Naujuosius reikia pradėti užsibrėžiant, ko sieksi ir ką ketini per ateinančius metus nuveikti. Anglai tai vadina naujųjų metų rezoliucija, t.y. įsipareigojimu sau. Ką jūs, mieli mano bendradaliai Anglijos lietuviai, 2014 metams įsipareigojot? Mažiau gerti? Nemušti savo žmonų? Neniekinti moterų, jeigu jos protingesnės už vyrus? Nustoti keiktis viešajame transporte?

Niekas nereikalauja visko iš karto. Jeigu jums, mielieji, pavyktų ruože tarp East Ham ir Upminster arba tarp Stratford ir Romford į savąją angliško akcento dar nesugadintą, gimtųjų miestelių ir kaimelių tarme skambančią kalbą įterpti kuo mažiau rusiškų keiksmažodžių, tai prilygtų istoriniam Oršos mūšiui.

Ar ką nors girdėjot apie tokį? Aš prisipažinsiu – nelabai. Išgirdau tik tada, kai Seimas 2014-uosius paskelbė Oršos mūšio metais. Ir žinau tik tiek, kad kovojama buvo su maskvėnais, ar kaip ten tada mūsų rytų kaimynai buvo vadinami, ir kad lietuviai nugalėjo. Smalsu, ar jau tada jie tą rusiškų keiksmų užkratą parsivežė, ar vėliau, prie sovietų išmoko?

Klausimas, aišku, beprasmis ir nesivarginkit ieškodami atsakymo. Visiškai nesvarbu, ar rusiški keiksmažodžiai atkeliavo į Lietuvą kaip pergalingo karo trofėjus ar kaip sovietmečiu okupantų atneštas užkratas. Įdomu tik, kodėl jie taip ilgai išsilaikė, kodėl daugiau kaip 20 metų nuo nepriklausomybės atgavimo praėjus, kodėl net iš gimtojo krašto į kitas šalis emigravus, rusiški keiksmažodžiai prie lietuvaičių lūpų pridžiūvę kaip šašas.

Sakysit, rusiškai keikiasi tie, kas prie sovietų išaugo, dar dešimtmetis kitas jie išmirs, o jų vaikai ne tik lietuviškai kalbės, bet ir lietuviškai keiksis. Pasvajokit! Įdomiausia, kad rusiškai nebemokantys mažutėliai rusiškus keiksmažodžius raito kaip dideli.

Galima sakyti – kokia čia problema, nepraustburnių visada buvo ir bus, o mes visi kiti esam aukštesnės kultūros ir išvis nesikeikiam. Bet kodėl tada keiksmažodžių – ir būtent rusiškų – pilnas lietuvių teatras? Kodėl be jų neapsieina lietuvių literatūra?
Prisipažinsiu, tais laikais, kai dar turėjau teisę užsukti į Seimą, ne kartą girdėjau, kaip Seimo nariai vienas su kitu kalbėdamiesi drožia taip, kad net prisiminti nemalonu. Žinoma, rusiškai. Pavardžių neminėsiu, nes seimūnai nemėgsta, kai juos kritikuoja, o aš tada diktofono kišenėje įsijungusi nesinešiojau ir įrodymų neturiu.

Bet esu įsitikinusi, kad daug prasmingiau būtų ne prieš penketą amžių vykusio mūšio, o ryžtingos kovos su mūsų pačių ydomis metus skelbti. Tarp tų ydų, tokių kaip vergiškas pataikavimas stipriesiems ir panieka silpniesiems, savo galios demonstravimas atleidinėjant iš darbo tuos, kurie nesugeba įsiteikti viršininkams, rusiški keiksmažodžiai ne pati didžiausia bėda.

Tačiau pradėkim nuo mažų darbelių, nes tuos, kurie pučiasi griebsią jautį už ragų, na pavyzdžiui, susidorosią su korupcija, tas jautis labai dažnai lengvai ant savo rago pasmeigia ir garą išleidžia. Nustoti rusiškai keiktis ir naudoti rusiškus keiksmažodžius net meninės išraiškos tikslais, 2014-iesiems galėtų būti nedidelė, bet svarbi užduotis visai lietuvių tautai.

O nustojus rusiškai keiktis gal išnyktų ir kitos rytietiškos kultūros negerovės, tokios kaip vienų šūdponiškas pasipūtimas, o kitų - vergiškas subinlaižiavimas.

Zita Čepaitė