Įgyvendinta svajonė profesionaliai žaisti tinklinį, darbui paaukoti keturi metai emigracijoje, galiausiai, stabilios pajamos iškeistos į hobį. Neringos Leškienės rizika pasitvirtino – rankinių siuvimas tapo sėkmingu verslu.

„Nerė Perė – taip mane vaikystėje vadindavo draugai – tai svajoklė mergaitė, nuolat kažką siuvanti, gaminanti, kurianti tai, ko dar niekas neturi. Džiūgaujanti nuo proceso pati ir rezultatais džiuginanti kitus. Ir nors Nerė Perė jau tapo Neringa, labai dažnai ji sugrįžta. Ypač tada, kai spalva, netikėta forma, šmėstelėjęs siluetas išprovokuoja idėją“, – būtent tokiais žodžiais N. Leškienė pristato save internetiniame puslapyje.

Išties, pažvelgus į šią moterį panašu, kad ją pats procesas džiugina kur kas labiau nei rezultatas. Su N. Leškiene kalbėjomės apie nelengvą kelią išsvajoto darbo link.

Emigravo, nes nebegalėjo gyventi iš mamos kišenės

Mergina, kilusi iš mažo Lazdijų miestelio, vos baigusi dešimt klasių buvo pakviesta atstovauti Lietuvos moterų tinklinio rinktinei. Dėl šios priežasties N. Leškienė išvyko mokytis ir sportuoti į Kauną.

„Vėliau pabaigiau kosmetologijos studijas, tačiau vis dar kirbėjo mintis, kad noriu kažką studijuoti, kas būtų susiję su sportu. Įstojau į kūno kultūros akademiją. Ten pabaigiau pirmą kursą. Kadangi gyvenau iš mamos kišenės, o jau vis tik buvau pilnametėBūdama 20-ties mergina su draugu išvyko į Airiją. Vietoje planuotų vienerių metų, mergina svečioje šalyje praleido ketverius. Pirmieji metai praėjo puikiai, merginai pavyko įsitvirtinti – tai tapo priežastimi pabūti kiek ilgiau. „Aišku, apetitas augo bevalgant. Su draugu priėmėme sprendimą, kad pasiliekam dar. Vis tiek jau įsikūrėm, įsitvirtinom, turėjom gerus darbus. Prasitęsiau akademines atostogas. Prabuvom keturis metus“, – teigė N. Leškienė.

Būdama 20-ties mergina su draugu išvyko į Airiją. Vietoje planuotų vienerių metų, mergina svečioje šalyje praleido ketverius. Pirmieji metai praėjo puikiai, merginai pavyko įsitvirtinti – tai tapo priežastimi pabūti kiek ilgiau. „Aišku, apetitas augo bevalgant. Su draugu priėmėme sprendimą, kad pasiliekam dar. Vis tiek jau įsikūrėm, įsitvirtinom, turėjom gerus darbus. Prasitęsiau akademines atostogas. Prabuvom keturis metus“, – teigė N. Leškienė.

Paklausta, kaip artimieji vertino šį jaunos merginos sprendimą, N. Leškienė sakė, kad niekas tam neprieštaravo: „Artimieji vertino teigiamai, aišku, šeima šiek tiek baiminosi, kadangi išvažiavau dar visai jauna. Man buvo 20 metų, išvažiavau į svetimą šalį, tačiau ne viena. Nuo mažens buvau savarankiška ir mokėjau pasirūpinti savimi.“

Dar būdama Airijoje jauna mergina nusprendė grįžti į studijas ir mokytis neakivaizdiniu būdu. N. Leškienė iš užsienio skraidydavo į Lietuvoje vykstančias egzaminų sesijas.

Svetimoje šalyje lietuvis lietuviui ne draugas

Emigracijoje mergina dirbo statybos, remonto ir buities prekių tinklo parduotuvėje. Anot pašnekovės, išvykusi ji anglų kalbos nemokėjo, todėl pradžioje dirbo salės darbuotoja. Atliko paprasčiausius darbus, tokius kaip prekių dėliojimas ar kainų klijavimas.

Visgi svetimos šalies sienos ir didelis noras merginą paskatino itin greit išmokti anglų kalbos pagrindų ir pakeisti darbo poziciją: „Esu smalsi, turiu ambicijų, tad kalbą ganėtinai greitai pramokau ir tuomet perėjau dirbti į ofisą, į administracines patalpas. Pradėjau dirbti su sąskaitomis, tai buvo truputėlį rimtesnis darbas.“

Pasak N. Leškienės, emigrantų iš Lietuvos jų miestelyje buvo daug, tačiau bendravo tik su maža dalimi: „Emigrantų iš Lietuvos ten kur mes buvom, buvo labai daug. Bet tik su labai maža dalimi jų mes bendraudavome, kadangi svetimoje šalyje lietuvis nėra labai geras draugas, tad labai stipriai atsirinkdavom su kuo bendrauti.“

Moters teigimu, jie daugiau bendravo su užsieniečiais, vietiniais airiais: „Mūsų lietuviai... Tie, kurie atvažiavę šeimomis – gyvena normalų gyvenimą – darbas, šeima. Savaitgalį kažkur su šeima išvažiuoja, o atvažiavę pavieniai dirba nuo pirmadienio iki penktadienio, o savaitgaliais baliai labiausiai rūpi. Mums su tokiais žmonėmis buvo nelabai pakeliui.“

Anot N. Leškienės, dauguma lietuvių nenori bendrauti vieni su kitais, labai atsirenka kas su kuo bendrauja. Pasak jos, žmonių tikslai skirtingi. Vieni nori atvažiuoti, užsidirbti ir kuo greičiau išvažiuoti, kiti – atvažiuoja su mintimi gyventi.

„Šeimų buvo mažai, daugiau atvažiuoja pavieniai vaikinai ar merginos, tiesiog užsidirbti. Lietuvoje galbūt negauna darbų ar pakankamai mažai apmokamas darbas. O kadangi ne paslaptis, kad užsienyje gerokai didesni atlyginimai, gali kur kas daugiau sau leisti, prabangesnį gyvenimą iš to viskas ir išsirutulioja“, – pasakojo moteris.

Emigrantai linkę gyventi iš socialinių paramų

Pasak kalbintos moters, tuo metu kai ji buvo Airijoje, kai kurios atvažiavusios šeimos net neieškodavo darbo. Jos puikiai gyvendavo iš socialinių paramų. Anot N. Leškienės, ten yra suteiktos visos sąlygos gyventi komfortabilų gyvenimą. Moteriai sunku pasakyti, ar visi emigruoja dėl didesnio atlygio,bet, anot jos, Airijoje gyvendamas ir be darbo gali daug ką sau leisti.

Priimti sprendimą grįžti į Lietuvą lengva nebuvo

Moteris pasakojo, kad emigracija labai pakeitė jos gyvenimą: „Beprotiškai geras jausmas žinoti, kad tu esi nepriklausomas. Visų pirma, finansiškai. Emigracija padėjo suvokti, kaip tie pinigai uždirbami, jų vertę. Kai tampi emigrantu ir esi svetimoje šalyje, tu turi pastovėti už save. Man tai suteikė stabilumą gyvenime. Jau būdama 24 metų turėjau savo nuosavą būstą, pilna pėda stovėjau ant žemės.“

N. Leškienei priimti sprendimą grįžti atgal į Lietuvą buvo sunku. Anot pašnekovės, daugiau noro rodė jos draugas, dabartinis vyras. Jis buvo didžiausias šios idėjos entuziastas.

„Aš labai bijojau prarasti tą stabilumą. Nežinomybė šiek tiek baugino. Turėjau darbą, namus, susidariusį draugų būrį, didelį palaikymą. Gerai sutarėm su darbdaviais, draugais airiais. Ten aš susikūriau savo stabilų gyvenimą. Iš Lietuvos išvažiavau niekas – studentas. Ten galėjau sau leisti daug ką, turėjau pajamas, darbą, namus. Bet Airija yra Airija, tu vis tiek ten esi emigrantas, tavo namai yra kitur. Emigrantu gali tapti bet kada. Grįši, nepasiseks – tu visada gali išvažiuoti. Bet jeigu nebandysi, tik sedėsi šiltai visą laiką – tu neaugsi“, – apie nelengvą sprendimą grįžti į tėvynę pasakojo buvusi emigrantė.

Lietuvoje rasti širdžiai mielą darbą buvo sunku

Grįžusi į Lietuvą po ketverių metų darbo Airijoje moteris pusmetį ilsėjosi ir neskubėjo greitai įsidarbinti: „Pirmas darbas Lietuvoje buvo po pusmečio, logistikos įmonėje. Ėjau tik dėl to, kad reikėjo eiti dirbti. Atlyginimas buvo mažas, nes niekas nenorėjo mokėti tokio atlyginimo, kokio pats norėjai, kadangi neturėjai patirties Lietuvoje.“

Moteris dirbdavo be laisvų dienų, nepatiko darbo kolektyvas, kuriame, tikina ji, nebuvo tarpusavio pagarbos, atlyginimas mažas – šios priežastys N. Leškienę esą ir paskatino po devynių mėnesių palikti darbą.

Praėjus dar pusmečiui ji vėl įsidarbino logiste kitoje įmonėje: „Toje įmonėje pradirbau penkerius metus. Pradėjau nuo logistikos, paskui dirbau pardavimų srityje ir galiausiai tapau padalinio vadove.“

Metė pastovų darbą ir nusprendė rizikuoti

Dirbdama logistikos įmonėje N. Leškienė turėjo daug laisvo laiko vakarais. Kadangi, kaip ji pati sako, yra meniškos sielos žmogus, vakarais užsiimdavo rankdarbiais.

„Galiausiai, taip išėjo, kad pradėjau gaminti rankines. Tai buvo mano vakarinė savirealizacija, meditacija, buvimas su savimi. Kodėl rankinės? Nes labai dažnai pati nerasdavau to, ko norėdavau. Kadangi esu aukšta, nestandartinio ūgio žmogus, matydama pasiūlą supratau, kad reiktų pagaminti kažką kitokio. Ir minčių, ir daug idėjų turėjau, nebuvo plano, kad tai bus verslas. Tiesiog turėjau lėšų, turėjau laiko, turėjau noro. Tiesiog darydavau tai dėl savęs.“

Anot pašnekovės, pirmieji gaminiai, pirmosios rankinės iškeliaudavo pas draugus ir bendradarbius. Moteris džiaugėsi matydama, kad jos gaminius nešioja kiti. Visgi po kurio laiko N. Leškienė darbe buvo paaukštinta, todėl rankines teko atidėti į šalį ir pasišvęsti darbui.

„Bet aš nebuvau rami, man kažko trūko, trūko laiko su savimi, kada gali kurti, save išreikšti ir save atiduoti kitiems per meninę prizmę. Tuomet priėmiau sprendimą, kad keičiu savo kelią. Sprendimą priimti buvo sunku, kadangi išėjau praktiškai į niekur. Turėjau idėją, kuria labai tikėjau ir vis dar ja tikiu. Visiškai nežinojau, kaip man seksis. Kuomet hobis tapo verslu, ta nežinomybė truputėlį baugino. Bet kai tu tiki ir žinai, ką darai, tai labai stipriai veda į priekį“, – apie sprendimą, pakeitusį gyvenimą, pradeda pasakoti N. Leškienė.

Paklausta, kada suvokė priėmusi teisingą sprendimą, pašnekovė teigė, kad po dviejų ar trijų savaičių: „Labai greitai, nes mane labai greitai užvaldė ramybė. Kadangi atsidūriau kūryboje, nesukau galvos dėl pardavimų, buvo ramu. Klientas turi patikėti tavimi ir tu turi nešti savo žinutę, o ne brukti klientui savo prekę. Jis pats turi pas tave ateiti.“

Gamina išskirtinę produkciją

Moteris teigia, kad apie konkurentus net negalvoja: „Rankinių kūrėjų yra daug, bet su visa pagarba jiems – visi modeliai praktiškai vienodi. Aš visuomet galvoje turiu kitokių idėjų. Aš turiu savo braižą, savo stilių, kuriuo einu, ir mano rankinės yra vienetinės. Klientas gali įsigyti būtent savo rankinę ir aš tikrai galiu būti rami, kad antros tokios gatvėje nebesutiks, aš tuo labai džiaugiuosi.“

N. Leškienės teigimu, vieną rankinę ji siuva nuo trijų iki septynių valandų. „Užsidarau į savo erdvę, į savo kevalą, tai nenoriu, kad mane kas nors trukdytų. Visiškai pasineriu į savo kūrybą, gamybą. Namuose turiu įsirengusi vieną kambarį, kuris visiškai yra mano, uždarytos durys ir niekas ten negali įeiti. Bet svarstau išeiti kažkur kitur, kadangi jau fiziškai nebetelpu“, – apie kūrybinę dalį pasakojo pašnekovė.

Anot pašnekovės, ji dažnai lankosi parodose, tai jai didelė reklama, tačiau, pasak N. Leškienės, svarbu atsirinkti kur dalyvauji: „Tenka dalyvauti parodose, labai daug klientų sugrįžta po parodų. Kaziuko mugėje nedalyvauju, nemanau, kad tai yra ta prekė, kuri turėtų stovėti gatvėje, palapinėje, per daug meilės atiduodu, per daug išglostyti gaminiai. Tikrai nežeminu tų, kurie ten prekiauja, bet manau, kad mugė skirta kitokioms prekėms.“

Šiuo metu N. Leškienė turi internetinę parduotuvę. Taip pat jos gaminių galima rasti keliuose butikuose Vilniuje ir Vokietijoje. Rankinių kainos svyruoja nuo 115 iki 200 eurų.

Paklausta, ar gyvenime vis dar atsiranda vietos tinkliniui, verslininkė teigė, kad ne visada pavykdavo nuvažiuoti į treniruotes, ne visada galėjo save atiduoti ir darbui ir sportui: „Reikėjo pasirinkti. Mūsų trenerės būdavo tokia logika – nevaikštai į treniruotes, nors ir pats ir geriausias žaidėjas esi, tu neturi teisės stovėti aikštelėje.“

Kaip didžiausią pasiekimą sporte, moteris įvardijo atstovavimą Lietuvos moterų tinklinio rinktinei: „Man merginai kilusiai iš mažo miestelio būti pastebėtai buvo labai geras jausmas. Aukštumų tuomet nepasiekėme, bet guodžiu save – juk svarbiausia dalyvauti.“ Moteris vis dar žaidžia tinklinį mėgėjų komandoje.

Justina Steiblytė