Įkėlė Vytautas Stankevicius. Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Anglija.lt redakciją pasiekė savo spalvinga gyvenimo istorija nusprendusio pasidalinti tautiečio laiškas. Savo didžiausią gyvenimo problemą įveikęs ir aukštumų sporte bei kitose veiklose pasiekęs armėnų kilmės lietuvis šiuo metu gyvena Londone.

Gyvenimas vaikinui tuo nesibaigia – Anglijos sostinėje jis ne tik dalijasi savo patirtimis ir patarimais su jį supančiais žmonėmis, bet ir siekia kitų savo užsibrėžtų tikslų. Nuo pokalbio su prezidente iki viešų paskaitų Londone – viskas ir dar daugiau redakcijai atsiųstame laiške apačioje.

*Kalba netaisyta

Praeita savaite 3 kartus pasaulio Šachbokso čempionas ir daug kitų nugalėjimų sporte pasiekęs iš Lietuvos kilęs ir čia augęs armėnų kilmės Vladimir Agasaryan (Dymer) buvo pakviestas į Rytu Londono universitetą. Čia vaikinas pasakojo apie kelią į sportą bei kaip sportas pakeitė jo gyvenimą. Po prezentacijos jis demonstravo savo hobį ir papildomą pajamų šaltinį – iliuzijos triukus.

Praeities patikra

Sutikau pravesti šitą prezentaciją dėl dviejų priežąšcių – kad padėti savo draugei bei dėl to, kad patikrinti savo praeities didžiausia baimę bei gyvenimo įššūkį – mikčiojimą.

Nuo pat vaikystės mikčiojau ir tėvai labai daug investavo pinigų į gydymą, vedė pas skirtingus daktarus, bet deja niekas nepadėjo ir teko pačiam daug užsiimti savistaba, daryti išvadas, bandyti visokius pratimus ir sujungus viską, ačiū likimui, atsirado progresas. Tai buvo didžiausia svajonė, kad praeitų mikčiojimas, bei buvo ir yra noras padėti kitiems, kad ir kiti išsigydytų.

Man net tekdavo studijų laikais gerti raminamuosius prieš kiekvieną prezentaciją, labai nekęsdavau to, o šiaip seminarų metu dažniausiai atsakydavau į dėstytojo klausimą nežinau, kadangi tiek daug kartų teko sakyti tą žodį, kad išsitreniravau jį sakyti nemikčiodamas ir taip buvo lengviau ir fiziškai ir morališkai.

Pradžioje studijų buvau pabandęs atsakinėti į klausimus seminaro metu, bet kai studijavau teisę, tai taip stipriai sumikčiojau viena kartą, kad visa grupė, įskaitant ir dėstytoją, juokėsi kurį laiką. Sąžiningai sakau buvo apėmęs toks pyktis, kad bent jau visus grupiokus vyriškos lyties norejosi sumušti tikrai tuo metu... Po to karto neatsakinėjau seminaro metu į klausimus, o kai perėjau i psichologijos studijas,grupiokai buvo draugiškesni ir supratingesni.

2012 metais, kai priėmiau Lietuvos pilietybę, pagal Lietuvos konstituciją reikia eiti pašnekėti su Prezidente. Tai buvo neužmirštamas pokalbis.
Atsimenu Ji paklausė: kuo užsiimi gyvenime šiuo metu ir kokie Tavo planai Lietuvoje? Atsakiau, kad studijuoju šiuo metu ir svajoju dirbti mokytoju arba dėstytoju.

Prezidentė pratęsė: Sėkmės Tavo svajonėms, bet ar žinai iš pradžių kokį gyvenimo iššūkį reikia Tau įveikti?

Aš: Mikčiojimą? Ji: Taip.

Po pusės metų mano seneliai ėjo į pokalbį su Prezidente ir mano senelis pasakė, kad turi šeimą Lietuvoje ir jo vyriausias anūkas prieš pusę metų irgi buvo atėjęs pas Jus į pokalbį. Ji atsimnė mane, pasitikslindama, kaip jo anūkui dabar sekasi šnekėti.

Būtų smagu, jeigu prezidentė vis dar mane atsimintų ir sužinotų, kad įššūkis įveiktas ir jaunystes svajonės išpildytos.

Kai 2013m. Birželio mėnesį atvažiavau į Londoną ieškoti laimės, nusprendžiau niekada gyvenime nebegerti raminamųjų vaistų. Jų ir nereikėjo daugiau, nes nebuvo jokių prezentacijų ar seminarų, o dabar, atsiradus progai, buvo labai smalsu pažiūrėti senai baimei į akis ir padaryti tai dar kartą, tik šį kartą be raminamųjų vaistų. Ačiū likimui, tai pasisekė sėkmingai. Tik taip pergyvenau dėl mikčiojimo, kad dalį teksto užmiršau, ką žadėjau pasakyti…

Šiuo metu užsiimu mikčiojimo gydymu su vienu iš savo privačių mokinių, progresas jau tikrai yra ir tai mane bei jo tėvus labai džiugina.

Mikčiojimas yra ne tik kalbos sutrikimas, bet ir kelias į paranoją ir depresiją, kadangi tu bijai šnekėti ir tos baimes sukeltos mintys kuo toliau, tuo labiau atvesdavo į depresiją ir į vienatvę… Sportas buvo mano išsigelbėjimas, kadangi ringe, narve šneka kumščiai, o ne liežuvis.

Pirmieji žingsniai į sportą

Esu 90-ųjų metų vaikis,kuris leisdavo laiką labiau realybėje žaisdamas su draugais įvairius žaidimus ir kadangi priešais mano namą būdavo didelis stadionas Kaune, tai ten leisdavome daug laiko praktikuodami įvairias sporto šakas.

Greičiausiai dėl to ir atsirado meilė sportui bei noras išbandyti save skirtingose sporto šakose. Nuo pat vaikystės mėgdavau daug muštis, bet tėvai neleisdavo man lankyti kovų menų. Kai man buvo 12 metų, labai įkyriai bei ryžtingai įtikinėjau tėvus, kad leistų pradėti lankyti kovų menus.

Mano tėvas buvęs sėkmingas boksininkas, kuris atlankė 16 metų ir daug pasiekė bokso srityje. Jis nuvedė mane į bokso treniruotes bei pats treniruodavo savaitgaliais.

Esu dėkingas, kad gyvenimas privertė lankyti boksą, kadangi tai privedė mane prie šachbokso ir visų pasiekimu (3 kartus pasaulio čempionas) bei rekordų (jauniausias pasaulio čempionas).

Kuo sportas padėjo gyvenime?

Sportas pavertė mane stipresniu ne tik fiziškai, bet ir morališkai. Sportas dar ir atvedė mane į sveikos mitybos kelią, kurios vis dar laikausi.

Besiruošiant varžyboms tenka dažnai daug ką paaukoti. Visiškai sutinku su šita fraze, kad, jeigu nori pasiekti tai, ko niekada neturėjai, turi būti padaryta tai,ko nesi niekada daręs.

Sporto filosofija

Lietuvoje sakoma, kad problemos po vieną nevaikšto, ir mano bei kitų draugų atveju tai pasitvirtino ir deja ne kartą...

Kažkada pagalvojau, kad reikėtų pabandytį atvirkščiai pažiūretį į šitą situaciją ir naudoti antrąją monetos pusę bei daryti gerus dalykus,kad jie pritrauktų gėrį, sėkmę į gyvenimą.

Tada atsirado antras, po to trečias titulas, gavau šachbokso trenerio darbo pasiūlymą, po to ir su šachmatais susijusį darbą. Taip sekėsi labai štangos spaudimo sporto šakoje, kuri man labiausiai patiko iš visų išbandytų sporto šakų. Deja, peties trauma užtrenkė kelią tęsti toliau...

Tai nėra auksinė taisyklė ir nereiškia, kad ji visiems ir visada suveiks, kadangi visi žmonės yra unikalūs ir kiekviena akimirka yra nauja.

Galų gale gyvenimas nėra rojus, kad visada sektūsi, ir nėra pragaras, kad visada nesisektų. Man aplamai nepatinka žodis visada, kadangi tai reiškia pastovumą, o, mano manymu, pastovus tik nepastovumas, viskas kinta, nieko pastovaus nėra, reikia mėgautis akimirka, kol ji dar yra, arba mokytis iš akimirkos. Dėl to mano požiūris į gyvenimą toks, kad viskas yra gerai arba labai gerai, kadangi Tu arba laimi arba išmoksti.

Taip, būna pralaimėjimų gyvenime, bet tai yra absoliučiai suprantama man, kadangi nėra idealių, anksčiau ar vėliau visi pralaimi...

Dar baisiau yra pasiduoti besiekiant savo tikslo sporte, kadangi tada Tu pralaimi dvigubai ir sau, ir priešininkui.

Vytautas Stankevicius