Tolima praeitis netoli Londono (2007-04-18)

Lietuva teisėtai didžiuojasi savo istorija, tačiau gyvendami Anglijoje kiekvienas turime progą susipažinti ir su šios šalies praeitimi, siekiančia mūsų eros pradžią. Kartais tolimos praeities ženklus galime rasti visai čia pat.

Nereikia nei daug pastangų, nei daug pinigų. Užtenka už devynis svarus įsigyti bilietą pirmyn – atgal ir Kings Crosso „Thameslink“ stotyje sėsti į traukinį, riedantį Bedfordo – Luttono kryptimi. Kelionė greituoju traukiniu užtruks mažiau negu pusvalandį ir net nespėję pasigėrėti avių ganyklų vaizdais atsidursite St.Albanse, kuris beveik prieš du tūkstančius metų pagal dydį buvo antrasis Britanijos miestas.

Memorialas krikščionių kankiniui
Miestas buvo įkurtas keltų dar geležies amžiuje upės Ver slėnyje ir pavadintas Verlamionu, t.y. gyvenviete, iškilusia virš pelkių. Kai Britanija buvo užkariauta romėnų, o tai įvyko 43 mūsų amžiaus metais, užkariautojai jį pavadino Verlamiunu. Greta Londono, sulotynintai vadinto Londinium, tai buvo didžiausias Romos Britanijos miestas.

Romėnų valdymo laikais čia buvo pastatytas amfiteatras, įkurtas forumas, o pats miestas apjuostas mūro siena, kurios griuvėsiai išliko iki šių dienų. IV amžiuje, kai romėnai apleido Britaniją, miestas pradėjo nykti, o griuvenos vėliau tapo statybine medžiaga naujai iškilusiam miestui ant kalvos, kur romėnų laikais buvo nužudytas Šv.Albanas.
Naujasis miestas pirmiausia buvo statomas kaip memorialas krikščionių šventajam, kuriam III amžiaus pabaigoje buvo nukirsta galva.

Pasakojama, kad ji nusirito nuo kalvos ir riedėjo šlaitu, kol užkliuvo, ir toje vietoje ištryško šaltinis. Šventojo nukirsdinimo vietoje jo atminimui buvo pastatyta koplyčia, iki šiol iš daugybės šalių sutraukianti tūkstančius piligrimų. Kiek vėliau buvo įsteigtas benediktinų vienuolynas, o X amžiuje įkurta Šv.Albano mokykla, kuri veikia iki šiol. Dar po šimtmečio pastatytas didžiausias ir gražiausias, iki šiol miestą garsinantis statinys – Šv.Albano katedra. Katedra įėjo į Anglijos istoriją, nes 1213 metais čia buvo parengti pirmieji „Magna Cartos“ – vieno iš svarbiausių dokumentų, padėjusių pagrindus teisinei Didžiosios Britanijos santvarkai – metmenys.

Kitas turistus traukiantis pastatas – laikrodžio bokštas, pastatytas XIII amžiaus pradžioje prie turgaus aikštės, kuri tais laikais buvo prekybinio ir ūkinio gyvenimo centras. Ūkininkų prekyvietė, piligrimų lankymo vieta, pirmoji nakvynės stotis, vykstant karieta iš Londono, – visa tai lėmė, kad mieste kūrėsi gausybė užeigų ir nakvynės namų. Kai kurios, pavyzdžiui, “The Fighting Cocks” užeiga, mena tolimos praeities laikus. Užėjus vidun galima pasijusti kaip istoriniame filme. Panašių senovinių užeigų išlikę gana daug ir jos ypač atgyja vasaros metu, kai aikštėse ir gatvėse pasklinda Moris šokėjai, kurie St.Albanse ir jo apylinkėse savo pasirodymus rengia jau 75 metus.

Tarp šokėjų – kvailys ir arklys
Rašytiniuose šaltiniuose Moris šokiai pirmą kartą paminėti prieš 600 metų. Tačiau manoma, kad šių šokių tradicija yra labai sena ir gali būti dalis ritualo, kuriuo buvo skatinamas vaisingumas ir šaukiamasi sėkmės. Vėliau Moris šokiai buvo pamiršti ir atgaivinti tik XIX amžiaus pabaigoje. Šiuo metu galima stebėti Moris šokio renesansą – jie laikomi svarbiu kultūriniu Didžiosios Britanijos paveldu. Visoje šalyje susikūrė gausybė Moris šokių grupių ir net iškelta idėja šiuos šokius įtraukti į 2012 metais vyksiančių Olimpinių žaidynių atidarymo programą.

Margai apsirengusią Moris šokėjų grupę paprastai lydi kvailys ir koks nors gyvūnas, dažniausiai arklys, kurie linksmina publiką ir renka pinigus. Šokėjų drabužiai dažniausiai yra balti, papuošti ryškiais kaspinais ir varpeliais, populiarūs ir spalvingais lopais apkarstyti apsiaustai bei išdažyti veidai.

Vasarą St.Albansas kviečia į du didžiulius renginius: birželio 22–23 dienomis vyksiantį „St.Albans Falk Festival“ ir Šv.Albano piligrimų šventę, kuri turi 1700 metų senumo tradiciją ir yra tapusi spalvingu ir įdomiu reginiu. Liepos 1–10 dienomis vyksta „St.Albans Fringe Festival“ su liaudies muzika ir šokiais baruose bei koncertų salėse, o liepos 4 dieną – tradicinis St.Michaelo gatvės folkloro vakaras.

Sutikti Moris šokėjus St.Albanse galima ir ne festivalio metu. Jie mėgsta šokti baruose arba gatvėse ir skveruose, kad žmonės, gurkšnodami gėrimus, galėtų mėgautis reginiu. Žinoma, šokėjai tikisi, jog žiūrovai duos jiems vieną kitą svarą, kad turėtų už ką atsigaivinti alumi, bet tai neprivaloma.

St.Albansas įsikūręs maždaug 35 kilometrus į šiaurę nuo Londono. Šiuo metu St.Albansas laikomas prestižine vieta, kur gyvenamieji namai dvigubai brangesni negu Anglijos vidurkis ir pagal kainas nusileidžia tik Londonui.