Narkotikų liūnas įtraukia emigrantus - Anglija.lt
 

Narkotikų liūnas įtraukia emigrantus  


Londonas – vienas iš miestų, kur narkotikai labai paplitę. Juos vartoti gali ir bankininkas, ir valkata. Narkotikai populiarūs klubuose ir vakarėliuose. Beje, sociologiniai tyrimai rodo, kad imigrantų, ypač iš Rytų Europos, polinkis į narkotikus ir alkoholį yra didesnis nei vidutinis ir turi tendenciją augti.

Priklausomais nuo narkotikų tampa ne tik tie, kurie svaiginasi, ieškodami naujų pojūčių ar bėgdami nuo problemų. Būna, kad žmonės, turėdami fizinių ar psichinių negalavimų, pripranta prie ligos metu paskirtų vaistų. O nuo pačios narkomanijos vaistų dar neatrasta ir sveikti įmanoma tik paprastų dvasinių principų dėka, kuriais naudojasi Narkomanų Anonimų grupės.

Apie priklausomybę narkotikams, alkoholiui bei apie Londone veikiančią lietuviškai ir rusiškai kalbančių žmonių Narkomanų Anonimų grupę papasakojo trys nuo 23-jų iki 50-ies metų amžiaus jos nariai.
Dėl anonimiškumo principo straipsnio herojų vardai yra pakeisti.

- Nuo kada narkotikus ar kitas svaigiąsias medžiagas vartojantį žmogų galima laikyti priklausomu?
Marius: Lengviausiai priklausomybės požymiai pastebimi šeimoje ir asmeniniuose santykiuose. Besisvaiginantis žmogus išsisukinėja nuo atsakomybės, pareigų, į šeimos iždą įneša mažiau pinigų, vis dažniau skolinasi ir negrąžina. Tokiu būdu jis praranda draugus.
Galiausiai, visi būdai gauti pinigų narkotikams tampa pateisinami – ne tik skolinimasis, bet ir vagystės, jis „priglaudžia“ ir netinkamai paliktą vertingesnį daiktą.

- Kaip padėtį Jūsų grupėje pakeitė sunkmetis?
Marius: Sunkmečiu daugiau žmonių bando atsikratyti potraukio svaigintis ir daugiau kreipiasi pagalbos. Kas tai paskatino? Daugiau žmonių atsidūrė gatvėje, daugiau neteko darbo, daug kieno pajamos sumažėjo, o narkotikai suėda didelę dalį asmeninio biudžeto.

- O ar tas pats sunkmetis neverčia pradėti svaigintis žmonių, kurie iki tol to galbūt nedarė?
Marius: Nemanau, nors atsakyti iš tikrųjų yra sudėtinga. Kartą pabandęs narkotikų, žmogus pastato save į rizikingą padėtį, nes atsiranda tikimybė, kad jis taps priklausomu. Toliau situacija klostosi labai įvairiai, jos nuspėti negalima. Kiekviena jų yra individuali, dažną kartą žmogui sunku pamatyti, kad jis jau įgavo priklausomybę narkotinėm medžiagom.
Ekonominė krizė ar pakilimas nėra labai svarbu. Svarbu tai, kokias madas bei taisykles diktuoja mūsų visuomenė, o šiai dienai narkotikų vartojimas tampa vis labiau ir labiau atviru bei priimtinu reiškiniu.

- Gal galėtumėt papasakoti, kaip, kada ir kodėl pradėjote svaigintis?
Olegas: Svaigintis pradėjau, kuomet man jau buvo daugiau nei 30, nes gyvenau per gerai. Kažkuriuo metu verslas ėmė nesisekt, atsirado skolų, o norėdamas jas grąžinti, ėmiau iš Lietuvos vežti narkotikus į Maskvą. Tačiau prekiaudamas jais, pats į juos įnikau. Kaip ir daugelis pradėjau nuo žolės, vėliau sekė kokainas, o ėmęs vartoti heroiną, per pusantrų metų degradavau visiškai.
Tomas: Tik pradėjęs eiti į mokyklą, jau ragaudavau alkoholio. Kuomet man buvo 15–16 metų, stalai per draugų gimtadienius jau lūždavo nuo svaigiųjų gėrimų. Alkoholiu piktnaudžiavau nuo pat paauglystės, todėl net nežinau kada tapau nuo jo priklausomas.
Marius: Degtinės pirmą kartą paragavau dar būdamas šešerių. Pabandyti narkotikų irgi buvo įdomu. Be to, tai buvo įprastas dalykas mano aplinkoje: kuomet buvau IX-oje klasėje, iš 30-ies mano bendraklasių nesisvaigino 2. Tai buvo klasės auklėtojos dukra ir tos merginos draugė. Būdamas 14-os pabandžiau amfetamino.

- Kaip įvykiai klostėsi toliau?
Marius: Būdamas 14-os pradėjau prekiauti narkotikais. Patiko turėti pinigų, pripažinimą tarp draugų, nesijausdavau vienišas, nes telefonas niekad nenutildavo. Tačiau dozės didėjo ir dar būdamas moksleivis, narkotikams kasdien išleisdavau daugiau nei 100 litų. Taip progresavo priklausomybė heroinui. Kelis kartus bandžiau jį keisti „silpnesniais“ narkotikais – žole, „ekstazi“ arba alkoholiu, tačiau nesėkmingai.
Po eilinio perdozavimo, maldaujamas tėvų, nuėjau į grupės susirinkimą, vėliau patekau į reabilitacijos centrą, kur praleidau porą metų. 18-os emigravau į Londoną. Tuo metu jau pusantrų metų buvau švarus, tačiau čia vėl ėmiau svaigintis. Supratau, kad neatsilaikiau dėl to, kad buvau vienas ir ėmiau lankytis Anoniminių Alkoholikų susirinkimuose, nes lietuvių Narkomanų Anonimų grupės tuo metu dar nebuvo.

Tomas: Sukūręs šeimą pastebėjau, kad alkoholizmas man trukdo ir būdamas 30-ies kreipiausi medicininės pagalbos. Vėliau, kaip alkoholio pakaitalą, ėmiau vartoti „lengvus“ narkotikus, nes blaiviai gyventi jau nemokėjau. Galiausiai narkotikai atvedė mane į psichiatrinę ligoninę.

- Žinau, kad dabar Jūs jau ilgą laiką gyvenate švariai. Kokiu būdu pavyko išbristi iš to liūno?
Marius: Susirinkimų lankymas, susirinkimų lankymas ir dar kartą susirinkimų lankymas. Visa kita ateina savo laiku.

- Kokiu būdu grupės susirinkimus lankantis žmogus kapstosi iš priklausomybės?
Marius: Pirmiausia, grupėje nariai patiki savo jausmus kitam sveikstančiam. Antra, labai svarbu turėti galimybę kuo dažniau dalyvauti grupės susirinkimuose. Pradžioje netgi siūloma ateiti į 90 susirinkimų per 90 dienų. Trečia, žmogus dirba pagal „12-os žingsnių“ programą, į kurią įeina savęs pažinimas, skriaudų atitaisymas bei pagalba vis dar kenčiančiam. Deja, kol kas yra sunkiau Londone gyvenantiems ir nekalbantiems angliškai lietuviams ar rusakalbiams. Šiomis kalbomis Londone tevyksta keli susirinkimai per savaitę.
Tačiau ir čia yra alternatyva: kai kurie lietuviai keturis kartus per savaitę (antradieniais, trečiadieniais, ketvirtadieniais ir šeštadieniais) lankosi Ilforde ir Becktone vykstančiuose Anoniminių Alkoholikų susirinkimuose.

- Kodėl narkomanai lankosi alkoholikų susirinkimuose?
Marius: Alkoholizmas ir narkomanija – labai panašios ligos: panašus potraukis vartoti, panašios pasekmės. Nuo narkotikų priklausomas žmogus į alkoholį taip pat turi žiūrėti kaip į narkotiką, nes tai ir yra narkotikas.
Po persilaužimo nuo narkotikų, kuomet jau praėjo pats sunkiausias – abstinencijos laikotarpis ir jau kurį laiką buvau švarus, vieno vakarėlio metu nusprendžiau atsipalaiduoti ir išgerti alaus. Tačiau apsvaigęs nuo alkoholio, išvažiavau ieškoti „dozės“. Apie pasekmes ar ką tik abstinencijos metu jaustą skausmą tuo metu neliko nė minties.

Olegas: Narkomanui ar alkoholikui neatsiranda savisaugos instinktas, koks atsiranda, tarkime, pirty kartą atsisėdus ant įkaitusio akmens. Tam, kuris praėjusį kartą padaugino ir vos liko gyvas, toks instinktas neišsivystys ir jis vėl eis tuo pačiu keliu.

- Kodėl Narkomanų Anonimų susirinkimai priklausomiems žmonėms yra tokie svarbūs?
Olegas: Lankymasis grupėje priklausomam žmogui neleidžia užmiršti, kokia klastinga liga jis serga.
Marius: Deja, net šeimos nariai ar psichologai priklausomo žmogaus negali suprasti taip, kaip jį supranta kiti priklausomi.
Olegas: Priklausomam žmogui atsitinka sunkiai paaiškinami dalykai, kuomet jis pajunta norą svaigintis. Jo protas neleidžia jam matyti situacijos tokios, kokia ji iš tikrųjų yra. Jis nemato būsimų pasekmių, kurias dažniausiai daugybę kartų jau buvo patyręs. Dažniausiai tai vyksta dėl to, kad jis yra vienas. Priklausomas žmogus pats su savimi yra pati blogiausia kompanija.
Marius: Tačiau Narkomanai Anonimai parodo, kad pradėti gyventi blaiviai gali kiekvienas. Galima blaiviai leisti laisvalaikį, netgi blaiviai švęsti šventes. Atrodo neįtikėtina, bet daugybė atsisakiusių narkotikų žmonių gyvena būtent taip.

Narkomanų anonimų grupės padeda atsispirti narkotikams
Narkomanų Anonimų grupė yra žmonių, kurie nori atsikratyti priklausomybės, susitikinėjimas. Londone veikia keli šimtai grupių, čia yra ir lietuvių bei rusų kalbomis veikianti grupė „Prabudimas“. Jos nariai aktyviai dalyvauja pasauliniame Narkomanų Anonimų judėjime. Rengiamos konferencijos ir seminarai, grupės iš įvairių šalių dalinasi tarpusavio patirtimi.

Narkomanai Anonimai naudojasi „12-os žingsnių“ programa, kuri pripažinta efektyviausia pasaulyje kovos su priklausomybėmis narkotikams, alkoholiui, azartiniams žaidimams bei seksui forma.

Į „Prabudimo“ susirinkimus ateina apie 10 žmonių. Tikslios statistikos negali būti dėl anonimiškumo principo – žmonės nėra fiksuojami, jie gali net nesakyti savo pavardžių ar kitų detalių. Viskas, ką ten norima žinoti – tai ar atėjęs žmogus nori atsisakyti narkotikų.

Pagalbos kreipiasi daugiau žmonių nei ją lanko. Priklausomiems yra sunku susitaikyti su mintimi, kad tapę grupės nariais, jie jau negalės „saikingai“ vartoti narkotikų, todėl kai kurie tęsia ankstesnį gyvenimą. Paprastai vienas iš trijų tokių žmonių baigia ligoninėje, kalėjime ar kapuose.

Lietuvių Narkomanų Anonimų grupės susirinkimai vyksta ketvirtadieniais 19 val. adresu 218 Tollgate road, Beckton, E6 5YA ir sekmadieniais 19 val. adresu 21 The Oval, Bethnal green, E2 9DT (Šv.Kazimiero bažnyčia).
Daugiau info tel.: 07742308410 arba el.paštu: prabudimas@lietuvos-na.lt

Andrius Pauliukevičius


Londonas – vienas iš miestų, kur narkotikai labai paplitę. Juos vartoti gali ir bankininkas, ir valkata. Narkotikai populiarūs klubuose ir vakarėliuose. Beje, sociologiniai tyrimai rodo, kad imigrantų, ypač iš Rytų Europos, polinkis į narkotikus ir alkoholį yra didesnis nei vidutinis ir turi tendenciją augti.

Priklausomais nuo narkotikų tampa ne tik tie, kurie svaiginasi, ieškodami naujų pojūčių ar bėgdami nuo problemų. Būna, kad žmonės, turėdami fizinių ar psichinių negalavimų, pripranta prie ligos metu paskirtų vaistų. O nuo pačios narkomanijos vaistų dar neatrasta ir sveikti įmanoma tik paprastų dvasinių principų dėka, kuriais naudojasi Narkomanų Anonimų grupės.

Apie priklausomybę narkotikams, alkoholiui bei apie Londone veikiančią lietuviškai ir rusiškai kalbančių žmonių Narkomanų Anonimų grupę papasakojo trys nuo 23-jų iki 50-ies metų amžiaus jos nariai.
Dėl anonimiškumo principo straipsnio herojų vardai yra pakeisti.

- Nuo kada narkotikus ar kitas svaigiąsias medžiagas vartojantį žmogų galima laikyti priklausomu?
Marius: Lengviausiai priklausomybės požymiai pastebimi šeimoje ir asmeniniuose santykiuose. Besisvaiginantis žmogus išsisukinėja nuo atsakomybės, pareigų, į šeimos iždą įneša mažiau pinigų, vis dažniau skolinasi ir negrąžina. Tokiu būdu jis praranda draugus.
Galiausiai, visi būdai gauti pinigų narkotikams tampa pateisinami – ne tik skolinimasis, bet ir vagystės, jis „priglaudžia“ ir netinkamai paliktą vertingesnį daiktą.

- Kaip padėtį Jūsų grupėje pakeitė sunkmetis?
Marius: Sunkmečiu daugiau žmonių bando atsikratyti potraukio svaigintis ir daugiau kreipiasi pagalbos. Kas tai paskatino? Daugiau žmonių atsidūrė gatvėje, daugiau neteko darbo, daug kieno pajamos sumažėjo, o narkotikai suėda didelę dalį asmeninio biudžeto.

- O ar tas pats sunkmetis neverčia pradėti svaigintis žmonių, kurie iki tol to galbūt nedarė?
Marius: Nemanau, nors atsakyti iš tikrųjų yra sudėtinga. Kartą pabandęs narkotikų, žmogus pastato save į rizikingą padėtį, nes atsiranda tikimybė, kad jis taps priklausomu. Toliau situacija klostosi labai įvairiai, jos nuspėti negalima. Kiekviena jų yra individuali, dažną kartą žmogui sunku pamatyti, kad jis jau įgavo priklausomybę narkotinėm medžiagom.
Ekonominė krizė ar pakilimas nėra labai svarbu. Svarbu tai, kokias madas bei taisykles diktuoja mūsų visuomenė, o šiai dienai narkotikų vartojimas tampa vis labiau ir labiau atviru bei priimtinu reiškiniu.

- Gal galėtumėt papasakoti, kaip, kada ir kodėl pradėjote svaigintis?
Olegas: Svaigintis pradėjau, kuomet man jau buvo daugiau nei 30, nes gyvenau per gerai. Kažkuriuo metu verslas ėmė nesisekt, atsirado skolų, o norėdamas jas grąžinti, ėmiau iš Lietuvos vežti narkotikus į Maskvą. Tačiau prekiaudamas jais, pats į juos įnikau. Kaip ir daugelis pradėjau nuo žolės, vėliau sekė kokainas, o ėmęs vartoti heroiną, per pusantrų metų degradavau visiškai.
Tomas: Tik pradėjęs eiti į mokyklą, jau ragaudavau alkoholio. Kuomet man buvo 15–16 metų, stalai per draugų gimtadienius jau lūždavo nuo svaigiųjų gėrimų. Alkoholiu piktnaudžiavau nuo pat paauglystės, todėl net nežinau kada tapau nuo jo priklausomas.
Marius: Degtinės pirmą kartą paragavau dar būdamas šešerių. Pabandyti narkotikų irgi buvo įdomu. Be to, tai buvo įprastas dalykas mano aplinkoje: kuomet buvau IX-oje klasėje, iš 30-ies mano bendraklasių nesisvaigino 2. Tai buvo klasės auklėtojos dukra ir tos merginos draugė. Būdamas 14-os pabandžiau amfetamino.

- Kaip įvykiai klostėsi toliau?
Marius: Būdamas 14-os pradėjau prekiauti narkotikais. Patiko turėti pinigų, pripažinimą tarp draugų, nesijausdavau vienišas, nes telefonas niekad nenutildavo. Tačiau dozės didėjo ir dar būdamas moksleivis, narkotikams kasdien išleisdavau daugiau nei 100 litų. Taip progresavo priklausomybė heroinui. Kelis kartus bandžiau jį keisti „silpnesniais“ narkotikais – žole, „ekstazi“ arba alkoholiu, tačiau nesėkmingai.
Po eilinio perdozavimo, maldaujamas tėvų, nuėjau į grupės susirinkimą, vėliau patekau į reabilitacijos centrą, kur praleidau porą metų. 18-os emigravau į Londoną. Tuo metu jau pusantrų metų buvau švarus, tačiau čia vėl ėmiau svaigintis. Supratau, kad neatsilaikiau dėl to, kad buvau vienas ir ėmiau lankytis Anoniminių Alkoholikų susirinkimuose, nes lietuvių Narkomanų Anonimų grupės tuo metu dar nebuvo.

Tomas: Sukūręs šeimą pastebėjau, kad alkoholizmas man trukdo ir būdamas 30-ies kreipiausi medicininės pagalbos. Vėliau, kaip alkoholio pakaitalą, ėmiau vartoti „lengvus“ narkotikus, nes blaiviai gyventi jau nemokėjau. Galiausiai narkotikai atvedė mane į psichiatrinę ligoninę.

- Žinau, kad dabar Jūs jau ilgą laiką gyvenate švariai. Kokiu būdu pavyko išbristi iš to liūno?
Marius: Susirinkimų lankymas, susirinkimų lankymas ir dar kartą susirinkimų lankymas. Visa kita ateina savo laiku.

- Kokiu būdu grupės susirinkimus lankantis žmogus kapstosi iš priklausomybės?
Marius: Pirmiausia, grupėje nariai patiki savo jausmus kitam sveikstančiam. Antra, labai svarbu turėti galimybę kuo dažniau dalyvauti grupės susirinkimuose. Pradžioje netgi siūloma ateiti į 90 susirinkimų per 90 dienų. Trečia, žmogus dirba pagal „12-os žingsnių“ programą, į kurią įeina savęs pažinimas, skriaudų atitaisymas bei pagalba vis dar kenčiančiam. Deja, kol kas yra sunkiau Londone gyvenantiems ir nekalbantiems angliškai lietuviams ar rusakalbiams. Šiomis kalbomis Londone tevyksta keli susirinkimai per savaitę.
Tačiau ir čia yra alternatyva: kai kurie lietuviai keturis kartus per savaitę (antradieniais, trečiadieniais, ketvirtadieniais ir šeštadieniais) lankosi Ilforde ir Becktone vykstančiuose Anoniminių Alkoholikų susirinkimuose.

- Kodėl narkomanai lankosi alkoholikų susirinkimuose?
Marius: Alkoholizmas ir narkomanija – labai panašios ligos: panašus potraukis vartoti, panašios pasekmės. Nuo narkotikų priklausomas žmogus į alkoholį taip pat turi žiūrėti kaip į narkotiką, nes tai ir yra narkotikas.
Po persilaužimo nuo narkotikų, kuomet jau praėjo pats sunkiausias – abstinencijos laikotarpis ir jau kurį laiką buvau švarus, vieno vakarėlio metu nusprendžiau atsipalaiduoti ir išgerti alaus. Tačiau apsvaigęs nuo alkoholio, išvažiavau ieškoti „dozės“. Apie pasekmes ar ką tik abstinencijos metu jaustą skausmą tuo metu neliko nė minties.

Olegas: Narkomanui ar alkoholikui neatsiranda savisaugos instinktas, koks atsiranda, tarkime, pirty kartą atsisėdus ant įkaitusio akmens. Tam, kuris praėjusį kartą padaugino ir vos liko gyvas, toks instinktas neišsivystys ir jis vėl eis tuo pačiu keliu.

- Kodėl Narkomanų Anonimų susirinkimai priklausomiems žmonėms yra tokie svarbūs?
Olegas: Lankymasis grupėje priklausomam žmogui neleidžia užmiršti, kokia klastinga liga jis serga.
Marius: Deja, net šeimos nariai ar psichologai priklausomo žmogaus negali suprasti taip, kaip jį supranta kiti priklausomi.
Olegas: Priklausomam žmogui atsitinka sunkiai paaiškinami dalykai, kuomet jis pajunta norą svaigintis. Jo protas neleidžia jam matyti situacijos tokios, kokia ji iš tikrųjų yra. Jis nemato būsimų pasekmių, kurias dažniausiai daugybę kartų jau buvo patyręs. Dažniausiai tai vyksta dėl to, kad jis yra vienas. Priklausomas žmogus pats su savimi yra pati blogiausia kompanija.
Marius: Tačiau Narkomanai Anonimai parodo, kad pradėti gyventi blaiviai gali kiekvienas. Galima blaiviai leisti laisvalaikį, netgi blaiviai švęsti šventes. Atrodo neįtikėtina, bet daugybė atsisakiusių narkotikų žmonių gyvena būtent taip.

Narkomanų anonimų grupės padeda atsispirti narkotikams
Narkomanų Anonimų grupė yra žmonių, kurie nori atsikratyti priklausomybės, susitikinėjimas. Londone veikia keli šimtai grupių, čia yra ir lietuvių bei rusų kalbomis veikianti grupė „Prabudimas“. Jos nariai aktyviai dalyvauja pasauliniame Narkomanų Anonimų judėjime. Rengiamos konferencijos ir seminarai, grupės iš įvairių šalių dalinasi tarpusavio patirtimi.

Narkomanai Anonimai naudojasi „12-os žingsnių“ programa, kuri pripažinta efektyviausia pasaulyje kovos su priklausomybėmis narkotikams, alkoholiui, azartiniams žaidimams bei seksui forma.

Į „Prabudimo“ susirinkimus ateina apie 10 žmonių. Tikslios statistikos negali būti dėl anonimiškumo principo – žmonės nėra fiksuojami, jie gali net nesakyti savo pavardžių ar kitų detalių. Viskas, ką ten norima žinoti – tai ar atėjęs žmogus nori atsisakyti narkotikų.

Pagalbos kreipiasi daugiau žmonių nei ją lanko. Priklausomiems yra sunku susitaikyti su mintimi, kad tapę grupės nariais, jie jau negalės „saikingai“ vartoti narkotikų, todėl kai kurie tęsia ankstesnį gyvenimą. Paprastai vienas iš trijų tokių žmonių baigia ligoninėje, kalėjime ar kapuose.

Lietuvių Narkomanų Anonimų grupės susirinkimai vyksta ketvirtadieniais 19 val. adresu 218 Tollgate road, Beckton, E6 5YA ir sekmadieniais 19 val. adresu 21 The Oval, Bethnal green, E2 9DT (Šv.Kazimiero bažnyčia).
Daugiau info tel.: 07742308410 arba el.paštu: prabudimas@lietuvos-na.lt

Andrius Pauliukevičius

 (Komentarų: 31)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: