"Tate Modern" muziejus Londone (2005-11-11)

“Jaučiausi kaip kalėjime. Buvo siaubinga. Didelėje erdvėje radau slegiančius meno kūrinius”. (Didžioji Britanija)
“Viena įdomiausių vietų Londone. Kiekvienas čia ras tai, kas jį apšviestų, sužavėtų ar įžeistų. Be to, galima gėrėtis pritrenkiančiais vaizdais iš septinto aukšto kavinės”. (JAV)
“Jei nori praleisti laiką, juokdamasis iš žmonių, kurie bando apsimesti, kad siuvimo mašina, suvyniota į paklodę ir apsukta virve, yra puikus menas, tuomet ten tavo vieta”. (Didžioji Britanija)
“Patariu išnaudoti galimybę aplankyti „Tate“ ir susipažinti su meno kūriniais, kurie istorijoje tikrai paliks savo pėdsaką”. (Lietuva)

Čia tik keletas atsiliepimų apie „Tate Modern“ muziejų, tačiau jų užtenka, kad būtų sukurtas kontraversiškas įspūdis. „Tate Modern“ muziejus, atidarytas 2000 m. gegužę, yra dalis „Tate“ galerijos, kuriai taip pat priklauso „Tate Britain“, „Tate Liverpool“ ir „Tate St. Ives“ muziejai. Muziejaus pirmtakės, „Tate“ galerijos, pavadinimas yra cukraus magnato sero Henrio Tate’o, padovanojusio jai šimtą meno kūrinių, pavardė. Nuo XX a. pradžios „Tate“ galerija kryptingai domėjosi nacionaliniu ir moderniu menu.

XX a. pabaigoje, kuriant naująjį „Tate Modern“ muziejų, domėtasi dailininkų pageidavimais ir patarimais, tačiau neatsiradus pasiūlymų statyti naują specialų pastatą, pasirinktas 1947 metais suprojektuotas ir beveik dvidešimt metų Londonui tiekęs elektros energiją industrinis kompleksas, įsikūręs ant Temzės kranto. Elektrinę paversti tarptautinio meno rūmais prireikė 214 mln. svarų sterlingų. Didelę dalį lėšų sudarė nacionalinės loterijos pelnas. Kiti 59 milijonai buvo surinkti iš privačių asmenų sero Nickolo Serotos, nuo 1988-ųjų vadovaujančiam „Tate“ galerijai, pastangomis.

Trys elektrinės skyriai (šildytuvų, turbinų, transformatorių) tapo trimis „Tate Modern“ muziejaus padaliniais. Vietoj šildytuvų – septyni muziejaus aukštai. Didžioji turbinų salė virto 35 metrų aukščio kintamų parodų erdve. Trečioje sekcijoje buvusiai elektrinei atminti palikti transformatoriai ir valdymo pultai.

Dailės istorikas Nickolas Serota yra vadovavęs Oksfordo modernaus meno muziejui, Londono „Whitechapel“ galerijai ir daugiau nei dešimtmetį laikomas vienu geriausiai meno gyvenimą išmanančių žmonių. Jis prisimena, kad prieš daugiau nei 60 metų Niujorke gimusi garsi meno globėja Peggy Guggenheim pasiūlė įkurti modernaus meno muziejų Londone. Skirtingai nuo Niujorko, turinčio „Modernaus meno muziejų“ ar Paryžiaus, kuriame veikia „Pompidou“ modernaus meno centras, Londonas niekada neturėjo muziejaus, skirto XX a. menui. Visos įžymios parodos arba pralenkdavo Londoną arba būdavo eksponuojamos daug mažesnėse salėse, nepritaikytose erdvinėms parodoms. Kadangi „Tate Modern“ muziejaus atsiradimas užėmė daugiau nei pusę amžiaus, jis yra didelis pasiekimas, atskleidžiantis besikeičiantį žmonių požiūrį į šiuolaikinį meną.

Muziejaus ekspozicijų sudarymo programa rūpinasi švedas Larsas Nittve. Jis bando įvykdyti muziejaus tikslą – panaikinti bedugnę, skiriančią “paprastus” ir “elitinius” šiuolaikinio meno parodos lankytojus. Todėl šis muziejus išsiskiria informacijos gausa. Daugybė anotacijų ar specialisto tekstų lydi ne tik kiekvieną parodą, bet ir meno kūrinį. Nuolat svarstoma, kaip atsakyti į lankytojų klausimą, kodėl „Tate Modern“ muziejuje eksponuojami objektai vadinami menu.

Mes, pripratę Lietuvoje matyti pustuštes galerijų ar muziejų sales, žinome, kad jose gyvybė atsiranda tik tuomet, kai vyksta parodos atidarymas. „Tate Modern“ muziejuje šalia esančios nuolatinės ekspozicijos (nemokamos), vyksta daug besikeičiančių įvairių parodų (mokamų). Be to, į šį muziejų gausybę lankytojų pritraukia intensyvus edukacinis darbas. Kas pora valandų nurodytose vietose vyksta susitikimai su dailės istorikais ir kritikais. Pensinio amžiaus žmonės buriasi į mėgėjų grupeles, kartu geria kavą ir pietauja, dalydamiesi meno naujienomis. Visi lankytojai, paklaidžioję po keletą muziejaus salių (jų yra 84!), patenka į vadinamąsias poilsio zonas, kuriose galima vartyti katalogus ir žiūrėti į Temzę.

Taigi manau, kad į klausimą, ar šis muziejus yra britų tautos pasididžiavimas ar gėda, kiekvienas turėtų atsakyti asmeniškai. Nėra abejonių, kad šis meno gigantas ant Temzės kranto yra per didelis ir aplankytas per daug žmonių, kad liktų nepastebėtas ir neįrašytas į XX a. meno istoriją. Tačiau, ar tai yra tautos gėda, sunku dabar pasakyti. Juk dažnai turime tai, kas esame patys. Mūsų kūryba neegzistuoja be mūsų. Ir būtent ji atskleidžia tai, kas mes esame ir kuo gyvename. Todėl galbūt reikėtų iškelti kitą klausimą, ar mes norime slėpti mūsų laikų menininkus ir juos „nurašyti“, ar suteikti jiems erdvę jų meno kūrinių ekspozicijoms.

Vis dėlto apsilankyti ten, be abejonės, būtina, ypač gyvenant Londone. Šiuo metu iki spalio 9 dienos veikia žymios meksikietės Fridos Kahlo darbų paroda. Jei neteko matyti garsaus filmo “Frida”, kuriame atskleidžiamas be galo sudėtingas jos gyvenimas, pasakysiu, kad praėjus 50 metų po menininkės mirties, teigiama, jog ji pirmoji atskleidė vidinį moters pasaulį meno kūriniuose. Tačiau vertinti ją tik kaip tapytoją reikštų ignoruoti dalį jos veiklos ir manyti, kad jai kažko stinga. Jos veikla ir darbai turėjo įtakos ne tik vaizduojamajam menui, bet ir dizainui, filmui, madai ir kultūros teorijai. Todėl siūlau vieną šeštadienio popietę būtinai praleisti „Tate Modern“ muziejuje ir pabūti tikraisiais meno kritikais. Žinau, kad jums patiks, nes tai bus nekasdienė patirtis.

Jolita Vadopalaitė