Anglijos lietuvis: bendradarbio „aromatas" buvo nepakenčiamas [skaitytojo laiškas] 

Įkėlė Benas. Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Britanijoje dirbantis lietuvis pasidalino savo „juokingai graudžia" patirtimi apie bendrą darbą su garbaus amžiaus britu.
*Kalba netaisyta.

Lietuva stebuklų šalis, bet ne dėl geografinės padėties, o joje gyvenančių žmonių. Tačiau negali pasakyti ir kažką kitaip apie Anglijoje nutinkančius kuriozus. Kas ne diena, tas nuotykis.

Teko apsilankyti ir kelias savaites padirbti vienoje iš žinomų automobilių gamintojų pardavimų centrų. Pirmos dienos buvo visai linksmos ir darbo tikrai užteko. Kolektyvas buvo nuostabus, kol galų gale nepasirodė senyvo amžiaus žmonės, kurie dirba tik po kelias dienas per savaitę, taip praskaidrindami sau nuotaiką ir nieko neveikimo dienas užpildydami bendravimu su įvairaus amžiaus žmonėmis, bei jausdamiesi dar kažkam reikalingi.

Abu garbingo amžiaus senukai buvo tikrai mieli ir draugiški - darbą išmanė, tad rūpesčių jie tikrai nekėlė, išskyrus vieną – vienas iš jų ligotas, ir dėl šlapimo pūslės problemų bei asmeninės higienos trūkumų, skleidė aštrų ir nemalonų kvapą. Šis kvapas įsigerdavo į bent kurią kėdę kur jis tik prisėsdavo, o išskirtinės savo vietos jis neturėjo, tad nenoromis teko dalintis tomis pačiomis kėdėmis. Kiekvieną kartą grįžus namo drabužius teko perskalbti ir pradžioje iš pagarbos tokio amžiaus žmogui, tiesiog nebuvo noro kažką per daug aiškintis, nes tai jau ne mano kompetencija.

Kadangi senukas dirba tik kelias dienas per savaitę, tai viskas gan greitai užsimiršdavo, kai darbo grafikas skirdavosi.

Tačiau ne vieną nemalonią dieną. Rytas buvo kaip visuomet puikus ir šiltas, o nuotaika dar geresnė. Tik atidarius ofiso duris supratau, kad šis senjoras jau čia. Kvapas raižė nosį kaip niekad iki tol. Iškarto puoliau prie lango ir atidaręs langą godžiai ryjau šviežio oro gūsius. Ilgai laukti nereikėjo, nes tučtuojau gavau veiklos ir teko išvažiuoti su darbo reikalais.

Jau grįžus sužinojau, kad keli darbai buvo anuliuoti, nes patys klientai atvežė savo automobilius, tad vairuotojų paslaugų jiems nereikia. Tad prasidėjo ilgos laukimo minutės sėdint ofise ir laukiant kol vėl kažkas atsiras.

Nežinau kodėl, bet tą dieną kentėti negalėjau: pradėjo svaigti galva, pykinti ir kelti neįtikėtiną šleikštulį. Kvapas buvo nepaprastai šlykštus. Teko bėgti į lauką, kad nesupykintu ofise. Kelis kartus pasidarė lengviau, bet tik pagalvojus apie išviete paversta ofisą, vėl nemalonūs pojūčiai pradėdavo raižyti skrandį. Supratau, kad daugiau ten sėdėti negaliu ir greičiausiai keliausiu namo.

Pranešiau kolegoms apie sveikatos sutrikimus, ir kaip bebūtų paradoksalu, pats kaltininkas tuoj pat atrado viskam paaiškinimą, neva aš matomai ryte nieko nevalgiau ir štai kulminacija - akyse kažkaip iškilo maisto vaizdas ir prieš mane stovintis šis senjoras – skrandis nesiklausė, pradėjau žiaukčioti. Nenorėjau būti pamatytas, tad greitai nuleidęs galvą puoliau keistis batus ir kuo greičiau į lauką. Iki namų ėjau vos nesilaikydamas už medžių, nes jau maniau, kad nedaug trūksta iki apalpimo. Tik pamačius parką pykinimas traukuliai dingo.

Po šio įvykio vėl gavau kvietimą dirbti ten pat, bet dabar suprantu, kad tualetuose galima atsigauti uostant oro gaviklius, nei kankintis su neįtikėtinai „supratingu kolega“. Tad darau išvada, kad ir Anglija stebuklų šalis. Taip pat kyla klausimas, ar jūs norėtumėte, kad vairuojantis jūsų automobilį vairuotojas po savęs paliktu kelių dienų ar net savaičių atsiminimą?

Anglija.lt skaitytojas Benas

Įkėlė Benas. Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Britanijoje dirbantis lietuvis pasidalino savo „juokingai graudžia" patirtimi apie bendrą darbą su garbaus amžiaus britu.
*Kalba netaisyta.

Lietuva stebuklų šalis, bet ne dėl geografinės padėties, o joje gyvenančių žmonių. Tačiau negali pasakyti ir kažką kitaip apie Anglijoje nutinkančius kuriozus. Kas ne diena, tas nuotykis.

Teko apsilankyti ir kelias savaites padirbti vienoje iš žinomų automobilių gamintojų pardavimų centrų. Pirmos dienos buvo visai linksmos ir darbo tikrai užteko. Kolektyvas buvo nuostabus, kol galų gale nepasirodė senyvo amžiaus žmonės, kurie dirba tik po kelias dienas per savaitę, taip praskaidrindami sau nuotaiką ir nieko neveikimo dienas užpildydami bendravimu su įvairaus amžiaus žmonėmis, bei jausdamiesi dar kažkam reikalingi.

Abu garbingo amžiaus senukai buvo tikrai mieli ir draugiški - darbą išmanė, tad rūpesčių jie tikrai nekėlė, išskyrus vieną – vienas iš jų ligotas, ir dėl šlapimo pūslės problemų bei asmeninės higienos trūkumų, skleidė aštrų ir nemalonų kvapą. Šis kvapas įsigerdavo į bent kurią kėdę kur jis tik prisėsdavo, o išskirtinės savo vietos jis neturėjo, tad nenoromis teko dalintis tomis pačiomis kėdėmis. Kiekvieną kartą grįžus namo drabužius teko perskalbti ir pradžioje iš pagarbos tokio amžiaus žmogui, tiesiog nebuvo noro kažką per daug aiškintis, nes tai jau ne mano kompetencija.

Kadangi senukas dirba tik kelias dienas per savaitę, tai viskas gan greitai užsimiršdavo, kai darbo grafikas skirdavosi.

Tačiau ne vieną nemalonią dieną. Rytas buvo kaip visuomet puikus ir šiltas, o nuotaika dar geresnė. Tik atidarius ofiso duris supratau, kad šis senjoras jau čia. Kvapas raižė nosį kaip niekad iki tol. Iškarto puoliau prie lango ir atidaręs langą godžiai ryjau šviežio oro gūsius. Ilgai laukti nereikėjo, nes tučtuojau gavau veiklos ir teko išvažiuoti su darbo reikalais.

Jau grįžus sužinojau, kad keli darbai buvo anuliuoti, nes patys klientai atvežė savo automobilius, tad vairuotojų paslaugų jiems nereikia. Tad prasidėjo ilgos laukimo minutės sėdint ofise ir laukiant kol vėl kažkas atsiras.

Nežinau kodėl, bet tą dieną kentėti negalėjau: pradėjo svaigti galva, pykinti ir kelti neįtikėtiną šleikštulį. Kvapas buvo nepaprastai šlykštus. Teko bėgti į lauką, kad nesupykintu ofise. Kelis kartus pasidarė lengviau, bet tik pagalvojus apie išviete paversta ofisą, vėl nemalonūs pojūčiai pradėdavo raižyti skrandį. Supratau, kad daugiau ten sėdėti negaliu ir greičiausiai keliausiu namo.

Pranešiau kolegoms apie sveikatos sutrikimus, ir kaip bebūtų paradoksalu, pats kaltininkas tuoj pat atrado viskam paaiškinimą, neva aš matomai ryte nieko nevalgiau ir štai kulminacija - akyse kažkaip iškilo maisto vaizdas ir prieš mane stovintis šis senjoras – skrandis nesiklausė, pradėjau žiaukčioti. Nenorėjau būti pamatytas, tad greitai nuleidęs galvą puoliau keistis batus ir kuo greičiau į lauką. Iki namų ėjau vos nesilaikydamas už medžių, nes jau maniau, kad nedaug trūksta iki apalpimo. Tik pamačius parką pykinimas traukuliai dingo.

Po šio įvykio vėl gavau kvietimą dirbti ten pat, bet dabar suprantu, kad tualetuose galima atsigauti uostant oro gaviklius, nei kankintis su neįtikėtinai „supratingu kolega“. Tad darau išvada, kad ir Anglija stebuklų šalis. Taip pat kyla klausimas, ar jūs norėtumėte, kad vairuojantis jūsų automobilį vairuotojas po savęs paliktu kelių dienų ar net savaičių atsiminimą?

Anglija.lt skaitytojas Benas

 (Komentarų: 4)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: