Alinių kultūros šalis - Anglija.lt
 

Alinių kultūros šalis (2008-05-16)

Britanijoje jau nuo senų laikų veikė privatūs klubai ir kitokios pasilinksminimo vietos turtingiems džentelmenams. Tačiau nesnaudė ir darbininkų klasės atstovai – jau prieš keletą amžių jų paprotys susirinkti paplepėti ir atsigerti šalto alaus davė pradžią alinėms (angl. pubs). Ši tradicija išsilaikė iki šių dienų – alinės ir dabar užima gana svarbią vietą britų gyvenime ir kultūroje. Vidutiniškai per metus kiekvienas britas išgeria 99,4 litro alaus ir daugiau nei 80 proc. šio gėrimo suvartojama būtent alinėse ir klubuose.

Angliško pavadinimo kilmė
Angliškas žodis „pub“ yra santrumpa iš „public house“, kurio pažodinis vertimas į lietuvių kalbą – „viešieji namai“ arba „viešnamis“. Žinoma, toks vertimas visiškai neatitinka realybės. Angliškąjį „pab“ geriausia apibūdinti kaip „alinę“ arba „smuklę“. Beje, lietuviškas žodis „baras“ čia taip pat nelabai tinka, nes jis turi anglišką atitikmenį „bar“ ir įvardija šiek tiek „aukštesnio lygio“ įstaigą.

Jungtinėje Karalystėje iš viso priskaičiuojama apie 60 tūkst. alinių – taigi jų tikrai galima rasti vos ne ant kiekvieno kampo. Viena iš seniausių alinių, pavadinta „Besipešantys gaidžiai“ (angl. „Fighting Cocks“), yra įsikūrusi XI amžiaus pastate St. Albanse netoli Londono.
Susibūrimai alinėse yra vienas iš mėgstamiausių britų laisvalaikio leidimo būdų nuo senų laikų. Jie ten ne tik geria, bet ir bendrauja, valgo, atsipalaiduoja nuo rūpesčių, susitinka senus draugus ir susiranda naujų. Ir dabar apie 75 proc. britų yra nuolatiniai alinių lankytojai, užsukantys į jas bent kartą per savaitę.

Alinėse paprastai būna du barai – vienas ramus, o kitas – triukšmingas. Daugelis mėgsta alinių sodelius, kur galima ramiai pasėdėti vasarą. Alinių interjeras dažniausiai kuriamas pagal senovines tradicijas – su minkštomis, nors ir apšepusiomis kėdėmis ir dažnai su (nors ir neveikiančiu) židiniu.

Dar prieš porą dešimtmečių alinės tradiciškai buvo laikomos tik vyrų vieta. Tačiau modernėjant visuomenei į jas buvo „įleistos“ ne tik moterys, bet į kai kurias – ir vaikai.

Didelis vietinio alaus pasirinkimas
Britanijoje užsisakyti alaus yra taip pat įprasta kaip Prancūzijoje – vyno. Nors dauguma alinių priklauso kokiai nors alaus daryklai, visos jos siūlo nemažą alaus pasirinkimą – dažniausiai apie dvidešimt rūšių. Dažniausiai alus būna pilstomas, tik kai kurios rūšys parduodamos buteliais ar skardinėmis. Tiesa, skirtingam alui apibūdinti britai turi net keletą pavadinimų: „ale“ (šviesusis alus), „lager“ (silpnas šviesus alus), „stout“ (stiprus porteris) ir „bitter“ (kartusis alus). Pastarasis yra populiariausias britiškas alus ir yra serviruojamas kambario temperatūros (nekarštas ir nešaltas). Čia mėgstamas ir silpnas šviesus alus (angl. lager), kuris serviruojamas atšaldytas.

Paprastai užsisakant pilstomo alaus reikia prašyti „pintos“. Tai kiek daugiau nei litras talpos, todėl pinta (angl. pint) alaus laikoma „dideliu gėrimu“. Norint užsisakyti „mažą“, reikia tiesiog paprašyti pusę pintos (angl. a half).

Tradiciniai pavadinimai
Dauguma alinių turi labai senus pavadinimus – kai kurie jų nesikeitė net 600 metų. Tradiciniai pavadinimai skamba palyginti paprastai: „Šachmatai“ (angl. „The Chequers“), „Baltoji gulbė“ (angl. „The White Swan“), „Karūna“ (angl. „The Crown“), „Karaliaus ginklai“ (angl. „The King‘s Arms“), „Raudonasis liūtas“ (angl. „The Red Lion“) ar „Baltasis arklys“ (angl. „The White Horse“) ir kiti. Paprastai prie kiekvienos alinės kabo iškaba su jos pavadinimu ir ją simbolizuojančiu piešiniu. Dažnai šnekamojoje kalboje žodis „alinė“ net neminimas – įstaiga vadinama tik jos vardu. Pavyzdžiui, „Pasukite į dešinę už „The Ship“.

Dažnoje alinėje galima pamatyti ant sienos kabantį strėlyčių mėtymo taikinį ar biliardo stalą. Tačiau kai kuriose alinėse Kento grafystėje vis dar žaidžiami tradiciniai, per šimtmečius išlikę žaidimai, tokie kaip „Bat and trap“ (liet. „Šikšnosparnis ir spąstai“).

Alinių taisyklės
Britanijoje leidžiama pirkti alkoholinius gėrimus ne jaunesniems kaip 18 metų asmenims. Jaunimui iki 21 metų privaloma su savimi turėti amžių patvirtinantį dokumentą su nuotrauka, kurį teks pateikti, jeigu perkantis alkoholį asmuo atrodo jaunesnis nei 18 metų. 16–17 metų jaunuoliai, gavę alinės savininko leidimą, gali išgerti taurę vyno, bokalą alaus arba sidro prie pietų ir tik nustatytoje smuklės vietoje. Anglijoje ir Velse privaloma, kad nepilnamečiai būtų su suaugusiu žmogumi, kuris tą gėrimą ir užsakytų. Jeigu bus išaiškinta, kad alkoholį nepilnamečiui pirko atsitiktinis asmuo, kuris nėra jaunuolio palydovas, toks poelgis gali užtraukti baudą iki 80 svarų.

Šioje šalyje įstatymais draudžiama parduoti alkoholį žmogui, kuris atrodo girtas. Taip pat ir kitas žmogus (pavyzdžiui, jo draugas, žmona ar pan.) negali nupirkti girtajam svaigalų.

Alinių etiketas
Kadangi, kaip jau minėta aukščiau, alinės yra ne tik pasilinksminimo, bet ir vietinės bendruomenės susibūrimo vieta, pašaliečiams reikėtų itin apdairiai elgtis, kad netyčia neišsišoktų, t.y. nenusižengtų nusistovėjusioms tam tikroms elgesio tradicijoms.

Alinėse nelaukite aptarnavimo prie stalo. Reikia patiems prieiti prie baro ir užsisakyti gėrimus. Beje, dažniausiai bus tikimasi, kad iškart už juos ir sumokėsite (pageidautina) grynaisiais. Savo gėrimus prie stalo irgi turite nusinešti patys. Tačiau užsakytą valgį dažniausiai atneš padavėjas, kai šis bus paruoštas.

Jeigu į alinę atėjote su draugais ar šeima, nesiveržkite visu būriu prie baro. Dažniausiai viską užsako vienas „atstovas“. Britanijoje galioja paprotys, kad kiekvienas draugų būrelio narys paeiliui (pats pasisiūlydamas) perka gėrimus visiems. Jie šią tvarką vadina „eilėmis“ (angl. rounds). Atsisakymas dalyvauti tokioje „eilėje“ laikomas bloga maniera.

Kartais gali tekti palaukti, kol būsite aptarnautas, nes čia nėra tradicijos stoti į eilę. Tiesa, barmenai stengiasi bent maždaug pastebėti, kas po ko atėjo.

Jeigu netyčia išliesite kito žmogaus alų, iš jūsų bus tikimasi pasiūlyti naują bokalą to paties alaus.

Norėdami atkreipti barmeno dėmesį nešaukite, nespragsėkite pirštais ir nebarbenkite į barą. Tereikia pagauti barmeno žvilgsnį, pakelti antakius ir smakrą – jis iškart supras, ko norite, ir aptarnaus, kai prieis nematoma eilė.

Vietoj arbatpinigių alinėse įprasta nupirkti darbuotojams gėrimą, pavyzdžiui, bokalą alaus. Žinoma, jie išgers jį tik pabaigę darbą, bet toks elgesys patvirtina šių įstaigų „lygybės“ principą. Palikdami arbatpinigių pabrėšite, kad baro darbuotojai yra jūsų „tarnai“, o apmokėdami už bokalą alaus elgsitės su jais kaip su lygiais.

Britai paprastai nesileidžia lengvai į kalbas su nepažįstamais. Tačiau baras, prie kurio užsakomi gėrimai ir valgiai, yra būtent ta vieta, kurioje šis tabu negalioja. Ten galima šnekinti nepažįstamus, neatkreipiant kitų žvilgsnių.

Jeigu jums kažkas nupirks alinėje gėrimą (jums sutikus), etiketas reikalauja šnekėtis su tuo žmogumi bent tol, kol bus ištuštintas tas bokalas.

Vyrai paprastai neina į alines išlieti širdies problemų. Dažniausiai jie ten mėgsta diskutuoti. O diskusijoms įsiliepsnojus, aistros atšaldomos nauja alaus „eile“.

Kai alinėje viena kitai pristatomos moterys, pirmoji paprastai pasako komplimentą antrajai. O ši, savikritiškai jį paneigusi, irgi skiria komplimentą naujai pažįstamai.

"Infozona"