Lietuviai uždirba mažiau negu kaimynai, nes solidarumą vertina labiau už konkurencingumą. Tokią išvadą leidžia daryti Lietuvos ir Estijos verslininkų elgesio per praėjusią finansų krizę palyginimas.

Kitos nedidelių mūsų atlyginimų priežastys yra neproduktyvus darbas, neproporcingai išpūstas valstybinis sektorius, senstanti visuomenė, tradicinių ūkio šakų ir nesudėtingų paslaugų dominavimas šalies ūkio struktūroje.

Pusė (50 proc. ) dirbančiųjų Lietuvos ūkyje ir individualiose įmonėse uždirba mažiau negu 600 eurų „ant popieriaus“ per mėnesį. O 38,2 proc. dirbančiųjų atlyginimas iki mokesčių (bruto) nesiekia ir 500 eurų. Tokius duomenis „Lietuvos žinių“ prašymu pateikė Lietuvos statistikos departamentas.

Statistikų atliktas tyrimas rodo, kad 600–800 eurų „ant popieriaus“ atlyginimą gauna 20 proc., 800–1000 eurų – 12,7 proc. dirbančiųjų. Nuo 1000 iki 1600 eurų iki mokesčių uždirba 13,3 proc., 1600–2000 eurų – 2,4, proc., 200–3000 eurų – 1,9 proc., 3000 eurų ir daugiau – 0,8 procento šalies dirbančiųjų.

Daug neproduktyvių darbo vietų

Tadas Povilauskas, SEB banko vyriausiasis analitikas, „Lietuvos žinioms“ komentavo, kad lietuviai uždirba nedaug pirmiausia dėl žemo jų darbo našumo. Jo nuomone, lyginat su Baltijos šalimis, Slovakija, Čekija ar Vakarų Europos valstybėmis, Lietuvos ekonomikoje dominuoja tradicinės ūkio šakos, kurios nesukuria didelės pridėtinės vertės.

„Mes gaminame paprastus maisto produktus, dirbame žemės ūkyje, teikiame nesudėtingas paslaugas, plėtojame kelių transportą ir kitas sritis, kuriose pridėtinė vertė nedidelė, dėl to ir atlyginimai šiuose sektoriuose pakankamai maži. Daug dar rankų darbo, primityvių darbų, už kuriuos daug mokėti neišeina“, – svarstė pašnekovas.

Tarp kitų priežasčių, kurios lemia, kad uždirbama nedaug, ekonomistas vardijo senstančią Lietuvos visuomenę. „Vis daugėja vyresnio amžiaus žmonių, kurie ne taip lengvai persitvarko, yra mažiau suinteresuoti mokytis, persikvalifikuoti, o jaunimo mažėja, daug jaunų žmonių emigruoja. Šie demografiniai pokyčiai taip pat neprisideda prie galimybių augti atlyginimams“, – dėstė T. Povilauskas.

Kita vertus, ekonomistas atkreipė dėmesį, kad visuomenė sensta Latvijoje, Estijoje ir kitur, bet šių šalių dirbantieji uždirba daugiau negu lietuviai.

Mažus atlyginimus Lietuvoje, pašnekovo nuomone, gali lemti tai, kad mūsų šalyje išpūstas valstybinis sektorius, kuriame darbo našumas nedidelis. „Kai iki trečdalio visų dirbančiųjų dirba viešajame sektoriuje, tikėtis atlyginimų augimo proveržio sunkoka. Kai daug darbo vietų, algos nedidėja, gal valstybė galėtų samdyti mažiau darbuotojų, bet mokėti didesnę algą?“ – svarstė ekonomistas.

T. Povilauskas mano, kad kuo mažiau šalyje užsienio kapitalo investicijų, tuo algos mažesnės. Tai ypač galioja lyginant Lietuvą su Esija. „Vis tiek dažniausiai užsienio kapitalo įmonės moka didesnius atlyginimus. Užsienio kapitalas atsineša naujovių, iš karto kuria modernias darbo vietas, įdarbina mažiau, bet efektyviau dirbančių darbuotojų. Tiesioginės užsienio investicijos turi labai didelę reikšmę algų lygiui“, – mano jis.

Solidarumas svarbiau už konkurenciją

Andrius Grigorjevas, kompanijos „Idea Group“ rinkos analitikas-ekspertas, „Lietuvos žinioms“ praėjusią savaitę komentavo, kad lietuviai iki šiol nesuvokė skirtumo tarp darbo laiko ir darbo efektyvumo – kad ilgas darbo laikas netolygus geram rezultatui arba efektyviam darbui.

Tyrimai rodo, kad papildoma darbe praleista valanda produktyvumo nedidina, o kaip tik jį mažina. Pasak jo, žmonės, kurie žino, kad dirbs ilgiau, padaro gerokai mažiau nei žinantys, jog darbe praleis 6 valandas. Lietuviai, pasak eksperto labiau vertina ne darbo efektyvumą, o darbštumą.

T. Povilauskas nesiryžo daryti tokių plačių apibendrinimų. Vis dėlto jis pacitavo kolegę finansų ekspertę Julitą Varanauskienę, kuri analizavo, kaip skirtingai lietuviai ir estai sprendė 2007–2011 metų ekonomikos krizės iššūkius. „Lietuvoje verslas stengėsi būti „žmogiškas“, išlaikyti daugiau darbo vietų, bet mažino atlyginimus. Vyravo principas: dirbi gerai ar blogai, būkime visi solidarūs.

O Estijoje socialinio jautrumo buvo mažiau, darbo vietos buvo mažinamos drastiškai, o algas stengiasi keisti kuo mažiau. Vyravo principas: jeigu gerai dirbi, tavo alga nemažinama, bet darbuotojų skaičius kolektyve mažėja. Galbūt čia slygi atsakymas dėl mažų algų Lietuvoje, gal mes norime būti visi užimti, o ne dirbti produktyviai“, – svarstė ekonomistas.

Nedidelės ir latvių algos

Šių metų antrąjį ketvirtį Latvijoje neto (po mokesčių) atlyginimą iki 450 eurų gavo 45,1 proc. darbuotojų. 20,9 proc. latvių uždirbo minimalų mėnesinį atlyginimą (MMA) ir mažiau. Latvijoje mokama 370 eurų minimali alga, nuo kitų metų ją planuojama didinti iki 380 eurų.

Šalies Centrinė statistikos valdyba pranešė, kad 30,1 proc. darbuotojų „į rankas“ uždirbo 450–700 eurų per mėnesį, 17,3 proc. – 700–1400 eurų, 2,5 proc. – 1400 eurų ir daugiau.

Arvydas Jockus