Ekstremalių pojūčių mėgėjai ilsisi po vandeniu (2006-05-10)

Šiuolaikinio žmogaus gyvenimas – nenutrūkstanti darbų ir rūpesčių karuselė. Dažnai taip įsisukame į tą ratą, kad nebeturime laiko sau. Pradedame pamiršti net tai, ką kažkada labai mėgome. O juk kiekvienas turime pomėgių: vieni atsipalaiduoja skaitydami gerą knygą, kiti, vos tik radę laisvą minutėlę, lekia į gamtą. Turbūt vienas iš labiausiai vyrų pamėgtų atsipalaidavimo būdų gamtoje yra žvejyba. Tačiau yra ir tokių, kurie atsipalaiduoja labai neįprastai. Adrenalino mėgėjai renkasi ekstremalius hobius.

Mano kalbintas žmogus, trisdešimtmetis Antanas, jau keleri metai savaitgalius ir atostogas leidžia po vandeniu. Jo hobis – nardymas. Štai ką jis papasakojo.

Kiek save prisimenu, visada norėjau būti naru. Nors, tiesą sakant, tai greičiau vidinė būsena: juo arba esi, arba – ne. Bet visada svajojau turėti naro įrangą: balionus, kostiumą ir t. t. Man vis trūkdavo laiko pabūti po vandeniu. Paneri, prabėga keletas sekundžių ir, žiūrėk, reikia vėl kilti į paviršių įkvėpti oro. Tada vėl į povandeninį pasaulį. Žodžiu, gana įtemptas užsiėmimas. Taip vargau daug metų – kol buvau vaikas. Užaugau.

Tuo metu dirbau Klaipėdoje. Kartą važiavau Liepojos gatve ir netyčia pamačiau parduotuvę, kurioje pardavinėjami nardymo reikmenys. Užėjau. Paklausiau, kiek kainuotų nardymo kursai ir įranga. Pardavėja mane nužvelgė, mačiau, kad stengiasi įvertinti mano finansines galimybes. Jos atsakymas buvo – apytikriai septyni tūkstančiai litų. Netrukus darbo kontraktas Klaipėdoje baigėsi. Mano svajonės išsipildymas buvo atidėtas neribotam laikui. Bent jau tada taip mąsčiau. Tačiau po poros metų nusprendžiau, kad pakaks svajoti, reikia kažką daryti. Šį kartą jau Vilniuje susiradau parduotuvę. Apsisprendžiau – pirksiu įrangą. Ir nusipirkau. Iki šios dienos nesigailiu. Nė vieno išleisto cento.

Kai įsigijau įrangą buvo ankstyvas pavasaris. Ledas ežeruose dar nenutirpęs. Kiekvieną mielą dieną važiuodavau prie ežero patikrinti. Kaip tyčia, ledas nepasidavė mano žvilgsniams ir netirpo. Prabėgo visas mėnuo ir aš nusprendžiau, kad daugiau nelauksiu ir nersiu po ledu. Prisikalbinau kartu važiuoti du draugus, vienas jų pasiėmė pjūklą. Aš, jausdamasis patyręs naras, nužvelgiau ežerą ir parodžiau, kurioje vietoje pjauti ledą. Pats nuėjau rengtis ir ruoštis pirmajam panėrimui po ledu.

Stovėjau prie eketės. Prisirišau virvę ir šokau į vandenį. Vanduo buvo nešiltas, bet kostiumas su titaniumu saugojo nuo bet kokio šalčio. Į burną įsidėjau reguliatorių, išleidau iš plūduriavimo kompensatoriaus orą. Įkišau galvą po vandeniu. Suveikė refleksai, kad po vandeniu kvėpuoti negalima, ir aš išlindau įkvėpti oro. Iš karto pagalvojau, kodėl taip darau – juk ant nugaros didelė oro atsarga, trys tūkstančiai litrų. Susikaupiau. Antras bandymas. Vėl norėjosi kilti į paviršių, bet protas šnibždėjo, kad nebandyčiau taip daryti. Atsispyriau – ir aš jau po ledu. Mojavau kojomis ir vis tolau nuo eketės. Virš manęs – pusė metro ledo. Pagalvojau, kad net ir labiausiai norėdamas, galva skylės nepramuščiau. Plaukiau tiesiai, bent jau man taip atrodė... Pasukau į kairę ir pasiekiau krantą. Plaukiau pilvu rėždamas dugną, o nugara – ledą. Sugalvojau patikrinti, kaip ten ta mano virvė gyvuoja. O jos nėra. Viskas pradėjo suktis kaip sulėtintame filme. Prisimenu, kad pradėjau labai tankiai kvėpuoti. Minčių, klausimų – pilna galva. Nejaugi pirmas nėrimas ir man jau „amen“? Ką dabar daryti? Kurioje pusėje eketė? Gal bandyti su peiliu kokią skylę prakrapštyti? Trumpai tariant, smegenys dirbo pilnu tempu, o oras ėjo laukan kaip pasiutęs. Pykau ant savęs, kad viskas atsitiko per mano nekantrumą. Protas sakė, kad reikia ramintis, tačiau kūnas visai neklausė. Visiškai... Dabar suprantu, kodėl filmuose rodo, kaip naras įstrigęs kokiame nors nuskendusiame laive, pradeda panikuoti... Situacija atrodė nevaldoma. Staiga pajutau, kad mane laikiusi virvė įsitempė ir pradėjau kažkur plaukti. Pamačiau eketę. Pagaliau tas košmaras baigėsi. Aš vėl galėjau kvėpuoti ne suspaustu, o tikru oru. Išlipęs atsikvėpiau. Dingo adrenalinas. Nusiraminau ir pagalvojau, kad dėl tokio savo nuotykėlio tikrai nemesiu šio užsiėmimo.

Nardau ir toliau. Ir nardysiu, kol sveikatos turėsiu.

Tik vėliau, nuėjęs į kursus, sužinojau, kad yra speciali mokymo programa, paruošianti nardymui po ledu (angl. ice diving). Ir kad virvės jokiu būdu negalima paleisti iš rankų.

Aistė Štūrienė