„Narsioji Škotija? Tikrai ne. Greičiau – išsigandusi ir nesuvokianti Škotija!“, – tokiais žodžiais „Ne“ stovyklos pergalę referendume dėl Škotijos atsiskyrimo nuo Jungtinės Karalystės (JK) palydėjo vienas Edinburgo gyventojas, visa širdimi troškęs Škotijos nepriklausomybės.

Revoliucija neįvyko, daugiau nei 300 metų gyvuojanti sąjunga išliko. Tačiau kai beveik pusė tautos pasisako už atsiskyrimą, tai reiškia, kad išleisto džino atgal į butelį sukišti nepakaks vien tik Londono žarstomų pažadų.

Rezultatus nulėmė „tyli dauguma“ ir nežinomybė

55,3 proc. balsavimo teisę turėjusių gyventojų (tarp jų – ir imigrantai bei 16-mečiai ir 17-mečiai jaunuoliai) pasisakė prieš nepriklausomybę. 44,7 – už. Dešimties procentų skirtumas kiek nustebino ir politikos ekspertus, ir pačius škotus – iki paskutinės minutės atrodė, kad Škotija gali pasukti bet kuriuo keliu.

Kriminologijos magistro Edinburgo universitete studentas Chrisas Dunnas – anglas, jau beveik penkerius metus gyvenantis Škotijoje – pripažįsta, kad bet koks rezultatas referendume nebūtų jo šokiravęs. Nors tik prasidėjus kampanijoms „Ne“ stovykla buvo ryškiai didesnė, sėkminga „Taip“ kampanija pritraukė begales žmonių.

„Man asmeniškai neatrodė, kad nepriklausomybė būtų tinkamas variantas Škotijai šiame istorijos laikotarpyje, todėl esu patenkintas rezultatu. Tačiau nepriklausomybės galimybė – be galo įdomi. Būtų buvusi tikra garbė gyventi šalyje tuo metu, kai vyktų tokie be galo svarbūs konstituciniai pokyčiai“, – sakė Ch.Dunnas.

Rezultatai nenustebino ir interneto konsultacijų įmonėje vadovu dirbančio Andrew George'o Burnetto – apklausos paskutiniu metu rodė, kad skirtumas tarp abiejų stovyklų yra labai nedidelis. „Asmeniškai aš tikėjausi, kad pakankamai žmonių pasiryš balsuoti „už“, tačiau galų gale juk triumfavo demokratija“, – teigė jis.

Tuo tarpu Edinburge kompiuterinių žaidimų bandytoja dirbanti iš Londono atvykusi Alice Ross, kurios šeima – anglų ir velsiečių mišinys, pripažįsta, kad tikėjosi mažesnio skirtumo tarp balsavusiųjų „už“ ir „prieš“ – iš dalies ir dėl to, kad labai tro6o Škotijos nepriklausomybės. „Nemaloniausią siurprizą man pateikė Edinburgas – už nepriklausomybę balsavo tik 39 proc. Paskutinėmis dienomis mieste vyko daug „Taip“ eitynių, renginių, daug žmonių buvo su „Taip“ atributika, jie atrodė tokie savimi pasitikintys ir nuolat besišypsantys... Tikriausiai dėl to, kad visuomet yra lengviau suburti žmones aplink pozityvą, paskatinti juos didžiuotis dėl balsavimo „už“, sužadinti optimizmą ir tikėjimą savo tautiečiais“, – svarstė ji.

„Suprantu, kad mano draugai ir pažįstami nėra dauguma, tačiau nustebau ir nusivyliau, kad yra tokia didelė „tyli dauguma“, kuri, panašu, balsavo remdamasi savanaudiškumu, godumu ir tikėdamasi sugriauti visų kitų viltis dėl atstovavimo“, – nusivylusi kalbėjo A.Ross.

Penktus metus Edinburge gyvenanti lietuvė Agnė Janavičiūtė taip pat neslėpė tikėjusis kitokio rezultato – ji pati balsavo už Škotijos nepriklausomybę. „Dabar visur tvyro slogutis ir kartėlis. Nemažai žmonių ragina nepasiduoti nusivylimui ir apatijai, nes šis referendumas išjudino, įkvėpė visą škotų tautą ir įrodė, kad visuomeninis aktyvumas gali kalnus nuversti“, – sakė ji.

„Gyvenu Škotijoje jau penktus metus, ir tai, kad gavau kvietimą balsuoti, mane maloniai nustebino. Iš pradžių dvejojau, ar būtų morališkai teisinga balsuoti – juk esu lietuvė. Tačiau nusprendžiau, kad Škotijai prireiks kiekvieno „taip“, kurį ji gali gauti“, – savo sprendimą aiškino ji.

A.Janavičiūtė sakė mananti, kad Škotijos ateitį nulėmė senoji jos gyventojų karta – didžioji dalis jaunimo pasisakė už nepriklausomybę, tačiau dėl JK kauptų pensijų išsaugojimo nesantys tikri vyresni gyventojai balsavo „prieš“. „Škotijoje visuomenė sensta, ir senesnės visuomenės dalies „ne“ balsai nusvėrė jaunimo „taip“. Jaunimas yra tie, kurie turėjo daugiausiai ką prarasti arba laimėti“, – antrino A.Ross.

„JK vyriausybė to tegu nelaiko pergale“

Nors „Taip“ stovykla ir pralaimėjo, bet lygiai toks svarbus skaičius šiame referendume yra ir 84,5 - toks procentas balsavimo teisę turėjusių gyventojų atėjo prie balsadėžių. Škotijos sostinės gyventojai tikisi, kad šis visuomenės aktyvumas ne tik neišblės, bet ir atneš realius politinius pokyčius, nors centrinės valdžios pažadus stengiasi vertinti atsargiai.

Optimistiškiausiai dėl politinės JK ateities nusiteikęs Ch.Dunnas. „Nuoširdžiai tikiu, kad tai bus katalizatorius permainoms – ne tik Škotijos žmonėms, bet ir visai JK. Kaip ir parodė premjero D.Camerono kalba rytą po referendumo, už kampo jau laukia dideli konstituciniai pokyčiai“, – sakė jis.

Nors Ch.Dunnas pastebi, kad nemažai žmonių yra visgi skeptiškai nusiteikę dėl centrinės valdžios dalijamų pažadų, jis mano, kad Londonui neliks nieko kito, tik juos įgyvendinti. „Škotijoje dabar yra per daug varomosios jėgos dėl pokyčių. Svarbu prisiminti, kad „Ne“ kampanija, sakydama „ne“ nepriklausomybei, visgi sakė „taip“ tolimesnei valdžios decentralizacijai“, – pabrėžė pašnekovas.

Tuo tarpu A.G.Burnettas atsargiau žvelgia į centrinės valdžios pažadus. „Davidas Cameronas ir kiti politikai daugiau galių Škotijai pažadėjo tik paskutinę minutę, tačiau tų pažadų dar nepatvirtino jų atstovaujamos partijos. Taigi, kas žino, ar jie laikysis jų, ar ne“, – teigė jis.

Dar skeptiškiau į tai žvelgia A.Ross. „Mano didžiausia baimė – kad D.Cameronas ir konservatoriai JK vyriausybėje laikys tai pergale. Nenoriu, kad jie galvotų, jog Škotijos žmonės yra jais patenkinti – jų karo kurstymu, jų parama Izraeliui, jų rasistine anti-imigracijos politika, jų grasinimais dėl NHS (Nacionalinės sveikatos priežiūros tarnybos – red.) ir švietimo sistemos ateities, branduoliniais ginklais, parlamentarų korumpuotumu, valstybės pinigų naudojimu bankininkų algoms, politikų ryšiais su verslu, kuris išsisukinėja nuo mokesčių“, – aiškino edinburgietė.

Jos teigimu, škotai tiesiog daugeliu klausimų nesutaria su Vestminsteriu – dėl sveikatos apsaugos, švietimo, socialinės rūpybos, pagalbos pabėgėliams ir prieglobsčio prašytojams. „Aš noriu kovoti už pajamų lygybę, panaikinti pajamų skirtumą tarp lyčių, padidinti mokesčius korporacijoms ir turtingiesiems, o ne vargšams, agituoti prieš karą, ginklavimąsi, prekybą ginklais, už geresnę aplinkosaugos politiką“, – vardino A.Ross, pabrėždama, kad šiais klausimais daugelio škotų ir JK centrinės valdžios nuomonės radikaliai skiriasi.

„Tikiuosi, kad žmonės Škotijoje ir už jos ribų gali išlaikyti viltį, įkvėpimą ir motyvaciją dirbti kartu dėl šių klausimų“, – sakė ji.

Lietuvė A.Janavičiūtė sakė tikinti, kad Škotijos nepriklausomybė yra tik laiko klausimas. „Šis referendumas įžiebė kibirkštis, kurios taip lengvai nenuslops. Didelė visuomenės dalis nori permainų, ir, mano nuomone, anksčiau ar vėliau Škotija vis tik atsiskirs. Edinburge ir kituose didžiuosiuose Škotijos miestuose buvo jaučiamas nepaprastas dvasinis pakylėjimas, atmosfera buvo tiesiog įelektrinta, minios žmonių ėjo į gatves palaikyti ir agituoti už savo stovyklą. Tai iš tiesų buvo ypatinga. Žmonės parodė, kad jie neabejingi politikai, ir jie pagaliau pajuto, kad jų balsas iš tiesų svarbus“, – tvirtino ji.

„Škotija yra turtinga šalis, tačiau pajamos, gaunamos iš jos resursų, yra skirstomos Londone, o Škotijos gyventojų skaičius per mažas daryti įtaką tiems sprendimams. Natūralu, kad tai kelia nepasitenkinimą, juolab, kad JK politika skatina vis didesni klasinį susiskaldymą“, – aiškino ji.

Pasak lietuvės, ypatingai škotus neramina sveikata apsaugos reforma, dėl kurios vėlgi nuspręsta Londone, ir kuri reiškia, kad privatizavus sveikatos priežiūros institucijas, situacija bus panaši į JAV esančią, kur sveikatos priežiūra yra prabanga, beveik neprieinama neturtingajai visuomenes daliai.

„Tačiau, nors šios problemos akivaizdžios, atsiskyrimas reikštų, kad škotai turi nuo pamatų sukurti naują teisinę, sveikatos priežiūros, fiskalinę ir kitas sistemas. Tai reiškia, kad klaidos ir suirutė šalyje kurį laiką būtų neišvengiamos, tačiau Škotijos turtai atitektų patiems škotams. Kaip jie su tuo tvarkytųsi, čia jau kitas klausimas“, – kalbėjo A.Janavičiūtė.