Lindisfarne’as – neįprasta sala neįprastiems įspūdžiams (2006-09-08)

Važiuodami kilometro ilgio keliu, jungiančiu Lindisfarne’o ir Didžiosios Britanijos salas, matėme tik aplink besidriekiančias lygumas, įspėjamuosius ženklus ir į žemę įkastus rąstus.

Buvo sunku patikėti, kad šį kelią jūra užlies per pusę valandos. Tai – kelias į vieną iš nuostabiausių salų Jungtinėje Karalystėje. Šventoji Lindisfarne’o sala (Holy Island of Lindisfarne) yra Northumberlendo grafystės pakrantėje, šiaurinėje Rytų Anglijos dalyje. Salą galima pasiekti tik dviem būdais: laivu arba potvynio metu užliejamu keliu.

„Ne, žmogau, net nebandyk važiuoti per potvynį. Tikrai prarasi mašiną”, – užtikrintai pareiškė Lindisfarne’o salos gyventojas. „Reikia sulaukti atoslūgio, o tada jau galima važiuoti”, – pridūrė pagyvenęs žmogus. Buvo sunku patikėti jo žodžiais, bet prarasti automobilio, esant 300 mylių nuo namų, nesinorėjo. Taigi reikėjo paskubėti apžiūrėti šią įžymią salą ir grįžti atgal prieš pakylant potvyniui.

Lindisfarne’o sala įžymi tuo, kad ji laikoma švenčiausia Anglijos anglosaksų vieta. Lindisfarne’ą įkūrė Šv. Aidanas – Airijos vienuolis. Manoma, kad būtent jis atnešė krikščionybę į Northumberlendo grafystę. 635 m. Šv. Aidanas saloje įkūrė vienuolyną, kurio griuvėsiai yra išlikę iki šiol. Kadangi šioje saloje dažnai apsilankydavo nepageidaujami svečiai vikingai, neiškentę neramumų vienuoliai paliko vienuolyną.

Šiuo metu galima aplankyti vienuolyno griuvėsius, tik, deja, tai yra mokama – 6 svarai už įėjimą. Dauguma turistų nesupranta, kodėl reikėtų mokėti už įėjimą, kai visus griuvėsius galima pamatyti iš lauko.

Mylios atstumu į rytus nuo vienuolyno, ant aukštos kalvos ties jūros krantu stovi kelių aukštų pilis. Ji tarsi primena ant uolų išmestą laivą, nes yra siaura ir ilga. Pilis buvo pastatyta 1550 metais gintis nuo škotų iš buvusio vienuolyno akmenų, tačiau jai taip ir neteko matyti aršių kovų. XX amžiaus pradžioje pilis perduota „National Trust“ fondui, kuris ją pavertė muziejumi. Reikėtų paminėti, kad panorama iš aukščiausio pilies taško yra neapsakoma – ją tikrai verta pamatyti.

Pačiame miestelyje pilna įvairiausių suvenyrų parduotuvėlių ir kavinių. Turistų čia visuomet daug, nes jeigu nespėjai persikelti, būsi priverstas miestelyje praleisti dar 7 valandas. Tikras rojus smulkiesiems salos verslininkams.

Na, o grįžtant atgal kelyje blaškėsi tie patys turistai. Reginys išties keistas – vanduo kyla tiesiog akyse, bangų, kaip jūroje, nėra, taigi pačiam galima stebėti vandens lygio kitimą. Viduryje kelio stovi aukštas medinis bokštelis – pagalba tiems, kurie buvo užklupti potvynio. Kaip ir visose panašiose vietose, čia daug įprastų užrašų: „Čia buvau aš”, „Aš mylėsiu tave per amžius” ir pan., tačiau radome ir rimtesnį užrašą: „Aš čia jau ketvirta diena, prašau, padėkite man.”

Laurynas Grainys