Pagal drabužį sutinka (2007-04-02)

Žmogus yra vienintelis gyvas padaras žemėje, kuris nesitenkina natūraliu, gamtos dovanotu apdaru ir savo kūną nuo šalčio bei kitų nemalonumų apsaugo drabužiais. Tačiau per šimtmečius greta savo tiesioginės funkcijos drabužis įgijo ir kitą vertę – jis veikia kaip kodas, padedantis be žodžių suprasti, kokiai kultūrai ar socialiniam sluoksniui vienas ar kitas žmogus priklauso. Kai kuriose kultūrose drabužis pabrėžia religinę priklausomybę (pvz., musulmonės nešioja šydus) ar vedybinį statusą (kadaise lietuvės dėl to dėvėdavo nuometus). Drabužis gali būti ir seksualinio prieinamumo ženklas – prostitutės gatvėse atpažįstamos pagal aprangą. Taigi drabužis yra tam tikras pirminis signalas kitiems žmonėms, kas tu esi ir kaip su tavimi elgtis. Netinkama apranga gali sukelti nemalonų jausmą ir jos dėvėtojui, ir aplinkiniams. Todėl Vakarų kultūroje per pastaruosius šimtmečius buvo ištobulinta aprangos kodų (angl. dress code) sistema. Ji itin svarbi viešuose susibūrimuose. Aprangos kodas nurodo, kokio stiliaus drabužiais bus apsirengę vieno ar kito renginio svečiai.

Kad nebūtum balta varna
Turbūt kiekvienam teko pasukti galvą, kaip rengtis einant į pobūvį. Jeigu tai vestuvės, daugmaž visi nutuokiame, kaip svečiai bus apsirengę. Ko gero, nustebtume, jei į laidotuves kas nors ateitų vilkėdamas raudonai. Tai rodo, kad mes visi turime bendrą supratimą apie vakarietiškai kultūrai būdingus aprangos kodus. Tačiau gerokai kebliau, kai esi pakviestas į iškilmingą renginį, sakysim, darbuotojams surengtą kalėdinį pobūvį ar labdaringą balių. Tokiu atveju kvietimo apačioje paprastai randamas gana paslaptingas užrašas: „black tie“ (liet. juodas kaklaraištis), „lounge siuit“ (liet. kasdieninis kostiumas) arba „casual“ (atsitiktinis).

Aprangos kodo samprata susiformavo XIX amžiuje, jos krikštatėviu laikomas Beau Brummellis, savo amžininkus stebinęs tuo, kad kasdien maudydavosi, skirdamas tam net porą valandų. Praustis net turtingųjų sluoksniuose nebuvo priimta, o kūno kvapus ponios ir ponai malšindavo stipriais kvepalais. Būtent B.Brummellis išpopuliarino drabužius, dabar vadinamus formalia vakaro apranga. Pasakojama, kad vakarieniaudamas jis nepasukdavo galvos į kaimyną, kad nesuglamžytų kietai iškrakmolytos apykaklės. Ilgainiui drabužių stilius laisvėjo, tačiau kai kurių aprangos reikalavimų iškilminguose pobūviuose laikomasi iki šiol.

Baltas ar juodas?
Oficialiuose pakvietimuose į renginius, nepaisant kartais pasitaikančios įvairovės, Didžiojoje Britanijoje aprangos būdui nurodyti dažniausiai vartojami tokie posakiai: “white tie” (liet. baltas kaklaraištis, nors “tie” šiuo atveju reiškia nebūtinai kaklaraištį, o tai, kas ryšima po kaklu), “black tie”, “lounge siuit”. Šie apibūdinimai atitinka formalų, pusiau formalų ir neformalų aprangos stilių. Kvietimuose paprastai nurodoma, ką turi dėvėti vyrai, moterys atitinkamai priderina savo drabužius.

Itin iškilmingoms progoms skirtai aprangai nusakyti vartojamas “white tie” terminas. Tai reiškia, kad vyriškiai turėtų dėvėti fraką ir po kaklu ryšėti baltą peteliškę, o moterys vilkėti ilgas dekoltuotas sukneles ir pirštines iki alkūnių. Tačiau šis apsirengimo tipas darosi vis retesnis. Labiausiai įprastas atvejis, kada galima išvysti “white tie” kostiumą, tai – klasikinio orkestro dirigento apranga. Po Antrojo pasaulinio karo itin formalią aprangą išstūmė pusiau formalus stilius. Šiandien net valstybinių iškilmių progomis įprasta rengtis “black tie” tipui priskiriamais drabužiais. Vyriškiams tai – juodas švarkas ir kelnės, kurių išorinė siūlė puošta išilgine šilko juosta, juodos kojinės, juodi batai, juoda peteliškė ir balti marškiniai. Spalvoti marškiniai ar marga peteliškė prie tokios aprangos nedera. Tačiau papročiams vis labiau laisvėjant, vyriškas iškilmingo pobūvio kostiumas nebūtinai turi būti juodas, tinka ir tamsiai rudas ar mėlynas, bet jokiu būdu ne raštuotas. Peteliškę gali pakeisti geros kokybės kaklaraištis. Ir būtina atsiminti, kad Anglijoje švarkas paprastai užsegamas tik viena saga.

Moterims patartina vilkėti ilgą, kulkšnis siekiančią suknelę iš šilko, kašmyro, taftos ar kitų prabangių medžiagų, avėti aukštakulniais bateliais, turėti puošnią vakarinę rankinę ir nešioti papuošalus. Šiais laikais suknelės ilgis jau nėra tiek svarbus – ji gali siekti pusę blauzdų ar būti iki kelių. Ilga suknia, be abejo, labai gražu, tačiau tais atvejais, kai nesinori puošnaus ir įpareigojančio vakarinio apdaro, itin gera išeitis – vadinamoji „maža juoda suknelė“. Sukurta legendinės prancūzų drabužių dizainerės Coco Chanel, ši suknelė jau beveik šimtmetį padeda moterims visais atvejais atrodyti itin elegantiškoms. Tokią pusę blauzdų arba kelius siekiančią juodos spalvos suknelę vakariniu rūbu paverčia gerai pritaikyti aksesuarai ir papuošalai.

Neformaliam drabužių stiliui priskiriamas “lounge siuit” arba “coctail dress” (liet. kokteilio apranga). Vyrams tai – tamsus kostiumas, moterims – pusilgė suknelė arba iš puošnaus audinio pasiūtas sijono ir palaidinės ar kelnių ir palaidinės komplektas.

Bendrosios etiketo taisyklės sako, kad apranga gali būti viena pakopa aukštesnė negu nurodyta kvietime, bet ne žemesnė. Pavyzdžiui, jei aprangos stilius yra “black tie”, galima rengtis “white tie” tipui priskiriamais drabužiais. Bet svarbu nepersistengti ir neatrodyti puošniau už vakaro šeimininkus. Be to, jeigu būsite apsirengę daug prašmatniau už kitus vakaro svečius, daugelis gali jus palaikyti ekscentrišku ar tiesiog nemandagiu žmogumi. Todėl atsižvelgti į kvietime nurodytą aprangos kodą net tais atvejais, kai greta parašyta, jog nurodyto stiliaus nebūtina laikytis, labai pravartu. Jeigu aprangos tipas nenurodytas, reiškia, kad galima vilkėti kasdieniais drabužiais.

Naudinga žinoti, kad kaklaraištis turi būti bent truputį tamsesnis už marškinius ir pagal spalvą derėti su marškiniais ir švarku. Siaurasis kaklaraiščio galas neturėtų prasikišti pro platųjį. Nepatartina, ypač Didžiojoje Britanijoje, iškilminguose renginiuose ryšėti dryžuotą kaklaraištį, nes tokius, kaip priklausomybės tam tikrai grupei ženklą, dažnai naudoja įvairių klubų, mokyklų ir asociacijų nariai.
Pagal drabužį sutinka, pagal protą palydi – sako lietuvių liaudies patarlė. Išmintingas požiūris. Kitaip tariant, to, kaip rengiamės, nereikia perdėtai sureikšminti, bet negalima ir nuvertinti.