Virginija Stukaitė-Laniauskienė, Infozona

Anglai, skirtingai nei lietuviai, Kūčių papročių neturi labai daug. Gruodžio 24-oji yra vadinama tiesiog Kalėdų išvakarėmis. Tačiau anglai turi daugybę gražių kalėdinių tradicijų. Vienos iš jų nėra labai senos – atėjusios iš karalienės Viktorijos laikų, kitos – senos britiškos. O kokios įdomiausios? Trumpai ne tik apie įdomiausias, bet ir apie tas, kurios truputį primena lietuviškąsias.

Kalėdų tėvas
Neretai su daugelio tautų kalėdinėmis tradicijomis yra siejamas Santa, Santa Clausas ar tiesiog Kalėdų senelis. Jį tapo įprasta vaizduoti raudonais drabužiais. Seniesiems britams toks Kalėdų senelio paveikslas yra svetimas.

Anglai turi Kalėdų tėvą. Apie jį, lipantį ant stogo ir ieškantį kamino, pro kurį galėtų įlįsti į namus su dovanomis, dainuojama trumpose anglų dainelėse. Kalėdų tėvas apsirengęs ilgu žaliu rūbu, jam ant galvos - žalių lapų vainikas, rankose – sena gumbuota lazda. Dažnai jis vaizduojamas be maišo, o su didžiausia pinta dėže, pilna dovanų.

Toks Kalėdų tėvo paveikslas – tarsi nuoroda į britų Kalėdų tradicijas: žalumos panaudojimą kalėdiniuose papročiuose, vainiko kabinimą ant durų ir vadinamosios „Boxing day“ prasmę.
Kodėl Kalėdos „žalios“?

Anglai kalėdines dekoracijas kabinti pradeda gana anksti. Nors namų vidus dar neišpuoštas, ant lauko durų jau daug kur kabo žalių lapų vainikas. Jis pinamas iš bugienio arba amalo – amžinai žaliuojančių medžių – šakų. Neretai mažais vainikėliais puošiamos ir žvakės.

Rato (apskritimo) forma turi įvairių prasmių. Jei ratas ar vainikas pinamas iš paprastų augalų, jis gali simbolizuoti saulę. O štai nupintas iš amžinai žaliuojančių augalų, jis turi niekad nesibaigiančio gyvenimo, nenutrūkstančio gamtos ritmo prasmę. Vainikas dėl savo formos visose kultūrose suprantamas kaip amžinumo simbolis.

Šią prasmę nesunkiai gali sau prisitaikyti tiek tikintieji, tiek neišpažįstantys jokio tikėjimo. Vieni amžinąjį gyvenimą sieja su Kristumi, kiti – tiesiog su gamtos ritmu.
Tad žaliasis Kalėdų tėvas su vainiku ant galvos yra suasmenintas simbolis, išreiškiantis artimą ryšį su gamta ir žmogumi.

Svarbus žaliųjų vainikų akcentas – raudonos uogos (jei vainikas pintas iš amalo ar bugienio) arba raudonos spalvos kaspinu apvyniotas vainikas (jei jis pintas iš eglišakių – nors tokių Anglijoje ne taip daug). Raudona čia – gyvybės spalva.
Pats šiuolaikiškiausias raudonos ir žalios derinys – kalėdinėmis laikomos gėlės puansetijos, kurios turi ryškius raudonus lapinius žiedus ir pražysta prieš Kalėdas. Nors tai - palyginti nesena tradicija, tačiau vis labiau įsigalinti.

Vienas iš svarbiausių Kalėdų akcentų – eglutė. Tačiau dabar apie jos prasmę nebesusimąstoma. Iš tiesų eglė (ar kitas amžinai žaliuojantis medis) laikoma Pasaulio medžio simboliu, ypatingų švenčių metu jungiančiu dangų (viršūnė), žemę (vainikas) ir požemį (kamienas, šaknys). Net ir negalvodami apie šią reikšmę, eglės viršūnę britai, kaip ir kitos tautos, padabina puošniausiai - dažnai dangaus simboliais: žvaigždutėmis, saulėmis ir pan.

Paslaptingoji „Boxing day“
Kai kurie britai juokauja, kad šių dienų „Boxing day“ daugeliui asocijuojasi su išpardavimų pradžia. Senoji prasmė, žinoma, visiškai kitokia.
„Boxing day“ yra švenčiama gruodžio 26 dieną. Tą dieną yra atidaroma paslaptingoji molinė arba pinta dėžė, kurioje buvo slepiamos dovanos! Tačiau tikroji prasmė yra kur kas gilesnė nei tik pasidžiaugimas dovanomis. Visu gėriu, kuris randamas dėžėje - tai galėjo būti ir dovanėlės, ir pinigai – britai dalydavosi su vargšais.

Anglai sako, kad dabar tokių dėžių nebenaudoja, tačiau graži tradicija pasidalyti maistu ar pinigais sušelpti vargšą liko.

Britų legendos pasakoja, kad nedidelės dėžutės būdavo kiekviename laive tais laikais, kai jie buvo pagrindinė susisiekimo priemonė. Galiojęs toks prietaras: norint saugiai grįžti namo, reikia į dėžutę įmesti monetą. Tad prietaringi jūreiviai ar keleiviai į ją primesdavo nemažai pinigų. Grįžusi iš kelionės įgula šią aukų dėžutę nunešdavo ir atiduodavo savo parapijos kunigui (pastoriui). Šis dėžę saugodavo iki gruodžio 26 dienos ir “Boxing day” rytą išdalydavo monetas susirinkusiems vargšams.

Kalėdų, Velykų, Vėlinių švenčių dienomis lietuviai irgi linkę gausiau aukoti elgetoms. Mat išliko tikėjimas, kad elgeta (ubagas) yra darbo netekęs žynys, tarpininkas tarp dangaus ir žemės. Už paaukotus pinigus jis kalbąs maldas, tik aukojant reikia pasakyti to žmogaus vardą, už kurį reikia pasimelsti.
Velso įdomybės

Velso gyventojai stengiasi atgaivinti senąsias kalėdines tradicijas, nors, pasirodo, jos niekada nebuvo visai išnykusios. Vienas iš įdomesnių ir seniausių papročių – personifikuoto arklio, kurį jie vadina Grey Mare, vaikščiojimas pakiemiais.
Pasakojama, kad persirengėlių kompanija, kuriai vadovauja arklio personažas (arklio galvą arba džiovindavo, arba darydavosi), lankydavosi velsiečių namuose. Jam pasibeldus, prasidėdavo simbolinė namo šeimininko ir Grey Mare žodžių kova. Po kurio laiko persirengėliams durys būdavo atidaromos, jie pavaišinami. Persirengėliai savo ruožtu linkėdavo gerų ir derlingų metų. Čia arklio personažas yra tarsi kitų metų simbolis. Įsileisdamas jį į namus, įsileisi gerumą, laimę, meilę ir t.t.

Ar žinojai?
Krekerių ir sveikinimų tradicija atsirado tik Viktorijos laikais. 1843 metais po Londoną pasklido 1000 pirmųjų kalėdinių atvirukų. Šiais laikais priimta ne tik rašyti ir siųsti sveikinimus, bet ir, pageidautina, nusipirkti specialų pastatomą ar pakabinamą laikiklį gautiems atvirukams sudėti. Jie laikomi matomoje vietoje iki sausio 6 dienos – Trijų karalių šventės.

Krekerius atrado Tomas Smithas 1846 metais keliaudamas po Paryžių. Prancūzijoje jis pamatė gražiai į minkštą popierių supakuotus saldainukus. Jis šią idėją perkėlė į Angliją ir pradėjo vynioti į popierių kalėdinius saldėsius. Pastebėjęs, kad juos perka daugiausia moterys, ėmė įvynioti ir gražių meilės posmų. Pagaliau mes jau turime krekerius, kuriuos iššovus randama išbirusių mažų dovanėlių.

Pirmoji kalėdinė eglutė buvo pastatyta Vindzoro rūmuose, o šią naujieną Anglijai pristatė karalienės Viktorijos vyras. Eglę jis atvežė iš Vokietijos. Anglams tokia naujovė labai patiko, tad netruko prigyti.

Eglutės buvo puošiamos saldumynais, namuose megztais ar kitu būdu pagamintais žaisliukais. Tik 1880 metais parduotuvėje „Woolworths“ buvo parduotos pirmosios masinės gamybos kalėdinės dekoracijos.

Viena legenda pasakoja, kad vienuolis Wilfredas miške nukirtęs ąžuolą. Šis krisdamas išsišakojo į keturias dalis. Iš vienos ąžuolo dalies išaugo graži jauna eglutė. Vienuolis taręs žmonėms: „Tegu šitas medis bus jūsų šventasis medis. Jo lapai bus amžinai žali ir tai bus gyvybės ženklas. Vadinkite šį medį Kristaus vardu. Medis tegul bus apsuptas meile, šiluma, dovanomis“. Taip, pasak britų legendos, eglė tapusi Kalėdų simboliu.