Trumpai apie valdymo sistemą Didžiojoje Britanijoje (2006-01-03)

Didysis prancūzų filosofas Charlesas de Montesquieu buvo įsitikinęs, kad jo laikų Britanijos valstybė buvo mažiau despotiška, nei kitos Europos valstybės dėl to, kad jos valdžia buvo paskirstyta keletui valstybinių institucijų. Jis manė, kad sprendimus priimdavo trys institucijos, turinčios skirtingas funkcijas: vykdomąją, įstatymų leidybos ir teisminę. Jis, be abejonės, klydo dėl Jungtinės Karalystės valdymo sistemos, pagal kurią, visi ministrai turi būti Bendruomenių rūmų arba Lordų rūmų nariai.

Teoriškai Karalienė – šiuo metu Elžbieta II – yra visų trijų valdžios institucijų galva ir visi su valdymu susiję reikalai yra vykdomi jos vardu, pvz., Karališkasis paštas (angl. Royal Mail), Karališkasis teismas (angl. The Royal Courts). Tačiau praktiškai tikroji valdžia priklauso ne jai. Asmuo, turintis aukščiausią valdžią, yra Ministras pirmininkas. Šiuo metu šias pareigas eina Anthonys Lyntonas Blairas.

Kitaip nei daugelis valstybių, Jungtinė Karalystė neturi vienos surašytos Konstitucijos – vientiso dokumento, kitaip dar vadinamo Bendraisiais įstatymais. Bėgant metams, konstitucinė praktika išsivystė į šiandieninius įpročius ir tam tikrą tvarką, pagal kurią renkamas įtakingiausias valdžios pareigūnas – Ministras pirmininkas.

Jungtinėje Karalystėje veikianti valdžios sistema dažnai vadinama parlamentine demokratija. Kitaip tariant, pagal šią sistemą piliečiai tiesiogiai pareigūnų nerenka, jie valdžios rinkimuose dalyvauja išrinkdami Bendruomenių rūmų narius. Jungtinė Karalystė yra suskirstyta į 650 geografinių rinkiminių apygardų, kurios renka po vieną joms atstovausiantį Parlamento narį. Kiekvienas pilietis turi vieną balsą ir gali balsuoti toje apygardoje, kurioje jis pastaruoju metu gyvena. Rinkimų dieną piliečiai balsuoja už vieną iš savo apygardos kandidatų. Kandidatas, surinkęs daugiausia balsų, tampa tai apygardai atstovaujančiu Parlamento nariu. Visai nesvarbu, kiek procentų balsų kandidatas surinko, t. y., kad taptų Parlamento nariu, kandidatui nebūtina surinkti daugiau nei pusės visų apygardoje atiduotų balsų. Dauguma kandidatų priklauso kokiai nors partijai, tačiau dažnai pasitaiko ir nepriklausomų. Tuomet Karalienė kreipiasi į partijos, kuri gavo daugiausia vietų Parlamente, vadovą su prašymu suformuoti Vyriausybę. Ministras pirmininkas savo ruožtu kreipiasi į kolegas su prašymu suformuoti Ministrų kabinetą. Ministrų kabineto narys drauge su jaunesniaisiais ministrais yra atsakingas už tam tikrą departamentą, pvz., Vidaus reikalų ministeriją, Finansų ministeriją, Darbo ir pensijų departamentą ir t. t. Nors kabineto nariai kartais vadinami senoviniais vardais, pvz., valstybės sekretorius, kancleris, pirmasis lordas, ministras, visi jie yra ministrai ir šie pavadinimai iš tiesų neturi didelės reikšmės.

Ministras pirmininkas ir jo kabinetas nustato darbo programą Parlamentui ir inicijuoja beveik visus naujus įstatymus arba esamų įstatymų pataisas. Tačiau kartais pasitaiko, kad įstatymus inicijuoja ne kabineto narys, o Parlamento narys. Tuomet toks įstatymo projektas vadinamas “privataus nario įstatymo projektu”.

Parlamentas renkamas 5 metams, tačiau Ministras pirmininkas gali patarti Karalienei atleisti Parlamentą, nepasibaigus 5 metų kadencijai. Pastarieji du Parlamento rinkimai buvo paskelbti po 4 metų. Paskutinis kartas, kai Parlamentas išrinktas, pasibaigus 5 metų terminui, buvo 1997 metų gegužė – tada tuometinis Ministras pirmininkas Johnas Majoras pralaimėjo rinkimus.

Tam, kad Ministras pirmininkas pasiliktų savo pareigose, jis turi gauti Bendruomenių rūmų Parlamento narių daugumos pritarimą. Negavęs daugumos palaikymo, jis turi arba atsistatydinti, arba prašyti Karalienės paleisti Parlamentą ir skelbti naujus rinkimus. Paskutinį kartą Ministras pirmininkas negavo Parlamento daugumos pritarimo 1979 metais. Tuometinis Ministras pirmininkas Jamesas Callaghanas prašė naujų rinkimų ir pralaimėjo.

Nors pastaruoju metu yra priimta, kad Ministras pirmininkas yra Bendruomenių rūmų narys, taip buvo ne visada. Praeityje pasitaikė Ministrų pirmininkų, kurie buvo Lordų rūmų atstovai. Tačiau po lordo Salsbury 1901 metais visi Ministrai pirmininkai buvo Bendruomenių rūmų nariai. Kiti kabineto nariai gali būti tiek iš Bendruomenių, tiek iš Lordų rūmų. Dabartiniame Ministrų kabinete ministrų pareigas eina Lordų rūmų nariai lordas Falconeris ir lordas Goldsmithas.

Parlamentą sudaro Bendruomenių rūmai ir Lordų rūmai. Kitaip nei Bendruomenių rūmų narius, Lordų rūmų narius nominuoja Karalienė (Ministrui pirmininkui privaloma pateikti pasiūlymus), jie lordo titulą išlaiko visą gyvenimą. Kai kurie senoviniai lordo titulai yra paveldimi (vaikas paveldi titulą iš savo tėvo), tačiau tik tam tikras atstovų skaičius užima įstatymų leidėjų pareigas – yra Lordų rūmų nariai. Dvidešimt šeši vyriausieji Anglijos anglikonų bažnyčios vyskupai taip pat eina pareigas Lordų rūmuose, tačiau ne visą gyvenimą, o tik tol, kol jie yra vyskupai.

Kad būtų priimtas naujas įstatymas arba esamo įstatymo pakeitimas, turi pritarti abu rūmai. Lordų rūmai gali tik sulaikyti procesą, tačiau veto teisės neturi. Visi finansiniai įstatymai (mokesčiai) turi būti inicijuojami Bendruomenių rūmų.

Lordų rūmai dažnai vadinami Aukščiausiuoju Jungtinės Karalystės teismu, tačiau tai – kito straipsnio tema.


Parengė Jamesas Lazaras,
MA, LLB Solicitor Advocate