Kelionė į romėnų pirtis (2006-06-20)

Artėjant vasarai ir visiems pradėjus planuoti savaitgalio išvykas už Londono, siūlome beveik dvi valandas trunkančią kelionę traukiniu iki Batho miesto, kuris nuo seno garsėja romėnų laikų palikimu. Jame apsilankius, įspūdžių užteks ilgam.

Kelionė traukiniu neprailgsta – iš Londono „Paddington“ stoties traukinys važiuoja truputį daugiau nei 1,5 valandos. Atvykę į „Bath Spa“ stotį, išeiname apžiūrėti miestelio. Bathas – turistų itin lankoma vieta, todėl čia yra daugybė turistų informacijos centrų (pirmąjį pastebėjome jau geležinkelio stotyje). Be to, beveik ant kiekvieno gatvės kampo galima išvysti rodykles, rodančias kelią į vieną ar kitą lankytiną vietą.

Eidami krantine (per Bathą teka upė Avonas) netrukus pasiekiame senamiestį, kuriame išvystame nepakartojamą reginį: gatvės muzikantų ir keliaujančių trupių pasirodymai, minios žiūrovų ir kt. Tačiau ilgam čia nesustojame, traukiame į garsiąsias Batho pirtis, statytas tais laikais, kai Anglija buvo valdoma romėnų.

Batho pirtys (angl. Roman baths)
Ši vieta, kurioje teka karštosios versmės (vietomis vandens temperatūra siekia net 96° C), buvo laikoma šventa tūkstančius metų. Keltų gentis, gyvenusi dar prieš ateinant romėnams, šioje vietoje pastatė šventyklą deivei Sulis. Kur kas vėliau, I amžiuje po Kristaus, teritorijoje įsikūrė romėnai. Savo garsiąsias pirtis jie pastatė šalia tos vietos, kur kadaise stovėjo keltų deivės Sulis šventykla. Praėjus dviem amžiams, į šią vietą pradėjo plūsti šimtai piligrimų iš aplinkinių Romos imperijos kraštų, nes pirtys ėmė garsėti savo ypatingomis gydomosiomis galiomis.

Greta pirčių komplekso romėnai pastatė šventyklą deivei Minervai. Taigi tų laikų piligrimai traukdavo ne tik atsigaivinti pirtyse, bet kartu ir pasimelsti prie šventojo šaltinio, esančio šventyklos širdyje. Tikėta, kad paaukojus (į šaltinį įmetus pinigų, brangenybių ir pan.), buvo galima tiesiogiai bendrauti su požemių karalyste. Tiesa, pačioje šventykloje būta altoriaus, ant kurio buvo atnašaujama gyvoji auka. Romėnai tikėjo, kad paskersto gyvūno kraujas gali permaldauti dievus, iš jo taip pat pranašaudavo ateitį. Įdomus faktas, kad turtuoliai turėjo savo asmeninius altorius. Nepaisydami to, kur aukodavo, romėnai visada prašydavo to paties – sveikatos ir turto, kartu siųsdavo prakeiksmus savo priešams arba tiems, kurie buvo kažkuo prasikaltę (ypač vagims). Iki šių dienų randami popieriaus ritinėliai, kuriuose piligrimai surašė savo nuoskaudas ir pageidavimus.

Minervos šventyklos tyrinėtojams pavyko nustatyti kai kuriuos įdomius faktus, susijusius su šventojo šaltinio lankymu. Pasirodo, prie jo galėjo prieiti tik žyniai ir šventikai, kiti romėnai, nepriklausantys sakraliniam luomui, turėjo pasitenkinti šaltinio prieigomis.

Romėnams išsikrausčius iš Anglijos, pirčių kompleksas buvo apleistas, laikui bėgant, nuniokotas. Saksų krikščionys Minervos šventyklos centrinį altorių panaudojo savo tikslams – jis buvo perkeltas į greta pastatytą vienuolyną. Romėnų pirtys buvo iš naujo atrastos tik XVIII amžiuje. Archeologų ir restauratorių pastangomis šis kompleksas buvo restauruotas. Jame įkurtas muziejus pritraukia šimtus turistų iš viso pasaulio. Žinoma, romėnų pirtys nebenaudojamos pagal tikrąją savo paskirtį, tačiau eksponatų gausa išties stulbina. Be to, verta pažymėti, kad net ir nesinaudodami gido paslaugomis, būsite maloniai nustebinti – mobilų nešiojamą „gidą“ galėsite pasiimti vos tik patekę į šį muziejų.


Modesta Karpaitė