Vengrija - paprikos ir čigonų kraštas (2007-06-27)

Vengrija – kontrastų šalis. Tikriausiai daugelis iš jūsų yra buvę Budapešte. Aišku, Vengrijos sostinė pasižymi įspūdingu grožiu, vakarietiško tipo gyvenimo būdu, tačiau, deja, tai neatspindi visos šalies tikrojo veido. Sakoma, kad norint geriau pažinti šalį, jos žmones ir jų būdą, reikia apsilankyti mažuose miestukuose, kuriuose gyvenimas teka visiškai kita vaga nei sostinėje. Tad ilgai nesvarstydami leidomės į Vengrijos pietus.

Kiskunhalas – visai nedidelis Vengrijos miestukas, esantis netoli Serbijos sienos. Jame gyvena apie 30 tūkst. žmonių. Nors Kiskunhalas yra tarp dviejų upių – Dunojaus ir Tiszos – tai vienas iš sausiausių šalies regionų. Tad nieko nuostabaus, kad čia beveik nėra derlingos žemės – vietoj juodžemio visur boluoja smėlis. Tačiau nepaisant to, vietiniai kažkaip sugeba verstis žemdirbyste – į tolius driekiasi vynuogynai, auga persikai, plyti kukurūzų laukai.

Sovietinio palikimo šmėkla
Vengrija, kaip ir Lietuva, ilgą laiką kentė sovietų invaziją. Tačiau gūdžiais komunizmo laikais ši šalis mėgavosi šiek tiek laisvesniu gyvenimu. Tikriausiai pamenate, kad anais laikais daugeliui lietuvių labai knietėjo išvažiuoti į užsienį. Tuomet galimybės buvo itin ribotos. Tad kiek džiaugsmo ir laimės būdavo, gavus leidimą išvykti į Vengriją.
Ilgą laiką lietuviai tikėjo, kad Vengrijoje yra aukštesnis pragyvenimo lygis. Tačiau kaip yra iš tikrųjų?

Tiesa pasakius, buvau gerokai nustebinta gyvenimu mažesniuose Vengrijos miestukuose. Tokio didelio kontrasto tikrai nesitikėjau. Kaip žinia, Budapeštas – itin kruopščiai išblizgintas ir išpuoštas vakarietiškas miestas, į jį investuojami milijonai, jame lankosi gausybė turistų, steigiamos garsios kompanijos, atidaromi pasaulinio masto prekybos tinklai. Tačiau visai kitoks gyvenimas šalies pakraščiuose, kur žmonės sunkiai suduria galą su galu. Čia itin ryškus sovietinis paveldas – betoninės sienos ir tvoros, apleistos kareivinės, stovinčios patrankos – paminklai primena, kad ir čia būta rusų. Tačiau šios gyvenimo realijos atsispindi ne tik urbanistikoje. Sovietų išvarginti vengrai vis dar nepajėgia visiškai atsitiesti. Daug skurdo ir nepritekliaus, nepasitenkinimo valdžia – štai tokia Vengrijos mažų miestelių realybė.

Daugelis pamename, kad po nepriklausomybės atgavimo lietuviai stengėsi kuo greičiau atsikratyti rusiškų automobilių. Retas dabar Lietuvoje važinėja „Volga“ arba „Žiguliais“. O Vengrijoje tokių ne vienas ir ne du! Šioje šalyje ypač populiari „Lada“. Tikriausiai nesuklysiu sakydama, kad kas trečia mašina, kurią išvysite stovėjimo aikštelėje ar šiaip kelyje, bus „Žiguliai“. Nemažai čia ir „Kamazų“ bei „Belorus“ traktorių.

Nuostabą kelia ir tai, kad Rusijoje gamintais traktoriais važinėjama ne tik už miesto ribų. Ne kartą teko stebėti manevruojančius traktorius Kiskunhalo miesto centre. Ne ką mažiau čia populiarūs ir vežimai su arkliais.

Į tualetą su asmens tapatybės pažymėjimu
Tikriausiai labai nustebsite išgirdę, kad atvykus į Vengriją, būtina apsilankyti vietinėse čigonų gyvenvietėse. Turime mes tų čigonų ir Lietuvoje, tačiau šie, gyvenantys Vengrijoje, yra išties verti dėmesio.
Jau kuris laikas Kiskunhalo valdžia nežino, kaip kovoti su atvykėliais čigonais. Čia jų gausybė. Dažniausiai čigonai yra apgyvendinami miesto pakraštyje. Jų gatves ir namus galima atskirti iš karto. Daug šiukšlių, pastatai be durų, sudeginti langų rėmai ir gausybė pusnuogių vaikų, dūkstančių saulės atokaitoje – štai tokius vaizdus mes išvydome.

Pasak vietinių, čigonai yra laikomi antrarūšiais žmonėmis. Čia jie dirba pačius juodžiausius darbus – šluoja gatves, renka butelius ir metalo laužą. Retas kuris iš jų yra lankęs mokyklą. Netgi jaunesnioji čigonų karta seka savo tėvų pėdomis – papildo Vengrijos juodadarbių rinką.
Čigonai čia primena tamsaus gymio indus. Retas kuris iš jų yra šviesiaodis. Pasak pažįstamo, kartą į svečius atvykęs anglas iš nuostabos net sušuko: „Nemaniau, kad Vengrijoje gyvena tiek daug indų!“

Atvykus į Vengriją, ne vien tik čigonai stebina savo gausumu. Kaip bebūtų apmaudu, tačiau šioje šalyje itin klesti prostitucija. Daug šalių susiduria su šia problema, tačiau ar kada teko Lietuvoje arba Lenkijoje matyti pakelėse šimtus apsinuoginusių merginų? Teisingai, apsinuoginusių – dauguma iš jų, stovinčių prie pagrindinio kelio, vedančio į miestą, yra be liemenėlių, o ir apatinė dalis ne ką labiau pridengta. Taigi tikras rojus ratuotiems vyrams!

Pusnuogės merginos nė kiek netrikdo policijos dėmesio. Beje, besilankant Vengrijoje, teko išgirsti daugybę komentarų, susijusių su šiais tvarkos sargais. Visur jų pilna. Tad nenustebkite, jei važiuodami mašina kelis kartus iš eilės būsite sustabdytas policijos pareigūno. Net patys vengrai bijo policijos. Pasak vietinių, jie būtinai ras prie ko prisikabinti, o jau tada ir baudą teks mokėti. Beje, galite ir jūs į didžią nemalonę papulti, jei su savimi neturėsite tapatybę liudijančio dokumento. Viena vengrė moteriškė juokavo, kad net eidama į tualetą ji su savimi visuomet nešasi asmens tapatybės pažymėjimą.

Paprikų ir guliašo kultūra
Tikriausiai dauguma žino, kad vengrų nacionalinis patiekalas yra guliašas. Mėgsta šį patiekalą tiek jauni, tiek seni. Tradiciškai jis ruošiamas lauke, dažniausiai jį gamindavo vyrai, nors pastaruoju metu vis dažniau tai daro moterys.

Didžioji vengriškų patiekalų dalis yra iš mėsos. Čia labai populiari ne tik jautiena, bet ir aviena. Pasak vengrų, kuo riebesnis maistas, tuo jis geresnis. Užėjus į bet kurį restoraną, galima užsisakyti daugybę tradicinių vengriškų patiekalų, nors pastaruoju metu ėmė rastis restoranėliai, siūlantys paskanauti picų arba mėsainių. Tačiau vietiniam jaunimui kur kas labiau patinka tradiciniai patiekalai, todėl jie su malonumu užsisakys porciją guliašo arba mėsos troškinio.

Tikriausiai nėra nė vieno patiekalo, į kurį vengrai nedėtų paprikos. Ji suteikia maistui ne tik pikantišką skonį, bet ir nudažo jį sodria oranžine spalva.
Vengrijoje paprikos galima įsigyti įvairiais pavidalais: šviežios, ką tik atvežtos iš daržo, trintos košelės, pastos ar net miltelių. Paprikos galima rasti net ir eilinio žmogelio namuose. Vengrijos kaimuose ir priemiesčiuose vis dar gyva tradicija surištas paprikas džiovinti saulėje. Iš jų vėliau daromi milteliai. Taigi, kaip sako patys vengrai, paprika ir guliašas – neatsiejama jų kultūros dalis.

Vengrai mėgsta sočiai pavalgyti. Dauguma parduotuvių yra skirta vien tik maistui. Gana keista, kad vos ne kiekviename bažnytkaimyje yra įrengtas milžiniškas „Tesco“ prekybos centras. Pasidairykite įdėmiau ir būsite dar labiau nustebinti – čia išvysite nemažai lietuviškų gaminių: silkės, pomidorų padažo ir saldumynų. Beje, vengrai džiaugiasi ne vien tik lietuviškais maisto produktais. Ne vienuose namuose teko matyti šaldytuvą „Snaigę“. Tačiau, deja, ne visi vengrai žino, kad jie yra gaminami Lietuvoje. Užtat vienas pažįstamas vengras džiaugsmingai prasitarė, kad beveik visos traktoriaus „Belorus“ detalės atkeliauja iš Lietuvos (ir tikrai – ant didžiulių medinių dėžių puikavosi užrašas „Зделaно в Литве“).

Vengrijos valdžios pokštai
Dažnas lietuvis, ypač mėgstantis papolitikuoti, neapsieina be priekaištų Lietuvos valdžiai. Keiksnoja savo valdžią ir vengrai. Ir tikriausiai yra už ką, nes Vengrijoje kai kurie įstatymai yra daugiau nei absurdiški. Štai, pavyzdžiui, net ir gyvenantiems moderniuose daugiabučiuose tenka mokėti mokestį už kaminą, nors šiuose pastatuose kamino nė su žiburiu nerasi.

Ne ką absurdiškiau skamba mokestis už kapines. Vengrijoje mirus žmogui, jo artimieji privalo kas 20 metų mokėti už tą vietą, kurioje yra palaidotas jų artimasis. Jei mokestis nebus sumokėtas, po kurio laiko kapas bus sulygintas su žeme. Ir toje pačioje vietoje bus palaidotas kitas žmogus, už kurio sklypą kapinėse bus pastoviai mokama.
Štai dar viena Vengrijos valdžios keistenybė: prieš keletą metų buvo įvestas naujas įstatymas. Remiantis juo, kiekvienas, kuris turi nuosavą žemės sklypą, privalo jame ką nors auginti. Jei žemės sklypo savininkas neturi laiko užsiimti žemės ūkio darbais, jam tenka mokėti nemažą baudą už tai, kad leidžia sklypui dirvonuoti.
Taigi kiekviena šalis turi savų keistenybių. Tačiau nepaisant visko, savaitė, praleista Vengrijoje, prabėgo linksmai ir turiningai.

“Infozona”