Prieš dvi dešimtis metų santuoką registruoti buvo įmanoma tik sovietiniame „zakse“. Šiandieniniai jaunavedžiai tokio trumpinio jau nebežino – keičiasi ir santuokų registravimo geografija ir vestuvinių pokylių tradicijos. Tad kur ir kaip švenčia vestuves Londono lietuviai?

Lietuviškos Šv.Kazimiero parapijos Londone kunigas Petras Tverijonas sako, kad šiemet nuo sausio iki liepos mėnesio santuokai ruošėsi ir specialius sužadėtinių kursus lankė apie 120 porų, tačiau pas jį bažnyčioje tuokiasi ne daugiau kaip 7–8 poros per metus – dauguma vestuvių kelti važiuoja į Lietuvą. Kunigo nuomone, tai lemia ir nostalgija gimtinei ir, bent jau iki šiol, ekonominės priežastys – iškilmės Lietuvoje gerokai pigesnės. P.Tverijono pastebėjimu, Anglijoje tuokiasi daugiausia tos poros, kurios čia gyvena jau ilgą laiką ir didžioji dalis jų artimųjų bei draugų irgi jau persikėlė gyventi čia.

"Kai jaunavedžiai susituokia lietuvių Šv.Kazimiero bažnyčioje, jų santuoka kartu yra ir civilinė, nes esu „appointed register“ ir turiu teisę išduoti nustatyto standarto pažymėjimą. Tai liudijimas, kad ta santuoka sudaryta ir registruota „Tower Hamlets“ registracijos biure“, – sako kunigas P.Tverijonas.
Tokią lietuviškoje bažnyčioje sudarytą santuoką, kaip ir bet kurią kitą, įformintą vietiniame registracijos biure, reikia legalizuoti JK Vidaus reikalų ministerijoje ir įregistruoti Lietuvoje.

Tuoktuvių – į ambasadą

Vien civilinės santuokos pageidaujantys asmenys nuo liepos 1 dienos susituokti gali ir LR ambasadoje Londone. Konsulinio skyriaus duomenimis, tokiai procedūrai liepos viduryje jau buvo užsiregistravusios dvi poros. Likus dviem savaitėms iki registracijos, rugpjūčio pradžioje, pavardės ir santuokos data bus paskelbtos ambasados tinklalapyje. Speciali ceremonija nėra numatyta. „Suprantam, kad tai yra ypatinga diena ir gal bandysim ką nors sugalvoti, bet kažko itin tikėtis nereikėtų. Esamose patalpose sunkiai rastume iškilmėms tinkamą vietą“, – sakė trečiasis ambasados sekretorius Andrius Visockis.

Sekretoriaus teigimu, santuokos registravimas ambasadoje, palyginti su britų registravimo įstaigomis, turi du privalumus. Pirma, nereikia pažymų apie šeimyninę padėtį, antra, po santuokos nereikia rūpintis santuokos legalizavimu ir įregistravimu Lietuvoje.

O kaip tada, jei pora pageidautų ne tik santuokos registracijos ambasadoje, bet ir tuoktuvių lietuvių bažnyčioje? Tokiu atveju kunigas P.Tverijonas mato tik vieną galimybę. „Pora turėtų susituokti civiliškai, po to ateiti pas mane. Tačiau jiems reikėtų laukti kokius tris mėnesius, kad užpildęs visus dokumentus, patvirtinančius, jog su trečiaisiais asmenimis nebuvo sudaryta nei partnerystės, nei civilinės, nei gentinės santuokos, gaučiau Vestminsterio arkivyskupo leidimą daryti konvalidaciją, tai reiškia, kad civilinė santuoka pripažįstama bažnyčios“, – sako P.Tverijonas.

Lietuvoje paprasčiau

Ina ir Tomas Zigmantai prieš porą metų tuokėsi Lietuvoje. Iškilmės vyko ir bažnyčioje, ir Kauno rotušėje.

„Į bažnyčią norėjome, kad santuoka būtų Dievo palaiminta, o į Rotušę – kaip gi tuoktis ir nebūti mūsų gražiojoje Rotušėje? Labai gražios ceremonijos, jei nori, gyva muzika, orkestras maršą sugroja, raudoni kilimai ištiesti“, – sako Ina.

Ir ji, ir vyras Londone gyvena jau šešeri metai. Čia jie susipažino, čia gyvena nemažai draugų, tačiau vestuves rengti nutarė Lietuvoje.

“Norėjome, kad giminėms balius būtų, nesusiveši tėvų ar seserų čia, į Londoną. Be to, visai giminei buvo proga susirinkti, tuo labiau, kad daug kas tiek iš vyro pusės, tiek iš mano išvažinėję po svečias šalis. Tai vis prasilenkdavome, nesusitikdavome, o tada visus pamatėme ir atšokome vestuves. O vyro geriausias draugas šešerius metus buvo negrįžęs į Lietuvą, tad mūsų vestuvės jam buvo proga pirmą kartą po tiek laiko aplankyti tėvynę”, – apsisprendimą tuoktis Lietuvoje aiškina moteris.

Tai, kad abu besituokiantieji jau daug metų gyvena ne Lietuvoje, jokios įtakos nei dokumentų tvarkymui, nei vestuvių organizavimui neturėjo. “Prieš Kalėdas nuvažiavome, pareiškimus padavėme, pasižiūrėjome, kokios galimybės, o paskui bendravome su mano ir vyro seserimis telefonu ir jos viską suorganizavo”, – prisimena Ina.

Grįžus į Angliją, vienintelis atvejis, kada prireikė santuokos liudijimo, buvo banke. “Reikėjo pasikeisti banke savo pavardę, nunešėme vestuvių liudijimą ir viskas, jokių problemų nekilo. Jie atsišvietė liudijimą, nereikėjo net vertimo”, – sako I.Zigmantienė.

Lietuviškos tradicijos svarbios

Ina sakė norėjusi, kad šventės tradicijos būtų lietuviškos ir šventė būtų iškilminga ir įsimintina visam gyvenimui.

“Mano draugė čia ištekėjo. Viskas labai paprasta, jokių iškilmių, ateini į kažkokį kambariuką, susirašai ir viskas. Jokių sveikinimų, muzikos ar panašiai”, – sako ji.
Jos vestuvėse turėjo būti ir puošni suknelė, ir palyda, ir jaunosios nešimas per tiltą ir daugybė kitų, tik Lietuvoje beišlikusių tradicijų. “Žinoma, šį tą pasiskolinome ir iš britų. Pavyzdžiui, čia buvau mačiusi ir pati užsimaniau, kad visos pamergės vilkėtų vienodas sukneles. Be to, naktį leidome fejerverkus, kas visiems buvo labai netikėta ir nustebino”, – dalijasi prisiminimais Ina.

Lietuvoje Ina atšventė ne tik vestuves, bet ir mergvakarį. Jo metu draugės jai virš kelio užrišo raištį, kurį pirmą vestuvių naktį jaunasis turėjęs atrišti dantimis ir kitą rytą mesti jį į nevedusių vyrų būrį. “Kas pagauna, tas per metus susituoks. Nuotaka meta puokštę, o jaunasis – keliaraištį, taip planuota. Tačiau mes tą keliaraištį kažkaip pamiršome, taip ir liko nemestas”, – juokiasi moteris.

Ji sako anksčiau tokio dalyko niekada neregėjusi ir mano, kad keliaraiščio metimas tikrai pasiskolintas iš kitų tautų – gal anglų, o gal amerikiečių.

Norėjo neeilinių vestuvių

„Kai vyras pasipiršo, norėjome ką nors neeilinio sugalvoti, nenorėjome paprastai. Vyras ir sako – jei vesiu – tai tik Las Vegase“. Aš dirbau turizmo agentūroje ir iš karto pasigavau tą mintį, pradėjau ieškoti kokios galimybės internete ir greit jam pateikiau išklotines, kur galima susituokti, kiek kainuoja, ko reikia ir pan. Tada jis sako – pajuokavau, o aš sakau – tokiomis temomis geriau su manimi nejuokauk”, – apie sumanymą susituokti Las Vegase pasakoja Julija.

Ji sakė, kad susiorganizuoti vestuves Amerikoje nebuvo labai sunku. Pasak Julijos, „reikia pačiam susiplanuoti viską, reikia šiek tiek kūrybinių idėjų turėti ir viską įmanoma sutvarkyti internetu“. Peržiūrėję įvairių firmų pasiūlymus, jie užsisakė vestuves, skrydį, viešbutį ir tada padavė dokumentus vizai. „Nepagalvojome, kad gali kilti problemų dėl vizos. Gyvenant Londone atrodo – kas čia tokio nuskristi į Ameriką... Tačiau JAV konsulate mūsų paklausė, kodėl dar vizos neturėdami jau viską užsisakėme. Tada supratau, kaip mes rizikuojame. Gavome vizą, bet galėjome ir negauti, tad geriau pirma viza pasirūpinti ir tik tada užsisakinėti viską“, – susiviliojusiems švęsti vestuves Las Vegase pataria Julija.

Ir vestuvės, ir povestuvinė kelionė

Šiuo sumanymu moteris patenkinta – vestuvės įsiminė visam gyvenimui. Be to, iškart po ceremonijos pora išsinuomavo automobilį ir pakeliavo po Koloradą ir Arizoną.
„Ir vestuvės, ir povestuvinė kelionė kartu. Smagu, kad čia mums vieniems, ne visą kompaniją linksminti ir sėdėti išsišiepus visą laiką kaip paveiksliuke”, – vedybų Las Vegase privalumus įvertina Julija.

Porą sutuokė koplyčioje, visas apeigas atliko kunigė moteris. Dar kita moteris buvo kartu ir liudininkė, ir fotografė. Ceremonija truko pusvalandį ir iš esmės nesiskyrė nuo vestuvių ceremonijų Lietuvoje. Tačiau Julija paneigia mitus, kad Las Vegase susituokti labai paprasta.
“Prieš tai reikia eiti į licencijų biurą, nusinešti pasus, užpildyti dokumentus. Ten turi patvirtinti, kad esi nesusituokęs. Paprastai į tą biurą einama prieš pat vedybų ceremoniją, daugybei porų net eilėje tenka laukti su vestuvinėmis suknelėmis ir kostiumais. Tik gavęs licenciją gali važiuoti tuoktis. Kai būna šnekos, kad nuvažiavau girtas, susituokiau, ne, taip nebūna”, – teigia moteris.

Po ceremonijos nedaug palūkėjus buvo sutvarkyti reikalingi dokumentai ir įteiktas vedybų sertifikatas.

Tuoksis dar kartą?

Julija pripažįsta, kad Lietuvoje jos santuoka negalioja. “Žinoma, dokumentus būtų galima nusiųsti į Ameriką, į notarų biurą, ten uždėtų apostilę ir tada jau gali kreiptis arba į LR ambasadą Anglijoje, arba į Lietuvos institucijas, kad vedybos būtų įregistruotos”, – sako moteris. Tačiau šių procedūrų tvarkytis pora neskuba.
“Yra teoriškai galimybė dar kartą tuoktis, gal taip ir padarysim, pavyzdžiui, Lietuvoje ar Anglijoje”, – juokiasi moteris.

Ji sako, kad tėvai tikėjosi tradicinių vestuvių, bet jaunavedžių sumanymui neprieštaravo. “Mano tėvai prieš vestuves buvo atvykę į Londoną, pasveikino, bet dar tikisi kažko ir Lietuvoje, kodėl ne”, – sako prieš porą metų Las Vegase susituokusi Julija.

Zita Čepaitė, Infozona