybę įgijusių specialistų apsisprendžia ateiti dirbti į kalėjimą. Juk diena iš dienos klausydamasisis nuteistųjų išpažinčių silpnesnių nervų žmogus, prisipažinkime, pats gali susirgti – tapti paranoiku ar šizofreniku.

Jeigu žmogus stoja į psichologiją, jis pasišvenčia. Turiu dvi paneles psichologes. Vienai taip lėmė gyvenimas, kad teko išvažiuoti iš Lietuvos į Skandinaviją. Buvo suinteresuota matereliai. Kai ji parvažiuoja ir mus aplanko, sako: „Tik neminėkite man darbo, kurį aš dirbau, man ašaros pradės riedėti“.

Yra labai puiki psichologė, tikrai labai aukšto profesinio lygio, kuri žinodama savo galimybes nutarė Vilniuje įkurti privatų psichologinį kabinetą ir turėti savo klientų. Aš ją įspėjau: „Neskubėk, niekam apie tai nesakyk. Po mėnesio ateisi ir man pasakysi savo sprendimą, bet turėk omenyje, kad kas iš mūsų išeina, tas negrįžta“.

Praėjo dvi savaitės, ji pradėjo prašytis atgal. Aš ją priėmiau, padariau išimtį ir priėmiau, kadangi ji pasakė: „Pavaduotojau, padariau didelę klaidą, negaliu be šito darbo. Man neįdomūs tie žmonės laisvėje. Ateina su banaliomis problemomis, o čia, tai tikrai yra darbo“.

Vienam psichologui tenka apie 150 nuteistųjų suimtųjų: „Aha, štai šitas rizikos grupėje, anas nestabilus psichologiškai, anas laisvėje vartojo narkotikus, trečio mama mirė“. Su tokiais žmonėmis dirbama. Šiuo metu viso turime keturis psichologus, greitai turėtume sulaukti penkto.

Kaip į pratrūkusių likimo brolių ašaras reaguoja kiti nuteistieji?

Pagal galiojančius įstatymus tam tikros kategorijos nuteistieji turi būti izoliuoti nuo kitų nuteistųjų.

Už sunkius nusikaltimus – vienoje kameroje, už apysunkius – kitoje, už lengvus – vėlgi atskirai. Yra netgi atskiros tarnybos, kurios skirsto pagal gyvenamąją vietą. Kauniečiai laikomi vienose patalpose, vilniečiai kitose, klaipėdiečiai dar kitose. Klaipėdiečiai labai gerai sutaria su vilniečiais, Panevėžys ir Kaunas yra dvi konkuruojančios firmos. Tai demografinė problema.

Toliau seka žmogaus fizinės ir psichologinės galimybės. Jeigu žmogus, esantis su kitais, tiesiai šviesiai pasako negalintis su jais sėdėti, jis yra perkeliamas. Žinoma, mums sunku tą daryti, kadangi kalėjimas yra perkrautas, mes standartus viršijame, bet darbuotojai atranda išeitį.

Kameroje agyvendinami keturi ar trys nuteistieji, kurie yra maždaug tokio pačio būdo, panašių interesų, tų pačių tikslų. Stipruoliai nuo silpnesniųjų laikomi atskirai.

Dėl ko dažniausiai kaliniai verkia?

Sakysime, perskaito jie „Ekstrą“ arba „Lietuvos rytą“. Jie atranda ten kažkokį straipsnį, kuriame teigiama, kad 70 procentų Lietuvos gyventojų mano, jog jie gyvena geriau negu gyvenantys laisvėje: „Būtų mano valia, tai aš prie sienos jį pastatyčiau ir …“, - sako. Tai yra ta rakštelė, ta strėlė, kuri pataiko jiems tiesiai į širdį.

Ypač jautriai reaguoja tie žmonės, kurie augę pakankamai normalioje socialinėje aplinkoje. Tokie žmonės yra labai lengvai pažeidžiami.

Teko girdėti, kad turite koplyčią Lukiškėse. Ar noriai kaliniai ten užsuka?

Noriai, labai noriai. Tame sektoriuje, kuriame jie gyvena, yra didelė 100 kvadratinių metrų patalpa. Ji labai gražiai įrengta, kadangi jos įrengimą kontroliavo pats mūsų kardinolas. Freskas tapė jie patys. Geri dailininkai, kad ir keista, gimsta kalėjime. Jėzų, Marijos skulptūras, kurias nešė į koplyčią, iš molio lipdė ir dažė jie patys. Vieną tokią skulptūrą turėjo nešti aštuoni tvirti vyrukai. Altorių padarė kardinolo asmeninis architektas, mes jam labai dėkingi. Tai brangus altorius, gryno ąžuolo. Kristų gavome iš Kunigų seminarijos. Jam 250 metų, padarytas iš juodojo ąžuolo. Mes jį truputėlį glaistėme, špakliavome.

Vargonų muziką atstoja už altoriaus paslėptas DVD grotuvas ir kolonėlės. Kartais užsuka svečių ir nesupranta, iš kur sklinda muzika. Bacho choralai, Mocartas... Koplyčia – šventas dalykas. Netgi buvę Vilniaus brigados nariai pasakė: „Mes ten viską išvalysime, tik leiskite kiekvieną dieną joje pabūti“.

Per Kalėdas mūsų pasveikinti ateina pats kardinolas. Kaliniams yra malonu, kai tarp jų stovi direktoriaus pavaduotojas ir kartu su jais klaupiasi ant kelių. Visą laiką sakau: „Pasitrauk, duok vietos“. Kai atsistoji tarp kalinių... Jiems tai yra dvasinis stimulas. Direktoriaus pavaduotojas, centrinės Lietuvos įstaigos, yra tarp jų! Vadinasi, tu nesi pasipūtęs, tu nesi snobas.

Kalbama, kad nuteistieji ypač negailestingi tam tikrus nusikaltimus įvykdžiusiems savo likimo broliams. Kaip yra iš tikrųjų?

Dabar jau, ačiū Dievui, baigiame ištrinti tas jų vadinamas kastas. Tai buvo sunki kova, galbūt nepulsiu į tas detales, kaip tai buvo daroma, bet praktiškai mes jas išnaikinome.

Nėra to savo teismo, tačiau kaliniai labai nekenčia žagintojų. Pavyzdžiui, nuteistų už išprievartavimą, aš jau nekalbu apie nepilnametės išprievartavimą… Arba tuos, kurie nužudė savo artimuosius… Tokius žmones reikia laikyti atskirai. Į juos visi kaliniai žiūri su panieka. Privalome tokius nusikaltimus įvykdžiusius asmenis izoliuoti, kitaip rytoj arba poryt iš kameros išneštumėme lavoną.

Net dabar tokie dalykai vyksta?

Mes prevenciškai mąstome ir šito neleidžiame, bet jeigu taip būtų, tai aš garantuoju, kad toks žmogus išgyventų ilgiausiai 2-3 dienas arba būtų stipriai suluošintas. Nutiktų labai negerų dalykų.

Gink Dieve, tokios kategorijos asmenų mes negalime laikyti su kitais. Yra nerašytas kodeksas, tas vadinamas subkultūrinis, jie turi savo neformalius įstatymus.

Laisvėje mėgstame vienas kitą pavadinti „kvaileliu“. Jiems tokie žodžiai tabu. Kad vienas kalinys pavadintų kitą kalinį „kvailiu“… Tai didžiausias įžeidimas.

Jie labai nemėgsta nevalų. Jūs pamatytumėte… Batai nublizginti, kelnės išlygintos, nusiskutęs, pasitempęs. Kitaip jis bus kalinių „nuleistas žemyn“, su juo niekas nebendraus, arti netgi nesėdės. Neduok Dieve pavogti iš kito, nesvarbu, ką: dantų šepetėlį, muilo gabaliuką. Tai tarp jų sunkiausias prasižengimas. Toks žmogus vadinamas „žiurke“.

Užsiminėte apie kastų „trynimą“. Kaip tai buvo daroma?

Nuteisus žmogų, iš Lukiškių izoliatoriaus jis yra nukreipiamas į atskirus pataisos namus: Pravieniškių, Alytaus, Marijampolės, Vilniaus, Kybartų. Anksčiau būdavo taip, važiuoja etapinės mašinos, bet tie nuskriaustieji būdavo nepageidaujami ten, kur sėdėdavo aukštesnės kastos nariai. O mes pradėjome po truputį juos ten grūsti, aišku su stipria apsauga, kad jie nepradėtų konfliktuoti.

Maištavo. Reikėjo ne tik psichologinių įgūdžių, bet ir drastiškumo: „Nevažiuosi, keliausi į karcerį. Kiek tu ten prasėdėsi? Bus blogiau tau ar man? Aš parašysiu penkioliką parų. Keliesi ir važiuosi ar dar pasipūtęs?“. Va tokiais metodais dirbome.

Ką manote apie nuteistųjų susirašinėjimą su laisvėje gyvenančiomis moterimis? Kas tai: vienatvė ir šilto, žmogiško bendravimo trūkumas, nepatenkinti fiziniai poreikiai, o gal šaltakraujiškai apskaičiuotas asmeninės naudos siekimas?

Iš karto atsakau – 50 su 50 procentų. Viena dalis – tie, kurie naiviai, bet nuoširdžiai ir atvirai apie tai mąsto, bet jie dažniausiai slepia, kur yra.

Skaitote, kad jaunas, gražus, išvaizdus vyrukas norėtų susipažinti su labai jautrios širdies mergina. Rašyti adresu „Pravieniškės“. Kiti susuka taip, kad adresus pateikia savo draugų, vėliau jie laiškus persiunčia į kalėjimą.

Vyras, sėdėdamas už grotų, ilgą laiką neturėdamas moters, kaip sakoma, pradeda kunkuliuoti. Visų pirma, psichologiškai. Ir jis nori to artumo, nori pamatyti panelės laišką: „O, panelė man parašė“. Tai yra nekaltas žaidimas, bet jis kaip narkotinis dopingas. Jeigu mergina jam rašo, jis jaučiasi gerai.

Iš esmės, visi šie dalykai yra savo naudos siekimas, bet jie skirtingi. Nuoširdus savos naudos siekimas, kada žmogus trokšta, kad su jam panelė parašytų. Savanaudiškas naudos siekimas, kada išėjęs į laisvę vyras „pritrina“ panelei, kad jis buvo neteisingai nuteistas, kokių kančių patyrė, kad laisvėje esantys – banalūs žmogeliai niekam tikę, nes nepatyrė to, ką perėjo jis. O ta iš karto ir „susileidžia“: „Dieve, tu tikras vyras“. O jis: „Bet tu žinok, aš viduje labai švelnus, tu nežiūrėk į mano veidą, viduje aš esu kur kas švelnesnis negu tas, kuris šypsosi, strapalioja ir gėles tau dovanoja“.

Štai įsimylės kalinį kokia naivi moteriškė ir visą jam skirtą bausmės laiką bėgios į Lukiškes su maisto, vitaminų ir kitų būtinų dalykų lauknešėliais… Ar ne taip nutiko vienai Lietuvos dainininkei, išsiskyrusiai su vyru žurnalistu ir puolusiai į du žmones nužudžiusio kalinio glėbį?

Buvo teisingai pastebėta, kad tokiais dalykais ypač mėgsta užsiimti tos mergaitės, kurių populiarumas ima blėsti. Mano subjektyvia nuomone, dainininkės atveju – tai reklamos siekimas: „Aš tau stambias perlaidas pinigėlių persiųsiu, galbūt tu išeisi į laisvę, padėsiu tau susitvarkyti gyvenimą, aš turiu daug pažinčių“. Tai yra verslas, sandėris.

Nesvarbu, kad nuteistasis, apie kurį kalbame, Pravieniškėse. Jis buvo ir pas mus. Ir aš jį puikiai žinau. Teigiamų emocijų jo atžvilgiu aš tikrai jokių nejaučiu.

Yra nuteistų kalėti iki gyvos galvos žmonių, kurių man tikrai gaila. Aš žinau, toks žmogus išėjęs į laisvę nusikaltimo nebepadarys. Bet yra tokių, kuriuos išleidus į laisvę, labai tikėtina, jie įvykdys dar vieną žmogžudystę.

Yra nuteistųjų, kurie pagal prigimtį yra geros širdies, nors padarę klaikių nusikaltimų. Tai yra žmonės, kurie nėra nusikaltėliai pagal prigimtį, kaip yra pasakęs vienas italų psichologas. Man gaila jų.

O kitam aš gailesčio nejaučiu, todėl, kad jis koks buvo cinikas, toks ir liko. Ir kas antras žodis pas jį melas. Negaila tokio žmogaus.

Turite dukrą, jei ji įsimylėtų kalinį, nejau nebandytumėte jos bet kokia kaina atkalbėti nuo tolimesnių santykių su juo?

Žinoma, bandyčiau. Ir būdamas darbdavys rinkčiausi neteistą specialistą.

Kodėl taip daug santuokų su suimtaisiais? Netgi būna, kad užsienio piliečiai tuokiasi pas mus ir kviečiasi, tarkime vienas olandas, kunigą iš Olandijos. Kunigas atvažiavo ir įvyko santuoka. Santuokos populiarios tarp tų žmonių, kurie nuteisti kalėti trumpą laiką. Tai yra nuoširdžios santuokos.

Bet, atleiskite, jei vyras yra gavęs 15-20 metų: „Meskite į mane akmenį, – kaip pasakė Ostapas Benderis,- jeigu čia mergaitė, o ne berniukas“. Reikia suvokti, kad tokiomis aplinkybėmis sudaroma santuoka, kažkas ne taip.

Kokia meilė gali sieti dainininkę su du žmones „paklojusiu“ ciniku? Nesąmonė! Nebūna tokių jausmų, Antikos laikais nebent! Realiame pragmatiškame gyvenime negali šito būti. Aš pats esu idealistas, bet ne toks, kad būčiau naivus.

Kas kita, jei kalbėsime apie nuteistuosius, kuriems skirta atlikti trumpas bausmes. 3-4 metai… Sakysime, šeima, giminės gyvena gerai. Žmogus nėra patologinis nusikaltėlis, juk sakoma, nuo kalėjimo nė vienas mūsų nėra apdraustas. Tokiomis aplinkybėmis sudarytomis santuokomis galima tikėti.

Galbūt draugavo, padarė vaikinas kažką, na atsitiko… O kodėl gi ne? Juk būna, pagėrė kažkur, taukšt kažkam per galvą ir viskas. Pabudo jau už grotų. O šiaip žmogus iš esmės normalus. Būna tokių atvejų.

Sutinku, būna anomalių reiškinių. Štai, prieš porą metų nuteistas iki gyvos galvos vyras sudarė santuoką su mergina iš Panevėžio pataisos namų.

Bet kokia čia anomalija? Vyras ir žmona turi teisę į ilgalaikius pasimatymus. Taip, ji buvo atvežta specialiai iš Panevėžio pataisos namų čia, buvo sudaryta santuoka, jie gavo keturias valandas pasimatyti. Uždaryti patalpoje, kurioje niekas jų nestebi… Paprasčiausias sekso poreikių tenkinimas. Būna ir tokių dalykų.

 (Komentarų: 0)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: