Artėja Kalėdos - susitaikymo ir atlaidumo metas. Aš asmeniškai tą laikotarpį išnaudoju, kad padėkočiau už tai, dėl ko kartais be reikalo nirštu arba nepagalvoju, kad galėčiau jaustis dėkinga. Pavyzdžiui, kad ir už tai, jog kiekvieną kartą, kai ištroškusi atsuku kraną, vanduo atbėga, kad galėčiau atsigerti. Arba už tai, kad šiuo metu gyvenu Londone.

Tarp lietuvių emigrantų kažkaip nepastebimai susiformavo tradicija viešumoj arba labai girtis, kaip Anglijoj gerai, arba burnoti, kad iš Lietuvos buvo išvaryti. Svaiginančios sėkmės arba tragiško nuovylio dramatizmas patrauklus ne tik romanuose, bet ir realybėje. Tačiau tų įspūdingų momentų paprastai nėra daug; gyvenimo trajektorija dėliojasi iš mažyčių minusų ir mažyčių pliusų.

Nemėgstu aritmetikos, bet sykį tuos emigracinio gyvenimo pliusiukus ir minusiukus suskaičiavau ir pliusiukų pasirodė besą daugiau. Ir tada tariau sau – ačiū, kad emigravau. Ačiū Lietuvai, kad joje tapo nebeįmanoma gyventi ir ačiū Anglijai, kad atvėrė duris.

Kadangi augau ir brendau sovietmečiu, puikiai prisimenu tą pragarą, kai esi nepatenkintas valdžia, tvarka, sistema, savo gyvenimu, bet negali ištrūkti, nes sienos uždarytos. Dabartiniai Lietuvos politikai ir toliau kuria pragarą (gal kitko daryti nė nemoka?), bet leidžia nepatenkintiems ištrūkti. Ačiū, ir jokios nuoskaudos.

Bet kita vertus, kai pati apsilankiusi Lietuvoje ir grįžusi sakau arba kai girdžiu kitus sakant „Kaunas ištuštėjęs“, „Kelmė negyva“, „Panevėžys miręs“, išties darosi liūdna. Už tai tikrai ne ačiū, širdį skauda dėl nykstančių Lietuvos kaimų ir miestelių.

Europos, o ir Amerikos politologai jau seniai skambina, kad nesuvaldoma emigracija yra didžiulė Lietuvos nesėkmė ir bene pagrindinė šiandienos problema. Tačiau Lietuvos politikai nutaisę medines minas tebegroja tą pačią melodiją apie teisę laisvai judėti ir laisvę rinktis, kur gyventi.

Bet panašu, jog Lietuvos politikai, kad ir kokie kurti ir akli bebūtų, arba tokiais besidėtų, nevaldomos emigracijos žalą pradeda pripažinti. Tai nemažas žingsnis, nes atsakomybę už išemigravusią Lietuvą kaip ekonominės ir socialinės politikos nesėkmę turėtų prisiimti visi nepriklausomybės politikai – ir V. Landsbergis, ir A. Brazauskas, ir V. Adamkus, ir V. Kubilius ir D. Grybauskaitė. Tikiuosi, visi jie, kurie dar gyvi, Kalėdų proga atsiprašys emigrantų. Bent jau todėl, kad ant nosies prezidento rinkimai ir atsiprašymas dėl emigracijos būtų puiki viešųjų ryšių akcija. Visi laikraščiai parašytų.

Bet kol kas veiklos šia linkme tik tiek, kad ketinama steigti kovos su emigracija instituciją; kol kas dar nenutarta ką konkrečiai - komitetą ar komisiją, padalinį ar smogiamąjį būrį. Ir ką ta komisija ar kitaip pavadintas darinys nuveiks? Bus kaip visada – konsultacijos, tyrimai, strategijos ir galiausiai šnipštas.

Beje, Britanijoj egzistuoja imigracijos ministras. Nelabai įsivaizduoju, ką jis darė anksčiau, gal stengėsi imigraciją skatinti, bet dabar, kai imigrantai JK tampa vis didesne našta, ieško būdų, kaip ją stabdyti. Gal ir Lietuvai pigiau nei visokios komisijos ir komitetai kainuotų emigracijos ministras, o rezultatas būtų lygiai toks pat – nulis.

Bet, mano galva, nei emigracijos ministrų nei komitetų nereikia, o reikėtų tuos ištuštėjusius, numirusius, negyvus kaimus ir miestelius paversti patrauklia vieta – neapmokestinamomis smulkaus verslo zonomis. Leiskit virti samagoną ir auginti kanapes. Nenusigers kaimas labiau, negu nusigėrė nuo kontrabandinio šamarliako, o kanapės išvis nekenksmingas augalas. Žiūrėkit, kad kaimo mokyklose mokymo kokybė nebūtų blogesnė nei miestuose, ir vaikų ateitimi besirūpinantiems tėvams nereikėtų gaišti laiką kasdien juos vežiojant į rajonų mokyklas. Sugalvokit, kaip pasiekti, kad Lietuvos „elitas“ paprastų žmonių nepravardžiuotų kaimiečiais ar runkeliais. Ir tada nebereikės kovoti su emigracija, užteks gražiai padėkoti emigrantams, kad jie sugrįžo.

Zita Čepaitė