Anglijoje diskriminuojamas lietuvis nusprendė grįžti 

Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Lietuvio pasakojimas apie tai, kaip jam Anglijoje teko atsisveikinti su darbu vien dėl to, kad jis lietuvis.
*Kalba netaisyta.

Pasidalinsiu ir aš savo patirtimi. Teko dirbti Olandijoje, Kipre ir Anglijoje.

Paskutiniu metu dirbau viename Anglijos mieste (ne Londone), sandėlyje (angl. cold store), įsidarbinau per vietinę įdarbinimo agentūrą. Pradėjau nuo nepastovaus darbo, bet laikui einant „supervaizeris“ tiesiogiai prašydavo ateiti. Darbas buvo įvairus, nuo elektrinio krautuvo (PPT) vairavimo iki produkcijos perpakavimo. Būtent perpakuoti produkciją buvo daugumai sunkiausias ir nepriimtiniausias darbas, bet buvo garantuotos 40 darbo valandų.

Tekdavo dirbti ir naktinėje pamainoje, savaitgaliais, kartais daugiau nei 40 valandų, bet praktiškai uždirbdavau mažiau nei minimumą. Kartais dirbta pusė valandos, o kartais - visa diena tiesiog „dingdavo“. Kartais pavykdavo atgauti savo pinigus, kartais - ne. Miestelis buvo gana mažas, rinka - gan ribota. Turėjau tik dviratį, kuriuo į darbą važiuodavau po 12 km. Atstumas nebuvo problema, labiau - klimatas.

Taigi, darbas nebuvo lengviausias ir alga mažesnė už minimalią. Bet tai entuziazmo nesužlugdė. Teko pažinti daug žmonių - lietuvių, anglų. Tame sandėlyje iš esmės dirbo tik vietiniai ir tik vienas latvis (kuris save laikė rusu), ir mes - du lietuviai. Tiesa, dirbo dar vienas iš Zambijos, bet tai jau visai kita imigrantų kategorija, priskirčiau jį prie vietinių.

Pabendravus, išsišnekėjus paaiškėjo, kad daugumai sistemingai „dingdavo“ valanda ar pusė. Kas mane labiausiai nustebino, tai kad valandos dingdavo ir vietiniams. Vienas iš tokių žmonių buvo profesionalaus boksininko sūnus. Jo šeima buvo didelė, jis turėjo 11 ar 12 brolių ir seserų ir pats turėjo 6 vaikus. Kaip jis pats sakė, didelė šeima - dėl garsaus šeimos vardo. Jo tėvas kovėsi su Muhammadu Ali. Taigi mes dirbome poroje, kartu baigėme darbą ir jis pasisiūlė mane parvežti, nes buvo pakeliui. Automobilis buvo didelis, tai nesukėlė problemų į jį įmesti mano dviračio.

Išsišnekėjus paaiškėjo, kad jis buvo prieš imigraciją. Teko su daug žmonių bendrauti tiek iš Anglijos ar Olandijos, kurie prieš imigracija, bet tai nesukėlė jokio diskomforto. Svarbiausia, šis žmogus pats papasakojo apie „dingusią" darbo dieną. Beje, jis užsiiminėjo ir individualia veikla, buvo krautuvų instruktorius (angl. forklift truck). Taip supratau esamą padėtį. Darbe buvo daug tokių, kurie dirba ilgiau nei metus, ir neturėdavo darbo sutarties. Perspektyvų nesimatė... Bet tai nebuvo pabaiga.

Nutariau paatostogauti. Susitariau su agentūra dėl atostogų, agentūra sumokėjo už jas, o grįžus iš atostogų laukė siurprizas. Mano vieta buvo užimta. Bet tą dieną galėjau dirbti be problemų, nes „supervaizeris“ pasiėmė išeiginę, o jį pavadavo kitas vietinis anglas iš mūsų keturių žmonių grupės. Gal sutapimas, o gal ir ne, kad „supervaizeris“ pasiėmė išeiginę. Dienos pabaigoje sulaukiau skambučio iš agentūros, kad neičiau į darbą.

Iki to laiko stengiausi nuoširdžiai (Lietuvoje dirbant to nevertino), tad „supervaizeris“ pats prašė, kad likčiau dirbti. Natūraliai kilo klausimas, kodėl mane pakeitė kitu. Tuo metu kai buvom keturiese - aš, kitas lietuvis, vyras iš Zambijos ir vietinis anglas - bendradarbis iš Zambijos prasitarė, kad anglai nori išlaikyti anglišką komandą. Mes, du lietuviai, bendravome tarpusavyje lietuviškai, anglams tai nepatiko, nors vienareikšmiškai tai neturėjo jokios įtakos rezultatui. Buvo bandyta pritaikyti vadyboje principą „Skaldyk ir valdyk“, kad komandoje liktų vienas lietuvis ir visi šnekėtų angliškai. Bet darbą atlieka ne teorinės idėjos, o žmonės...

Grįžęs iš atostogų nebeturėjau nuolatinių darbo valandų vien dėl to, kad aš esu ne anglas. Agentūra pasiūlė kita darbą, bet buvo mažai darbo valandų, po kurio laiko vėl pasiūlė grįžti į sandėlį, kitoje pozicijoje, bet atsisakiau ir papasakojau, ką man bendradarbiai pasakė. Agentūros vadybininkas nieko dėl šito nepasakė, tiesiog nutylėjo. Miestelyje nebuvo daug darbų ir dėl kitų aplinkybių nusprendžiau grįžti į Lietuvą.

Nors darbas nėra lengvas ir nesvarbu, kas aš, ar kas dirbs mano vietoje, svarbu, kad anglai perleido vietą kitam vien dėl mano ne angliškos tautybės. Ir jie tikrai nesijautė kalti.

Skaitytojas Darius

Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Lietuvio pasakojimas apie tai, kaip jam Anglijoje teko atsisveikinti su darbu vien dėl to, kad jis lietuvis.
*Kalba netaisyta.

Pasidalinsiu ir aš savo patirtimi. Teko dirbti Olandijoje, Kipre ir Anglijoje.

Paskutiniu metu dirbau viename Anglijos mieste (ne Londone), sandėlyje (angl. cold store), įsidarbinau per vietinę įdarbinimo agentūrą. Pradėjau nuo nepastovaus darbo, bet laikui einant „supervaizeris“ tiesiogiai prašydavo ateiti. Darbas buvo įvairus, nuo elektrinio krautuvo (PPT) vairavimo iki produkcijos perpakavimo. Būtent perpakuoti produkciją buvo daugumai sunkiausias ir nepriimtiniausias darbas, bet buvo garantuotos 40 darbo valandų.

Tekdavo dirbti ir naktinėje pamainoje, savaitgaliais, kartais daugiau nei 40 valandų, bet praktiškai uždirbdavau mažiau nei minimumą. Kartais dirbta pusė valandos, o kartais - visa diena tiesiog „dingdavo“. Kartais pavykdavo atgauti savo pinigus, kartais - ne. Miestelis buvo gana mažas, rinka - gan ribota. Turėjau tik dviratį, kuriuo į darbą važiuodavau po 12 km. Atstumas nebuvo problema, labiau - klimatas.

Taigi, darbas nebuvo lengviausias ir alga mažesnė už minimalią. Bet tai entuziazmo nesužlugdė. Teko pažinti daug žmonių - lietuvių, anglų. Tame sandėlyje iš esmės dirbo tik vietiniai ir tik vienas latvis (kuris save laikė rusu), ir mes - du lietuviai. Tiesa, dirbo dar vienas iš Zambijos, bet tai jau visai kita imigrantų kategorija, priskirčiau jį prie vietinių.

Pabendravus, išsišnekėjus paaiškėjo, kad daugumai sistemingai „dingdavo“ valanda ar pusė. Kas mane labiausiai nustebino, tai kad valandos dingdavo ir vietiniams. Vienas iš tokių žmonių buvo profesionalaus boksininko sūnus. Jo šeima buvo didelė, jis turėjo 11 ar 12 brolių ir seserų ir pats turėjo 6 vaikus. Kaip jis pats sakė, didelė šeima - dėl garsaus šeimos vardo. Jo tėvas kovėsi su Muhammadu Ali. Taigi mes dirbome poroje, kartu baigėme darbą ir jis pasisiūlė mane parvežti, nes buvo pakeliui. Automobilis buvo didelis, tai nesukėlė problemų į jį įmesti mano dviračio.

Išsišnekėjus paaiškėjo, kad jis buvo prieš imigraciją. Teko su daug žmonių bendrauti tiek iš Anglijos ar Olandijos, kurie prieš imigracija, bet tai nesukėlė jokio diskomforto. Svarbiausia, šis žmogus pats papasakojo apie „dingusią" darbo dieną. Beje, jis užsiiminėjo ir individualia veikla, buvo krautuvų instruktorius (angl. forklift truck). Taip supratau esamą padėtį. Darbe buvo daug tokių, kurie dirba ilgiau nei metus, ir neturėdavo darbo sutarties. Perspektyvų nesimatė... Bet tai nebuvo pabaiga.

Nutariau paatostogauti. Susitariau su agentūra dėl atostogų, agentūra sumokėjo už jas, o grįžus iš atostogų laukė siurprizas. Mano vieta buvo užimta. Bet tą dieną galėjau dirbti be problemų, nes „supervaizeris“ pasiėmė išeiginę, o jį pavadavo kitas vietinis anglas iš mūsų keturių žmonių grupės. Gal sutapimas, o gal ir ne, kad „supervaizeris“ pasiėmė išeiginę. Dienos pabaigoje sulaukiau skambučio iš agentūros, kad neičiau į darbą.

Iki to laiko stengiausi nuoširdžiai (Lietuvoje dirbant to nevertino), tad „supervaizeris“ pats prašė, kad likčiau dirbti. Natūraliai kilo klausimas, kodėl mane pakeitė kitu. Tuo metu kai buvom keturiese - aš, kitas lietuvis, vyras iš Zambijos ir vietinis anglas - bendradarbis iš Zambijos prasitarė, kad anglai nori išlaikyti anglišką komandą. Mes, du lietuviai, bendravome tarpusavyje lietuviškai, anglams tai nepatiko, nors vienareikšmiškai tai neturėjo jokios įtakos rezultatui. Buvo bandyta pritaikyti vadyboje principą „Skaldyk ir valdyk“, kad komandoje liktų vienas lietuvis ir visi šnekėtų angliškai. Bet darbą atlieka ne teorinės idėjos, o žmonės...

Grįžęs iš atostogų nebeturėjau nuolatinių darbo valandų vien dėl to, kad aš esu ne anglas. Agentūra pasiūlė kita darbą, bet buvo mažai darbo valandų, po kurio laiko vėl pasiūlė grįžti į sandėlį, kitoje pozicijoje, bet atsisakiau ir papasakojau, ką man bendradarbiai pasakė. Agentūros vadybininkas nieko dėl šito nepasakė, tiesiog nutylėjo. Miestelyje nebuvo daug darbų ir dėl kitų aplinkybių nusprendžiau grįžti į Lietuvą.

Nors darbas nėra lengvas ir nesvarbu, kas aš, ar kas dirbs mano vietoje, svarbu, kad anglai perleido vietą kitam vien dėl mano ne angliškos tautybės. Ir jie tikrai nesijautė kalti.

Skaitytojas Darius

 (Komentarų: 32)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: