Anglijoje benamiui lietuviui padėti norėjęs emigrantas buvo tiesiog apgautas 

Įprasta manyti, kad, emigravus į Jungtinę Karalystę (JK), su kitais čia gyvenančiais lietuviais geriau neturėti reikalų, tačiau Evaldas nusprendė šį stereotipą sulaužyti. Anglija.lt pasidomėjo, kuo viskas baigėsi.

Ši istorija prasidėjo prieš porą savaičių nuo „Facebook“ paskyros, į kurią Evaldas įkėlė štai tokį įrašą:

„Sveiki draugai, šiandien užkalbinome benamį vaikinuką, kuris sėdėjo prie Newbury Park stoties, pasirodo, jis iš Lietuvos. Deja, jis yra pametęs pasą, bet spėjo per visą tą laiką susirinkti pinigėlių ant naujo, kurį turėtų gauti už savaitės. Pavalgydinom, davėm biskuty pinigėlių, jeigu kažkas galėtų kokį cash in hand darbelį pasiūlyt, nes žmogus darbo nebijo. Ar gal kažkaip kitaip padėti ir prisidėti sau Karmos taškų, parašykit. Dalinamės!!!”.

Ši žinutė greit sulaukė nemažai atsiliepimų. Nors didžioji dalis buvo negatyvūs, toli gražu ne tokie, kokių Evaldas tikėjosi. Visgi atsirado vienas žmogus, kuris tą patį vakarą pasiūlė benamį įdarbinti ir laikinai pas save apgyvendinti.

Anglija.lt susisiekė su Evaldu, kad sužinotų, kaip viskas klostėsi toliau.

Evaldas (23 m.) teigia savo veiksmuose nematąs jokio žygdarbio, tiesiog jam kilo noras pačiam padėti į bėdą patekusiam žmogui ir paraginti kitus prisidėti.

Vieną dieną Evaldas su žmona Rosida eidami į parduotuvę požeminėje perėjoje pastebėjo sėdintį jauną vaikiną. Iš visko buvo matyt, kad benamis. Pamanę, kad jis alkanas, jie užsuko į McDonald's ir nupirko karšto maisto, arbatos ir nunešė jam.

Kol benamis valgė, Evaldas jį pakalbino, paklausė vardo. Kalbėjosi angliškai, bet benamio vardas nuskambėjo lyg ir lietuviškai.

„Grįžom namo, žiūrim televizorių ir kažkaip sunku sėdėti, kai žinai, kad kažkas šąla gatvėje. Išjungėm televizorių ir vėl nuėjom į tą pačią perėją. Tebesėdi tas vaikinukas. Paklausiau – iš kur? Sako iš Lietuvos. Papasakojo, kad darbą prarado, nes darbdavys bankrutavo, kad jį apvogė ir jis pasą prarado, dėl to negali rasti darbo, tai gavo išsikraustyti iš nuomojamo kambario ir atsidūrė gatvėje. Pasakojo, kad gyvenimas gatvėje yra žiaurus, vieni iš kitų vagia, atima pinigus, smurtauja“, – Anglija.lt portalui pasakojo tautietis.

Evaldas pasisiūlė įkelti į internetą skelbimą, kad žmonės atsilieptų, gal kas nors galės jam padėti.

Benamis sutiko, kalbėjo, kad nori darbo, tačiau prašė nedėti į Facebook paskyrą, kuri vadinasi „Londono lietuviai“. Pasakojo, kad buvo susidūręs su apgavikais, skundėsi, kad tautiečiai nėra dosnūs, esą dešimtys per dieną praeina, o paprašius pinigų, sako : „oi padėčiau, bet neturiu grynųjų, viskas kortelėje“.

„Man pasirodė, kad jis stengiasi išsikapstyti, susitaupė pinigų, kad užsisakytų naują pasą, pasakojo, kad kartą per savaitę nueina į „hostelį“ ir, sumokėjęs 20-30 svarų, gali pernakvoti ir nusiprausti. Sakė, kad nori dirbti, tai pagalvojau, gal galėsim rasti darbovietę, kur jis iš pradžių galės ir nakvoti“.

Evaldas nutarė ieškoti pagalbos vaikinui, kuris, paaiškėjo, buvo jo bendraamžis. Įkėlė žinutę apie benamį lietuvį į savo Facebook paskyrą ir paklausė, gal kas galėtų padėti.

Evaldas prisipažįsta dėl to įsigijęs daugiau priešų, negu draugų, nes reakcija į jo kreipimąsi daugeliu atvejų buvo negatyvi.

„Kai kurie mane net iš draugų išbraukė, kiti rašė, kad apgaus arba gali apvogti. Labai daug egoistiškų žmonių. Kai kurie paaukoja porą kartų po du svarus ir paskui aiškina, kad veltui, nes niekas nepasikeitė, ir po to nusprendžia niekada niekam gyvenime nepadėti. Tai nesąmonė“, – sako Evaldas.

Laimei, atsirado vienas Evaldo pažįstamas, kuris nuvažiavo prie minėtos požeminės perėjos ir parsivežė benamį lietuvaitį į savo namus, pavalgydino, leido pernakvoti. Kitą dieną nusivežė į savo darbovietę, kuri galėjo pasiūlyti darbą. Tada paaiškėjo, kad benamis negali dirbti, nes skauda ranką. Evaldo pažįstamas nuvežė benamį į ligoninę ir ten paliko.

Nuo tos dienos praėjo daugiau kaip savaitė. Šiuo metu Evaldas vėl mato benamį lietuvaitį toje pačioje požeminėje perėjoje. Kaskart praeidamas pasiteirauja, kaip jam sekasi, nunešė vaistų, visokių tepaliukų, kuriuos buvo atsivežęs iš Lietuvos, kad šis turėtų kuo sužalotą ranką gydyti.

Kartą Evaldas pasisiūlė atnešti pavalgyti šilto maisto. Benamis sako: „jo, atnešk iš McDonald's, tik kavą pirk tą, kuri brangesnė, nes tos, kuri pigi, aš nemėgstu“, – teigė geranoris tautietis.

„Pagalvojau, kad truputį išlepęs pasidarė. Kartą net girdėjau jį sakant – užtenka man tų vaisių, pilną tašę turiu prisidėjęs. Ir šokoladukų sakė jam tiek prideda, kad neturi kur kišti“, – nuostabos neslėpė Evaldas.

Vyras pajuto, kad benamis tautietis nėra toks nuoširdus, kaip pasirodė iš pradžių.
Sykį toje pačioje perėjoje, ten, kur nuolat sėdėdavo benamis lietuvaitis, Evaldas sutiko rumunų kilmės vaikinuką, kuris, pasirodo, irgi buvo vienas iš pagalbą suteikti pasiruošusių geraširdžių.

„Mes pradėjom kalbėtis, sako, kad irgi norėtų padėti. Ėmėm tartis, gal susimestume pinigų „hosteliui“. Kai mūsų benamis sužinojo, kad planuojam sumokėti už „hostelį“, sako: „turiu vienos anglės telefono numerį, ji kambarį už 50 svarų savaitei gali išnuomoti“. Gerai, paskambinau aš tai „anglei”, bet iš akcento supratau, kad nė jokia ji ne anglė, gal latvė… Žodžiu, pajutau, kad čia kažkas truputį fishy“.

Paaiškėjo, jog istorijos, kurias benamis pasakojo padėti panūdusiam rumunui, buvo tos pačios – kad buvo apvogtas, kad negauna darbo, nes neturi paso, kuris yra užsakytas, bet reikia laukti, kol bus pagamintas.

Bet Evaldas jau anksčiau skambino į ambasadą. Sužinojęs, kad pasas pagamintas ir galima jį bet kada atsiimti, jis pranešė apie tai benamiui. Išgirdęs iš rumuno, kad benamis sako vis dar tebelaukiantis paso, Evaldas pasidomėjo, kodėl jis iki šiol jo neatsiėmė.

Benamis aiškino, neturėjęs kaip nuvykti, nes ambasada dirba tik keletą pusdienių per savaitę.

„Pasidarė aišku, kad jam nelabai rūpi susitvarkyti savo gyvenimą. Gal jam gerai, gal patinka taip gyventi. Galbūt jis pinigų per dieną susirenka daugiau negu uždirbtų, nes pradžioj čia juk niekas tūkstančių nemoka“, – sako dizaineriu laiptus gaminančioje firmoje dirbantis Evaldas.

Sužinojęs, kad prie Lietuvių krikščionių bažnyčios veikia labdaros organizacija, jis paliko benamiui tautiečiui šios organizacijos numerį – tegu skambina, jeigu reikės pagalbos.

„Benamių čia nemažai pasitaiko, praeidamas numeti svarą, ir tiek, bet sujaudino tai, kad pagalbos prašė tautietis. Stengiausi jam padėti, bet jei žmogus pats nenori, tai jo pasirinkimas. Nėra jis blogas, nes kai mano pažįstamas jį buvo pas save apnakvinęs, juk galėjo jį apvogti. Taip neatsitiko, bet jeigu jam patinka gatvėje gyventi, jo valia“, – savo patirtį apibendrina Evaldas.

Pats Evaldas atvyko į Angliją kartu su mama. Jam tada buvo 16 metų. Baigęs mokyklą jis pradėjo dirbti, susituokė.

Jauna pora tiki, kad reikia daryti gerus darbus, padėti stokojantiems ar pakliuvusiems į nelaimę ir neleidžia, kad nusivylimai tam nesutrukdytų.

„Kol ieškojome, kas ir kaip galėtų padėti lietuviui ištrūkti iš gatvės, sužinojome apie organizacijas, kurios teikia pagalbą gatvėje atsidūrusiems žmonėms. Yra vietų, kur renkasi benamiai ir jiems yra dalinamas maistas, tai planuojam su žmona kaip savanoriai įsijungti į tokią veiklą ir taip padėti kitiems“, – savo planais pasidalino Evaldas.

Zita Čepaitė, Anglija.lt

Įprasta manyti, kad, emigravus į Jungtinę Karalystę (JK), su kitais čia gyvenančiais lietuviais geriau neturėti reikalų, tačiau Evaldas nusprendė šį stereotipą sulaužyti. Anglija.lt pasidomėjo, kuo viskas baigėsi.

Ši istorija prasidėjo prieš porą savaičių nuo „Facebook“ paskyros, į kurią Evaldas įkėlė štai tokį įrašą:

„Sveiki draugai, šiandien užkalbinome benamį vaikinuką, kuris sėdėjo prie Newbury Park stoties, pasirodo, jis iš Lietuvos. Deja, jis yra pametęs pasą, bet spėjo per visą tą laiką susirinkti pinigėlių ant naujo, kurį turėtų gauti už savaitės. Pavalgydinom, davėm biskuty pinigėlių, jeigu kažkas galėtų kokį cash in hand darbelį pasiūlyt, nes žmogus darbo nebijo. Ar gal kažkaip kitaip padėti ir prisidėti sau Karmos taškų, parašykit. Dalinamės!!!”.

Ši žinutė greit sulaukė nemažai atsiliepimų. Nors didžioji dalis buvo negatyvūs, toli gražu ne tokie, kokių Evaldas tikėjosi. Visgi atsirado vienas žmogus, kuris tą patį vakarą pasiūlė benamį įdarbinti ir laikinai pas save apgyvendinti.

Anglija.lt susisiekė su Evaldu, kad sužinotų, kaip viskas klostėsi toliau.

Evaldas (23 m.) teigia savo veiksmuose nematąs jokio žygdarbio, tiesiog jam kilo noras pačiam padėti į bėdą patekusiam žmogui ir paraginti kitus prisidėti.

Vieną dieną Evaldas su žmona Rosida eidami į parduotuvę požeminėje perėjoje pastebėjo sėdintį jauną vaikiną. Iš visko buvo matyt, kad benamis. Pamanę, kad jis alkanas, jie užsuko į McDonald's ir nupirko karšto maisto, arbatos ir nunešė jam.

Kol benamis valgė, Evaldas jį pakalbino, paklausė vardo. Kalbėjosi angliškai, bet benamio vardas nuskambėjo lyg ir lietuviškai.

„Grįžom namo, žiūrim televizorių ir kažkaip sunku sėdėti, kai žinai, kad kažkas šąla gatvėje. Išjungėm televizorių ir vėl nuėjom į tą pačią perėją. Tebesėdi tas vaikinukas. Paklausiau – iš kur? Sako iš Lietuvos. Papasakojo, kad darbą prarado, nes darbdavys bankrutavo, kad jį apvogė ir jis pasą prarado, dėl to negali rasti darbo, tai gavo išsikraustyti iš nuomojamo kambario ir atsidūrė gatvėje. Pasakojo, kad gyvenimas gatvėje yra žiaurus, vieni iš kitų vagia, atima pinigus, smurtauja“, – Anglija.lt portalui pasakojo tautietis.

Evaldas pasisiūlė įkelti į internetą skelbimą, kad žmonės atsilieptų, gal kas nors galės jam padėti.

Benamis sutiko, kalbėjo, kad nori darbo, tačiau prašė nedėti į Facebook paskyrą, kuri vadinasi „Londono lietuviai“. Pasakojo, kad buvo susidūręs su apgavikais, skundėsi, kad tautiečiai nėra dosnūs, esą dešimtys per dieną praeina, o paprašius pinigų, sako : „oi padėčiau, bet neturiu grynųjų, viskas kortelėje“.

„Man pasirodė, kad jis stengiasi išsikapstyti, susitaupė pinigų, kad užsisakytų naują pasą, pasakojo, kad kartą per savaitę nueina į „hostelį“ ir, sumokėjęs 20-30 svarų, gali pernakvoti ir nusiprausti. Sakė, kad nori dirbti, tai pagalvojau, gal galėsim rasti darbovietę, kur jis iš pradžių galės ir nakvoti“.

Evaldas nutarė ieškoti pagalbos vaikinui, kuris, paaiškėjo, buvo jo bendraamžis. Įkėlė žinutę apie benamį lietuvį į savo Facebook paskyrą ir paklausė, gal kas galėtų padėti.

Evaldas prisipažįsta dėl to įsigijęs daugiau priešų, negu draugų, nes reakcija į jo kreipimąsi daugeliu atvejų buvo negatyvi.

„Kai kurie mane net iš draugų išbraukė, kiti rašė, kad apgaus arba gali apvogti. Labai daug egoistiškų žmonių. Kai kurie paaukoja porą kartų po du svarus ir paskui aiškina, kad veltui, nes niekas nepasikeitė, ir po to nusprendžia niekada niekam gyvenime nepadėti. Tai nesąmonė“, – sako Evaldas.

Laimei, atsirado vienas Evaldo pažįstamas, kuris nuvažiavo prie minėtos požeminės perėjos ir parsivežė benamį lietuvaitį į savo namus, pavalgydino, leido pernakvoti. Kitą dieną nusivežė į savo darbovietę, kuri galėjo pasiūlyti darbą. Tada paaiškėjo, kad benamis negali dirbti, nes skauda ranką. Evaldo pažįstamas nuvežė benamį į ligoninę ir ten paliko.

Nuo tos dienos praėjo daugiau kaip savaitė. Šiuo metu Evaldas vėl mato benamį lietuvaitį toje pačioje požeminėje perėjoje. Kaskart praeidamas pasiteirauja, kaip jam sekasi, nunešė vaistų, visokių tepaliukų, kuriuos buvo atsivežęs iš Lietuvos, kad šis turėtų kuo sužalotą ranką gydyti.

Kartą Evaldas pasisiūlė atnešti pavalgyti šilto maisto. Benamis sako: „jo, atnešk iš McDonald's, tik kavą pirk tą, kuri brangesnė, nes tos, kuri pigi, aš nemėgstu“, – teigė geranoris tautietis.

„Pagalvojau, kad truputį išlepęs pasidarė. Kartą net girdėjau jį sakant – užtenka man tų vaisių, pilną tašę turiu prisidėjęs. Ir šokoladukų sakė jam tiek prideda, kad neturi kur kišti“, – nuostabos neslėpė Evaldas.

Vyras pajuto, kad benamis tautietis nėra toks nuoširdus, kaip pasirodė iš pradžių.
Sykį toje pačioje perėjoje, ten, kur nuolat sėdėdavo benamis lietuvaitis, Evaldas sutiko rumunų kilmės vaikinuką, kuris, pasirodo, irgi buvo vienas iš pagalbą suteikti pasiruošusių geraširdžių.

„Mes pradėjom kalbėtis, sako, kad irgi norėtų padėti. Ėmėm tartis, gal susimestume pinigų „hosteliui“. Kai mūsų benamis sužinojo, kad planuojam sumokėti už „hostelį“, sako: „turiu vienos anglės telefono numerį, ji kambarį už 50 svarų savaitei gali išnuomoti“. Gerai, paskambinau aš tai „anglei”, bet iš akcento supratau, kad nė jokia ji ne anglė, gal latvė… Žodžiu, pajutau, kad čia kažkas truputį fishy“.

Paaiškėjo, jog istorijos, kurias benamis pasakojo padėti panūdusiam rumunui, buvo tos pačios – kad buvo apvogtas, kad negauna darbo, nes neturi paso, kuris yra užsakytas, bet reikia laukti, kol bus pagamintas.

Bet Evaldas jau anksčiau skambino į ambasadą. Sužinojęs, kad pasas pagamintas ir galima jį bet kada atsiimti, jis pranešė apie tai benamiui. Išgirdęs iš rumuno, kad benamis sako vis dar tebelaukiantis paso, Evaldas pasidomėjo, kodėl jis iki šiol jo neatsiėmė.

Benamis aiškino, neturėjęs kaip nuvykti, nes ambasada dirba tik keletą pusdienių per savaitę.

„Pasidarė aišku, kad jam nelabai rūpi susitvarkyti savo gyvenimą. Gal jam gerai, gal patinka taip gyventi. Galbūt jis pinigų per dieną susirenka daugiau negu uždirbtų, nes pradžioj čia juk niekas tūkstančių nemoka“, – sako dizaineriu laiptus gaminančioje firmoje dirbantis Evaldas.

Sužinojęs, kad prie Lietuvių krikščionių bažnyčios veikia labdaros organizacija, jis paliko benamiui tautiečiui šios organizacijos numerį – tegu skambina, jeigu reikės pagalbos.

„Benamių čia nemažai pasitaiko, praeidamas numeti svarą, ir tiek, bet sujaudino tai, kad pagalbos prašė tautietis. Stengiausi jam padėti, bet jei žmogus pats nenori, tai jo pasirinkimas. Nėra jis blogas, nes kai mano pažįstamas jį buvo pas save apnakvinęs, juk galėjo jį apvogti. Taip neatsitiko, bet jeigu jam patinka gatvėje gyventi, jo valia“, – savo patirtį apibendrina Evaldas.

Pats Evaldas atvyko į Angliją kartu su mama. Jam tada buvo 16 metų. Baigęs mokyklą jis pradėjo dirbti, susituokė.

Jauna pora tiki, kad reikia daryti gerus darbus, padėti stokojantiems ar pakliuvusiems į nelaimę ir neleidžia, kad nusivylimai tam nesutrukdytų.

„Kol ieškojome, kas ir kaip galėtų padėti lietuviui ištrūkti iš gatvės, sužinojome apie organizacijas, kurios teikia pagalbą gatvėje atsidūrusiems žmonėms. Yra vietų, kur renkasi benamiai ir jiems yra dalinamas maistas, tai planuojam su žmona kaip savanoriai įsijungti į tokią veiklą ir taip padėti kitiems“, – savo planais pasidalino Evaldas.

Zita Čepaitė, Anglija.lt

 (Komentarų: 0)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: